Recenzija

Paskutinis tango Paryžiuje

Last Tango in Paris

Paskutinis tango Paryžiuje
N-18Drama

Metai:
1972 m.

Trukmė:
129 min.

Šalis:
Prancūzija, Italija

Režisierius:

Bernardo Bertolucci

Vaidina:

Marlon Brando, Maria Schneider, Maria Michi, Giovanna Galletti, Gitt Magrini

8.9
Recenzijos autorius:
8.2
Redakcijos vertinimas:
8.4
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2014 11 07

Italų režisierius Bernardo Bertolucci beveik atvirai yra deklaravęs savo meilę Prancūzijai ir šviesos miestui Paryžiui. Galbūt dėl to tarp prancūzų La nouvelle vague (pranc. Naujosios bangos) kūrėjų nusipelnė „itališko Naujosios bangos pusbrolio“ vardo – Bertolucci augo ir kvėpavo ta pačia revoliucine kino dvasia, kaip ir jo kolegos prancūzai ir nebijojo imtis naujų aktualių temų ar sunkiai nuspėjamos sėkmės projektų. Išgarsėjęs antifašistiniu filmu „Komformistas“ („Il comformista“, 1970 m.), už filmą „Paskutinis imperatorius“ („The Last Emperor“, 1987 m.) asmeniškai pelnęs du Oskarus (pats filmas iš viso pelnė devynis), o 2011 m. Kanų kino festivalyje Auksine palmės šakele už gyvenimo nuopelnus apdovanotas režisierius jau yra tapęs neginčijama kino ikona. Tačiau vienas filmas Bernardo Bertolucci ne tik užtraukė skandalingo režisieriaus reputaciją – dėl šio filmo Bertolucci atimtos pilietinės teisės, skirta kelių mėnesių laisvės atėmimo bausmė „už chuliganizmą“, o filmo kopijos sunaikintos. Tai – vienas skandalingiausių filmų per visą kino istoriją – „Paskutinis tango Paryžiuje“.

Jauna žavi prancūzaitė (akt. Maria Schneider) ieško buto, kurį galėtų išsinuomoti. Atsitiktinai tuo pačiu metu į butą Jules‘o Verne‘o gatvėje prie Bir-Hakeimo tilto užsuka keistokas pagyvenęs amerikietis (akt. Marlon Brando). Pagauti akimirkos aistros ir artumo jiedu spontaniškai pasimyli, o vėliau vyriškis išsinuomoja šį butą, kuriame jis ir ji susitinka tik dėl sekso. Be to, jis primygtinai reikalauja saugoti anonimiškumą – čia, šiame bute, nėra vardų, nėra užsiėmimo ar profesijos, nėra praeities ar prisiminimų. Yra tik vyras ir moteris, tik du kūnai. Tik seksas – jokios meilės, jokių įsipareigojimų.

O už šio buto ribų, jie, kiekvienas atskirai, žinoma, turi savo gyvenimus. Žana – toks jaunosios prancūzaitės vardas, filmuojasi savo gana įkyraus sužadėtinio Tomo (akt. Jean-Pierre Léaud) juostoje apie save pačią. Tuo tarpu žilstelėjęs amerikietis Paulas, kuriam priklauso nedidelis viešbutis, bando atsigauti po žmonos savižudybės. Ekscentriškas ir neprognozuojamas, kartais netgi žiaurus, jis neįstengia suvaldyti savo agresijos proveržių.

Tiesa, susitikdami bute Žana ir Paulas išlaiko savo būdo bruožus. Žana – naivi, bet tuo pačiu metu kiek kaprizinga, žaisminga ir seksuali, savotiška Lolita. Paulas – dominuojantis ir nepakenčiantis prieštaravimų, nesibodintis brutalios prievartos, neturintis ribų ir tabu savo seksualinėms fantazijoms, kurioms pasiduoda Žana. „Tango – tai šokis, kuriame vyras juodu pieštuku nubrėžia kontūrus, o moteris pripildo spalvų“ – ši metafora labai taikliai apibūdina Paulo ir Žanos ryšį.

„Paskutinis tango Paryžiuje“ savo laiku šokiravo visą tarptautinę kino bendruomenę taip, kaip dabartinius žiūrovus sugebėjo šokiruoti nebent Larso von Triero „Antikristas“ („Antichrist, 2009 m.) ar „Nimfomanė“ („Nymphomaniac“, 2013 m.). Uždraustas rodyti Italijoje, Portugalijoje, Singapūre, Pietų Korėjoje, Ispanijoje, Čilėje, kai kuriose Didžiosios Britanijos ir Kanados dalyse, ypatingai atviras, rodantis daug nuogo kūno ir nevaržomų sekso scenų, „Paskutinis tango Paryžiuje“, neretai prilygintas pornografijai, į ekraną perkelia paties Bertolucci seksualines fantazijas. Vienas iš jo erotinių fantazmų buvo pasimylėti su tiesiog gatvėje sutikta nepažįstama mergina, nežinant net jos vardo.

Vis tik nuo pornografijos šį filmą skiria tai, kad priešingai apie jį sklandančiam mitui, visos sekso scenos buvo suvaidintos (nors plačiai paplitęs gandas, kad Bertolucci reikalavo, jog aktoriai viską atliktų iš tikrųjų). Be to filmas, nors ir nepaprastai atviras, vis tik neperžengia ribos ir netampa vulgarus – kai kurios scenos gali šokiruoti, sukelti pasišlykštėjimą, ar priversti pasijusti kiek nejaukiai, tačiau išlaikoma bent minimali estetikos norma. Būtent skandalingos sekso scenos nukreipė žiūrovų ir kritikų dėmesį nuo pagrindinės filmo minties apie begalinę vienatvę ir pastangas jos atsikratyti.

Didžiausią skandalą „Paskutinis tango Paryžiuje“ sukėlė sodomijos scena, kuri iš pradžių nebuvo įtraukta į scenarijų, tai buvusi Marlono Brando mintis. Mariai Schneider apie tai buvo pranešta tik prieš pat filmuojant – Bertolucci teigimu, iš anksto nežinodama ji vaidindavo geriau. Ir nors viskas buvo suvaidinta, Maria Schneider šioje scenoje verkė tikromis ašaromis. Kaip vėliau prisipažino, jautėsi, lyg būtų prievartaujama Brando ir Bertolucci‘o vienu metu. Maria Schneider už tai taip ir neatleido režisieriui ir iki gyvenimo pabaigos (aktorė mirė 2011 m.) su juo nebesikalbėjo. Bertolucci savo ruožtu prisiėmė atsakomybę dėl to, ką teko patirti tuomet vos dvidešimtmetei aktorei. „Jaučiuosi kaltas, bet nesigailiu“, prisipažino jis.

Tačiau net ir patyręs kino grandas Marlonas Brando, kuriam filmuojantis Bertlucci juostoje buvo 48-eri, jautėsi ne ką geriau. „Jaučiuosi lyg būčiau išprievartautas“, teigė legendinis amerikiečių aktorius ir pasižadėjo daugiau niekada nesifilmuoti panašiame filme. Brando, kaip ir Schneider, atsiribojo nuo Bertulucci‘o ir nebendravo su režisieriumi 15 metų.

Iš pradžių Bertolucci ketino kviesti kitus aktorius – Paulo vaidmuo buvo siūlomas Jeanui – Louis Trintignant‘ui, šiam atsisakius – Jean‘ui Pauliui Belmondo ir Alainui Delonui. Žanos vaidmuo iš pradžių buvo numatytas Dominique Sanda, tačiau aktorė atsisakė, kadangi tuo metu laukėsi. Marlonas Brando priėmęs Bertolucci‘o kvietimą filmuotis šioje juostoje, jau turėjo žvaigždės statusą (užtenka paminėti tais pačiais metais pastatytą legendinį Francio Fordo Coppolos „Krikštatėvį“ („The Godfather“, 1972 m.), kuriame Marlonas Brando įkūnijo Vitą Korleonę). O štai Mariai Schneider Žanos vaidmuo tapo debiutu didžiajame kine. Ir nors po to aktorė sukūrė dar apie 50 vaidmenų kine ir televizijoje, daug kam ji taip ir liko Žana iš „Paskutinio tango Paryžiuje“. Po šio filmo aktorė nebesifilmavo nuoga, nors nuolat sulaukdavo tokių pasiūlymų. Maria Schneider kaltino Bertoluccį „sugriovus jos gyvenimą“, o pati įniko į narkotikus, ir niekada taip ir nesugebėjo užmegzti ilgalaikių santykių. „Paskutinis tango Paryžiuje“ iš pagrindinių aktorių Marlono Brando ir Marios Schneider pareikalavo aukščiausio meistriškumo ne tik filmavimo aikštelėje, ne tik įsigyvenant ir perteikiant personažus Paulą ir Žaną. Filmas nepaliko jų ir išjungus kameras – „Paskutinis tango Paryžiuje“ tapo daugiau nei filmu.

Tačiau nors filme „Paskutinis tango Paryžiuje“ pagrindinė aktorė dažnai rodoma nuoga, scenų su nuogu Marlonu Brando režisierius dėti nesiryžo, nors ir buvo keletą nufilmavęs. „Rodyti nuogą vyrą – tai lyg pačiam apsinuoginti prieš žiūrovus“, taip savo sprendimą aiškino jis, tuo patvirtindamas savo „itališko Naujosios bangos pusbrolio“ pravardę – nors La nouvelle vague kūrėjai buvo linkę maištauti, laužyti kino kanonus ir visuomenės stereotipus, tačiau dažno režisieriaus kūrybai būdingi asmeniškumai ir autobiografiniai motyvai. Kitas momentas – kaip ir La nouvelle vague atstovai Jeanas Luc‘as Godardas fileme „Panieka“ („Le mépris“, 1963 m.) ir François Truffaut filme „Amerikietiška naktis“ („La nuit americaine“, 1973 m.), (iš kurio Bertolucci „pasiskolino“ mėgstamiausią aktorių Jean‘ą – Pierre‘ą Léaud‘ą, atlikusį Žanos sužadėtinio Tomo vaidmenį), o vėliau ir Agnès Varda (prisidėjusi prie „Paskutinis tango Paryžiuje“ scenarijaus) filme „Žako iš Nanto“ („Jacqout de Nantes“, 1991), taip ir Bertolucci jei ir ne „atsuka kamerą į save“, tai bent jau iš dalies kuria filmo filme efektą.

„Paskutinis tango Paryžiuje“ kalba apie vienatvę ir bėgimą nuo jos, apie vyrišką dominavimą ir moterišką seksualumą, apie primestą valdingumą ir išsilaisvinimą iš jo, apie nepažįstamųjų artumo paradoksą. Sukurtas pagal geriausias La nouvelle vague tradicijas, šokiruojantis atvirumu ir nevaldomu seksualumu, išlaikantis vidinę įtampą iki pabaigos „Paskutinis tango Paryžiuje“ pateisina savo, kaip vieno skandalingiausių XX a. filmų, vardą.

8.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
8
Kinematografija:
9
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D