Pliusas

Socialiniame tinkle „Facebook“ save renginių vedėju pristatantis ir kai kurių žmonių komiku laikomas Artūras Orlauskas nusprendė neapsiriboti savo humoro pasirodymais, penkiasdešimtmečių bei vestuvių vedimu ir žengia į didįjį ekraną. Kartu su internete sunkiai randamu režisieriumi Marku Goldmanu (nes čia negali būti tas Markas Goldmanas) pristato mums komediją (?), kuri pakeitusi keletą pavadinimu į kino ekranus atkeliavo kaip „Pliusas“.

Filmas pasakoja apie mažo miestelio ūkininką Aleksandrą (akt. Ramūnas Šimukauskas), kurio žmona (akt. Daiva Lebeliūnaitė) ir dukra (akt. Gabrielė Malinauskaitė) nori pasididinti krūtines. Aleksandras taip pat turi du nevykėlius nuolat girtaujančius brolius, kuriuos vaidina tikras R. Šimukausko brolis Donatas Šimukauskas ir pats maestro A. Orlauskas. Jie nori iš Aleksandro atgauti senelio turtus, o filmo eigoje eina valyti kunigo (akt. Martynas Kavaliauskas) šulinį. Dar šiame filme rodoma kaip du mafijos pakalikai, kuriuos čia įkūnija visur tą patį vaidmenį atliekantis Mindaugas Papinigis ir Ironvytas, miestelyje pameta kokaino krovinį ir bando jį atgauti susidurdami su jau pristatytais veikėjais.

Trumpas siužeto pristatymas išėjo šiek tiek chaotiškas, nes pačio filmo istorija yra visiška betvarkė. Atrodo, pasakojama apie brolių nesantaiką, tada įsitraukia banditai, ieškantys savo kokaino, tada vėl rodomi broliai, tada diskusijos apie krūtų didinimą, tada kažkodėl kurį laiką rodomas šulinio valymas… Atrodė, kad kūrėjai nelabai žinojo apie ką iš tikro yra jų filmas. Viena siužetinė linija lyg ir sufleravo, kad pamatysime pigesnę ir ne tokią kokybišką „Zero“ versiją, tačiau kuo toliau, tuo labiau buvo sunku suprasti apie ką šis filmas ir kuri istorija yra svarbiausia. „Pliusas“ labiau priminė atmestinai į vieną krūvą sumestų skečų kratinį nei kino kūrinį.

Jeigu paimtume ir atskirus trumpus filmo epizodus, tai jie yra sunkiai pakenčiami. Nenatūrali vaidyba ir mediniai dialogai „Pliusą“ paverčia tokia patirtimi, kuri gali atrbaidyti nuo bet kokios lietuviškos kūrybos žiūrėjimo bent kurį laiką. Kai kurios scenos buvo tokios ilgos, jog norėjosi prasmegti savo kėdėje. Vietomis atrodė, kad scenarijaus išvis nebūdavo, aktoriai (?) pasitelkdavo savo improvizacinius sugebėjimus ir kalbėdavo kas papuolė ant liežuvio galo. Rezultatas, žinoma, buvo graudus. Kai kurios scenos, pavyzdžiui sekso prekių parduotuvėje ar pernelyg ilgai ištęsta scena grožio klinikoje, atrodė visiškai nereikalingos. Tačiau tikroji šių epizodų paskirtis paaiškėjo einant baigiamiesiems filmo titrams, kuriuose sekso prekių parduotuvė ir grožio klinika buvo tarp juostos remėjų. Jeigu kituose filmuose reklama, nors ir erzina, bet bent kažkiek yra bandoma integruoti į filmo siužetą, tai „Pliuso“ kūrėjai nesivargino. O kam?

Galima ginčytis, kad A. Orlausko humoras yra skonio reikalas, bet atrodo, kad šiame filme net jo kūrybos (?) gerbėjai turėtų išvysti visišką beskonybę. Seanse, kuriame buvau, praktiškai visą filmą buvo mirtina tyla. Tik keli sukrizenimai ir viskas. Kadangi ne taip seniai dalyvavau kitame lietuviško kino egzorcizmo seanse pavadinimu „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“, galiu pasakyti, kad nors tas humoras man atrodo neskanus ir bukinantis, salė leipo juokais. „Robertėlyje“ tualetinis humoras turėjo bent kažkokios kokybės. „Pliusas“ nesugeba net to padaryti gerai. Bezdėjimo, raugėjimo ir kalbėjimo apie papus fiestą vainikuoja kadras, kuriame matome apsidirbusį A. Orlauską vienais apatiniais. Apetitingas kadras.

Kai siužetas yra apverktinas, galima pagalvoti, kad bent jau techninė filmo pusė yra pakenčiama. Deja, bet jei galvojote, jog žemiau kristi nėra kur, „Pliuso“ kūrėjai sušunka „Delfinų“ dainos žodžius „Žemyn žemyn eime su manim. Žemyn žemyn man reikia krist“. Ir krenta taip, kad maža nepasirodytų. Daugelis mokyklinių šimtadienio filmukų, tikriausiai, yra geriau nufilmuoti negu „Pliusas“. Operatorius kadre tai nukerpa kalbančio žmogaus galvą, tai kitą kūno vietą, tai fokusuoja kadrą bala žino kur. Montažas vertas atskiro apdainavimo. Trūkčiojantys kadrai rodo montažinėje paliktą broką, o tai yra visiškai nedovanotina.

Aktoriai atrodė kaip ką tik atėję iš namų ir drabužių nekeitė viso filmo metu. Arba čia toks kūrybinis sumanymas, arba filmas nufilmuotas per keletą, tai rūbų dar nereikėjo skalbti. Filmo režisierius M. Goldmanas, kurio egzistavimas man vis dar yra mistika, nesugebėjo sužiūrėti net mažų detalių. Pavyzdžiui, veikėja kalba telefonu, bet mes matome, kad telefone atidarytas programų meniu ir pokalbis iš tikro nevyksta. Buvo sunku naudoti išjungtą telefoną? Mes suprantame, kad iš tikro joks pokalbis nevyksta. Tačiau kinas turėtų būti apgaulė, o tokios kliurkos verčia jausti neapsakomą gėdos jausmą. Absurdiškiausiu kūrybiniu sprendimu galima pavadinti alaus etikečių užklijavimą popieriaus lapeliais. Ta prasme, rimtai? Rimtai? Viešpatie, atleisk jiems, jie nežino ką daro…

Matant visą šią neprofesionalumo, atsainumo ir nepagarbos žiūrovui ekstravaganzą, kyla natūralus klausimas: o kas už visą tai atsakingas? Pabaigos titrai mums suteikia ypatingai naudingos informacijos. Pasirodo, jog šio filmo operatorius yra.. (būgnai).. Artūras Orlauskas! Vienas iš montažo režisierių taip pat yra A. Orlauskas! Pone Artūrai, aš nežinau, ar jūs norėjote sutaupyti, nekviesdamas savo srities profesionalų, ar bent jau kažką šioje srityje suprantančių žmonių, ar jūs norėjote išskleisti savo kūrybinį (?) talentą (?), bet jums turėtų būti gėda. Kaip galima šitaip negerbti savo žiūrovų? Už šį nusikaltimą kinui ir Lietuvai, jūs turėtumėte atiduoti visą savo turtą labdarai ir pasitraukti į tremtį kur nors Rusijos taigoje, prieš tai ant kelių apėjęs Katedrą tiek kartų, kiek eurų uždirbsite iš „Pliuso“.

Aktorine meistryste šiame filme niekas nepasižymėjo. Pagrindiniai filmo aktoriai (?) A. Orlauskas ir broliai Šimukauskai arba nemoka vaidinti, arba nusprendė nesistengti. M. Papinigis eilinį kartą vaidino tą patį veikėją, bet net ir jo standartais tai nebuvo geras pasirodymas. Ne praščiau, o kai kada net geriau už savo kolegas pasirodė neprofesionalūs aktoriai Ironvytas ir Martynas Kavaliauskas. Jie ekrane  pasirodė nedaug, tai gal ir susidarė įspūdis, kad jie nebuvo tokie blogi. Atsakymas į klausimą, ką šiame nesusipratime veikė talento tikrai turintys Aurimas Meliešius, Gabrielė Malinauskaitė ir Ineta Stasiulytė, slypi kažkur anapus. Filme trumpai pasirodo ir „širdžių meras“ Artūras Zuokas, kuris galbūt irgi buvo vienas iš filmo remėjų. Pone Orlauskai, galėjote paprašyti pagalbos savo bendravardžio, nes jo vlogai yra ir geriau sumontuoti, ir geriau nufilmuoti nei jūsų filmas.

„Pliusas“ yra visiškai jokio vertės neturintis dalykas, kurį sunku pavadinti filmu. Tai nėra dugnas. „Pliusas“ yra Lietuviško kino bedugnė, į kurią, labai tikiuosi, niekada daugiau neįklimps niekas. Nė vieno teigiamo dalyko apie „Pliusą“ negaliu pasakyti. Atsiprašau kitų filmų kūrėjų, kurių darbus esu labai stipriai kritikavęs. Nors mano nuomonė nepasikeitė, jūsų kūriniai yra labai blogi, jie bent yra filmai. „Pliusas“ nėra filmas, tai yra pasityčiojimas.