2006 metų vasario 10 d. Turino žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija. Kelių valandų renginys jau eina į pabaigą, visi būtini ceremonijos komponentai jau pasirodė. Belieka sulaukti paskutinio šventinio renginio akordo ir šventinių fejerverkų. Atidarymo ceremonijos organizatoriai šventės finalu norėjo pagerbti vieną iš vizitinių Italijos kortelių – operą. Tačiau jiems neužteko gražaus pagerbimo. Viso pasaulio akys yra susmeigtos į Turiną. Dėl to reikėjo kažko įspūdingo.

Ir kas gali būti įsimintiniau, nei scenoje pasirodęs vienas žymiausių visų laikų tenorų Luciano Pavarotti. Užlipęs ant scenos, apsigaubęs teatrališka skraiste ir rankoje laikydamas savo firminiu atributu tapusią baltą nosinaitę, maestro atliko kūrinį, kuriuo pasiekė klausytojus visame pasaulyje, peržengdamas tik operos gerbėjų ratą. Tai „Nessun dorma“ iš Giacomo Puccinio operos „Turandot“.

Po dviejų metų pasirodymo režisierius Leone Magiera atskleidė, kad L. Pavarotti kelis kartus atmetė olimpiados organizatorių pasiūlymą pasirodyti atidarymo ceremonijoje, nes būtų buvę neįmanoma dainuoti beveik nulinei temperatūrai vasario mėnesį. Tačiau organizatoriai nenusileido ir įkalbėjo maestro pasirodyti. Kaip jiems tai pavyko?

Tas L. Pavarotti pasirodymas buvo įrašytas prieš keletą savaičių. Kai viena ryškiausių operos žvaigždžių tą vėlų vasario vakarą lipo ant scenos, ji dainavo pagal fonogramą, taip pat ir orkestras tik imitavo grojimą. Kaip ir daug kas operoje, taip ir tas L. Pavarotti pasirodymas buvo apgaulė, fikcija. Po metų jis mirė nuo kasos vėžio būdamas 71 metų. Tas pasirodymas Turine buvo paskutinis L. Pavarotti pasirodymas visam pasauliui. Tai buvo pirmas kartas, kai aš išvydau L. Pavarotti – „aukštų natų karalių“.

Kino ekranus pasiekęs Rono Howardo dokumentinis filmas „Pavarotti“ pasakoja žymiojo operos solisto gyvenimo istoriją nuo ankstyvųjų dienų iki gyvenimo pabaigos. Istorinę filmuotą medžiagą, archyvines nuotraukas ir šiais laikais darytus interviu naudodamas kūrėjas pasakoja L. Pavarotti gyvenimo istoriją.

Dokumentinių filmų apie garsius menininkus yra daugybė, tad kažkuo nustebinti yra sunku. Tačiau R. Howardas ne tik, kad nebandė stebinti, bet atrodo, kad į filmą buvo sudėta minimalus kiekis pastangų. Pats kūrinys yra sukonstruotas kaip šiek tiek mandresnis powerpointo pristatymas.

Filmas susideda iš besikeičiančių nuotraukų, archyvinių filmuotų kadrų ir į juos beįsiterpiančių dabartyje darytų interviu su Pavarotti aplinkos žmonėmis. Perėjimai nuo kadro prie kito kadro yra palydimi nutamsėjimais, kuriuos taip mėgsta prieš klasę pristatymą rodančių mokinių. Mokykloje tai atrodytų solidžiai, kine tai atrodo apverktinai.

Vienintelis bent šiek tiek įdomesnis meninis sprendimas buvo panaudotas, kai buvo aptariami garsiausi L. Pavarotti vaidmenys žymiausiose operose. Klasikinio tipo plakatai buvo animuojami ir „atgaivinami“, pateikiant trumpą santrauką, apie ką yra opera. Tačiau tai buvo panaudota vos keletą kartų, tad to negalime pavadinti nuosekle stilistika. Veikiau – mažu krisleliu aukso mėšlo krūvoje. Visame filme vyravo ne subtilūs meniniai sprendimai, o pigus skaidrių stilius.

Dar būtų galima atleisti, kad filmas, kurį dėl jo formos sunku šiuo vardu vadinti, puikiai atskleistų biografuojamos asmenybės paveikslą. Bet šiuo atveju nėra ko atleisti. „Pavarotti“ yra patosiškas ir saldus žvilgsnis į asmenybę su vos keliomis kritiškėsnėmis akimirkomis. Visa kita – pagyros, liaupsės ir per kraštus byrantis cukrus. Tai yra absoliučiai reklaminis filmas, nesugebantis giliau pažvelgti į žmogų, kurio kelionė tikrai nebuvo tiesus šūvis į šlovės Olimpą, be jokių nuklydimų ar suklūpimų.

Filme absoliučiai nėra net dirbtinai keliamos dramos, dėl to „Pavarotti“ nusibosta gana greitai. Po pusvalandžio interneto platybėse, jūs surasite daug įdomių faktų apie legendinį operos solistą, apie kuriuos filmo kūrėjų komanda nesivargino užsiminti. Arba buvo nenorima pakenkti savo keistai įsivaizduojamam rožiniam, idiliškam paveikslėliui, arba buvo patingėta įdėti daugiau darbo. O tai jau nenustebintų, įvertinus filmo techninį pateikimą. Istorija, apie paskutinį L. Pavarotti pasirodymą, kuris aprašytas šios apžvalgos pradžioje, į filmą nepateko.

Peržiūrėjus „Pavarotti“ kyla viena išvada – L. Pavarotti gyvenimas buvo kur kas įdomesnis nei filmas apie jį. Ši juosta neturėtų sužavėti nei legendinio tenoro gerbėjų, nei muzikinių dokumentinių filmų fanų. Pastarieji tikrai gali pasirinkti iš gausios skrynios kokybiškos dokumentikos apie muzikos pasaulio atstovus. O „aukštųjų natų karaliaus“ pasiilgusiems verčiau įsijungti senesnius L. Pavarotti įrašus iš koncertų ar vaidmenų operose. Tūkstantąjį kartą perklausyta L. Pavarotti atliekama „Nessun dorma“ suteiks daug daugiau pasitenkinimo nei šis R. Howardo filmas.

5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
2.0
Kinematografija
3.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
2.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles