Recenzija

Pirmasis žmogus

First Man

Pirmasis žmogus
N-13Drama, Biografinis, Istorinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
141 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Damien Chazelle

Vaidina:

Ryan Gosling, Claire Foy, Jason Clarke

Platintojas:
NCG Distribution

8.3
Recenzijos autorius:
8.8
Redakcijos vertinimas:
9
Lankytojų vertinimas:
7.2

Recenzijos autorius:

Gabrielė Žutautaitė

Paskelbta:

2018 10 15

Filmo laimėjimai Oskarai: 1 / Auksiniai gaubliai: 1 / Bafta: 0

Oskarai (Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai)

Geriausi vaizdo efektai

Auksiniai gaubliai (Holivudo užsienio spaudos asociacijos apdovanojimai)

Geriausias originalus scenarijus

Užduotis, sukurti nuo pirmos iki paskutinės minutės įtraukiantį filmą, kuomet kone visas pasaulis mintinai žino istorijos atomazgą – *OBVIOUS SPOILER ALERT*  tai, kad Neilas Armstrongas visgi sėkmingai nusileido Mėnulyje – nėra lengva. Užduotis ekranizuoti šią istoriją, bandant nepakliūti į Amerikietiško patriotinio kičo pinkles ­– dar sudėtingesnė.

Visgi, po absoliučiai dėmesį prikausčiusių 2 valandų ir 21 minutės, panašu, kad Damienui Chazelle ši užduotis netapo milžinišku iššūkiu. 33-ejų režisierius, kurio du  režisuoti filmai („Kalifornijos svajos“ ir „Atkirtis“) jau iki šiol yra apdovanoti devyniomis „Oskarų“ statulėlėmis, įrodė, kad kiekviename pasaulio kampelyje žinoma istorija nebūtinai turi vieną pusę ir nebūtinai yra tokia graži, kokia galėjo pasirodyti.

Asmeninė vs valstybės drama

Filmas pasakoja kone žymiausio pasaulyje astronauto Neilo Armstrongo asmeninę istoriją aštuoneri metai iki tol, kol šis žengė pirmąjį, į žmonijos istoriją įėjusį, žingsnį Mėnulyje 1969 metais.

Turint omenyje, jog šis filmas – pirmoji pilno metro drama, pasakojanti projekto „Apollo 11“ istoriją, juosta, kitaip nei buvo galima tikėtis, toli gražu apima ne tik politines ir technines šio projekto peripetijas. „Pirmasis žmogus“ – ne klasikinė išsilaipinimo Mėnulyje istorija, bet labiau biografinė drama, paraleliai pasakojanti apie šeimos tragediją, mokslininkų auką ir kone maniakišką visos valstybės dramą, siekiant tapti lydere pasaulio arenoje Šaltojo karo metu.

Demitologizuojant Armstrongą

Filmo pagrindinė stiprybė – ne faktais paremta vadovėlinė istorija, o emociniai išgyvenimai. Nors scenarijus gana tiksliai atpasakoja 8-erius metus trukusius istorinius įvykius, režisierius nepersistengia kurdamas politizuoto naratyvo. Pagrindinė Šaltojo karo konkurentė Rusija viso filmo metu paminima vos keliskart, tik šiek tiek užsimenama apie visuomenės protestus prieš biudžeto švaistymą tokios apimties ir aukų pareikalavusiam projektui, o žymiojoje išsilaipinimo scenoje apskritai išvengiama vėliavos įsmeigimo epizodo, siekiant filmo nepaversti ode Amerikai. Filmui įpusėjus netgi susidaro įspūdis, kad didžiausias filmo metu sprendžiamas iššūkis – toli gražu ne pirmas žingsnis Mėnulyje, o Armstrongo bandymas įveikti patį save – nuo asmeninės tragedijos iki reto profesinio užsispyrimo.

Pradedant pirmaisiais karjeros žingsniais NASA organizacijoje, baigiant finišo tiesiąja Mėnulyje, režisieriui gana detaliai pavyksta įsigilinti į vidinį Armstrongo pasaulį. Sukrėstas asmeninės šeimos tragedijos, laidojantis savo bendražygius, Armstrongas filme „Pirmasis žmogus“ tikrai neprimena Amerikietiškos svajonės herojaus. Anaiptol, peržiūrėjus juostą atrodo, jog kurdamas šį filmą Damienas Chazelle siekė vieno – demitologizuoti legendomis ir mitais apipintą Neilo Armstrongo asmenybę, valstybinio projekto ir jo pagrindinio herojaus istoriją pasakojant absoliučiai suasmeninta perspektyva.

Įtempta tyla ir drebanti kamera

Akivaizdu, jog prikaustyti žiūrovo dėmesį, kuomet filmo pabaiga yra puikiai žinoma jau nuo mokyklos laikų, nėra taip paprasta. Visgi panašu, jog čia be profesionalaus aktorių pasirodymo labiausiai pasitarnavo techniniai kūrėjų sprendimai.

Pirmiausia, kinematografija. Iš nepatogiai arti filmuojami pagrindiniai veikėjai ir jų iš žvilgsnio perskaitomos emocijos, kiek neįprastas nuolatinis kameros „drebulys“ bei jausmas, tarsi žiūrovai patys sėdėtų erdvėlaivio kabinoje, filmą suasmenina iki neįtikėtino lygmens. Ką jau kalbėti apie įspūdingas scenas erdvėlaiviui skriejant už žemės ribų ar dramatiškai besileidžiant Mėnulyje – būtent dėl šių epizodų filmą išskirtinai rekomenduoju stebėti kino salėje, o ne televizoriaus ekrane.

Paminėti verta ir garso takelį. Prie kiek kičinių garsų panašiose dramatiškose scenose pripratusi žiūrovo ausis šįkart Mėnulyje nusileidus Goslingui fanfarų neišgirs. Netgi atvirkščiai – viso filmo metu gana dažnai kino salėje tekdavo išgirsti dūsavimą, nes dalis įtempto veiksmo vyko absoliučioje tyloje, kas tik sustiprindavo efektą, o likusi garso takelio dalis buvo gana subtili ir puikiai tinkanti 60-ųjų nuotaikai kurti.

Goslingo ir Foy triumfas

Kai pagrindiniams vaidmenims pasirenki vienus geidžiamiausių aktorių „Holivude“, prastų rezultatų tikėtis kažin ar verta. Pirmiausia, apie kiek kitokį nei įprasta herojaus archetipą įkūnijusį Ryaną Goslingą. Užsispyrusio karjeristo ir netekties skausmą išgyvenusio tėvo vaidmenį šįkart atlikęs aktorius tik darkart įrodė, jog įkūnyti jis gali bet ką. Ir nors viso filmo metu Goslingui kiekybiškai neteko daug įsimintinų ar cituotinų dialogų, siekiant įkūnyti tylenį astronautą, žodžiai emocijoms perteikti ir nebuvo būtini.

Nors Goslingas ir išpildė (ar net viršijo) visus lūkesčius, liaupsių nusipelnė ir ponios Armstrong vaidmenį atlikusi Claire Foy. Absoliučia šaltų nervų tylenio Armstrongo priešprieša, emociniu šeimos ramsčiu filme tapusi Foy juostai suteikė kone daugiausia spalvų. Įspūdį palieka ir abiejų aktorių santykis ­– nors viso filmo metu beveik nebuvo akcentuojamos intymios poros santykių scenos tiek emociniu, tiek fiziniu lygmeniu, filmo pabaigoje nekyla abejonių besąlygiška dviejų žmonių meile vienas kitam.

Reziumė

Nors iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, jog projekto „Apollo 11“ istoriją pasakojantis filmas „Pirmasis žmogus“ – dar viena Šaltąjį karą menanti istorinė drama, šlovinanti dar vieną sėkmingai įgyvendintą Amerikietišką svajonę, režisieriui Damienui Chazelle pavyko šią istoriją ekranizuoti atskleidžiant daugybę skirtingų šios istorijos perspektyvų.

„Pirmasis žmogus“ žiūrovams pasiūlo kur kas daugiau nei visiems žinomo žmonijos pasiekimo atpasakojimą. Naujasis Chazelle filmas emociškai yra įkrautas tiek, jog vienose paskutinių scenų stiprioms emocijoms patirti net nereikia matyti Armstrongo veido išraiškos. Įspūdinga kinematografija, dažna kvėpavimą kino salėje stingdanti tyla ir giliais veikėjų išgyvenimais kuriama nuotaika sėkmingai perduoda savo žinutę net ir su paskutiniuose kadruose už skafandro besislepiančiu Goslingu.

8.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
9
Kinematografija:
10
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
10
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D