Noir žanro filmai Lietuvos kino teatruose pasirodo itin retai. Tai nėra pats populiariausias žanras dabartiniame kine, mat jame nėra daug veiksmo ar specialiųjų efektų. Be viso to, jame dažniausiai vyrauja moterys, gebančios visus supinti savuose intrigų ir keršto voratinkliuose. Tačiau išimčių pasitaiko, o viena tokių jau šį savaitgalį pasiekia ir mūsų kino teatrus. Tai „Paskutinė s#####“.

Neįprastų veikėjų kupiname nežinomame mieste verda gyvenimas. Netikėtų siužeto vingių ir dviprasmių, nuolat persipinančių istorijų kupinas veiksmo trileris pasakoja apie du samdomus žudikus, kurie vykdo itin rizikingą, bet dosniai apmokamą misiją, gautą iš kriminalinio pasaulio genijaus. Savo kelyje Jie susiduria su padavėja ir šokėja Ane, mirtina liga sergančiu ir gyvenimo prasmės nebematančiu mokytoju Bilu, ir nesuprastu ir paslaptingu valytoju. Kiekvienas jų atrodo gyvena paprastą gyvenimą, tačiau galiausiai visų jų keliai persipina į vieną, absurdiškai keistą ir įtampos kupiną istoriją, kurios pabaigos niekas nežino ir nesitiki. Net ir geriausi detektyvai negalėtų iki galo išnarplioti šios bylos, nesudėję visų jų divgubų gyvenimų į vieną.

Filmo režisūra užsiėmė Vaughnas Steinas, kuriam tai – debiutinis darbas. Debiutinis pagrindinėje režisūroje, nors prie viso kūrimo proceso jis ne kartą jau yra prisidėjęs, sėdėdamas asistento ar antrojo režisieriaus kėdėse. Bet kuriuo atveju, tai kartu ir jo scenaristinis debiutas. Režisierius pristato tokį žanro filmą, kokio jau kurį laiką nebuvo ir tai labai džiugina.

Pirmiausia, tai ypatingai daug dėmesio yra skiriama anoniminiam miestui, jo aplinkoms, spalvoms ir tamsiausioms kertelėms. Taip puikiai perteikiamas noir stilius leidžia įsijausti į visą ekrane rodomą veiksmą, patirti neviltį, skausmą ar paniką, o taip pat ir suprasti kelis siužetinius sprendimus. Be jokios abejonės, tai yra filmas, į kurį eiti belekokios nuotaikos negalima. Jam reikia būti nusiteikus. Nusiteikus gauti tai, ko nesitiki ir mėgautis veikėjų pokalbiais nuo pradžios iki pabaigos. Atidžiai sekant galima suvokti, kaip visi veikėjai susiję ir kodėl vienas ar kitas veiksmas, pokalbis ar tiesiog ištartas žodis susaisto veikėjus su pagrindine fatališka moterimi.

Dialogai. Būtent tuo paremtas šis filmas. Tie, kurie tikisi daug veiksmo, greičiausiai, nusivils. Jame visas veiksmas prasideda likus maždaug dvidešimčiai minučių. Bet įdomiausia yra ne veiksmas, o kaip link jo keliaujama. Ir taip, filmas negali pasigirti Quentino Tarantino dialogais, jie nėra tokie beprotiškai gilūs ir neneša kažkokios paslėptos žinutės apie pasaulio gėrį ar blogį. Visas filmas yra viena keršto istorija, kuri nuo pat pirmų sekundžių pamažu juda link išrišimo. Viskas yra supinama ir perpinama, o aplinka iš esmės atspindi pagrindinę veikėją – gražią, bet apsuptą tamsos ir žiaurumų.

Be vis to, įdomu stebėti, kaip beveik visas filmas yra perpintas „Alisos stebuklų šalyje“ motyvais. Pirmiausia – tai nuolat kažkur vis besimėtanti knyga, kuri keliauja iš rankų į rankas. Taip pat, vis cituojamos eilutės iš knygos, muzika su romano motyvais ir taip toliau. Gana nemažai gerai apgalvotų sprendimų. Ir nors ir kaip gerai tie sprendimai būtų apgalvoti, galbūt patirties stoka režisieriui neleido pilnai sudėlioti filmo, kad jis galėtų labai ilgam išlaikyti bet kurio žiūrovo dėmesį. Savotiški trūkumai, visgi, pasirodo juostoje, bet sulaukus pabaigos viskas ima dėliotis į savo vietas.

Vizualiai filmas atrodo tiesiog nuostabiai, bet apie tai jau buvo kalbėta anksčiau. Daug spalvų, stiliaus, neoninių šviesų ir puikiai perteikiama atmosfera gana neblogai užglaisto tiek scenarijaus, tiek siužeto trūkumus, nes jautiesi tarsi apgaubtas visu tuo aksominiu spalvų deriniu. Prie techninės pusės prisideda ir garso takelis, kuris šiaip jau visai neprastas. Ypatingai malonų įspūdį paliko teminė filmo daina „Silent killer“, kurią norisi groti vėl ir vėl, taip prisimenant tą žudančiai gerai atrodančią Margot Robbie.

Aktoriai pasirodė taip pat šauniai. Pagrindiniu smuiku filme groja Margot Robbie, kuri tiesiog išlaisvina savo talentą ir dar kartą primena, jog – tikra fatališka moteris. Absoliučiai geniali psichopatė kvailos blondinės kailyje. Stebėti jos pasirodymą viso filmo metu yra tikras malonumas, jaučiasi natūralus, neperspaustas atvaizdavimas. Prie jos savo puikiu pasirodymu prisijungia ir Dexteris Fletcheris. Šmaikštus, užkietėjusio gangsterio įvaizdis jam tinka puikiausiai, o jo dialogai visame filme buvo bene įdomiausi. Iš esmės, su juo buvo galima labai lengvai susitapatinti – požiūriu į pasaulį ir jaunus, pasikėlusius gražuoliukus.

Taip pat neblogai pasirodė ir Mike‘as Myersas, kuris šiame filme buvo labai keistas personažas. Bet netikėtai įdomus. Prie jo prisijungia ir kiek blankesnis, paprastesnis, bet ne ką prastesnis Simonas Peggas. Vienintelis Maxas Ironsas buvo pakankamai silpnas veikėjas, kurio personažas atrodo kiek perspaustas ir lėkštas.

„Paskutiinė s#####“ – tikrai ne tobuliausias noir žanro filmas, bet puikus žingsnis grąžinant šį stilių į didžiuosius ekranus. Eksperimentinis filmo pastatymas, pagrįstas dialogais, yra savotiškai žavus, o viską apgaubianti spalvotai niūri atmosfera verčia gerai įsiklausyti į veikėjų pokalbius ir suvokti, jog nuo pat pradžių viskas yra kitaip, nei gali pasirodyti. Tai geras filmas, jei nori visiškai atsikvėpti nuo intensyvaus veiksmo ekranuose ir nesiliaujančių specialiųjų efektų šou.