Islando Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono filmografijoje – kol kas dar tik trys filmai, tačiau jau vien jo debiutas – San Sebastiano tarptautiniame kino festivalyje apdovanota už geriausią režisūrą 2011 m. komiška drama „Bet kuriuo keliu“ apie du Islandijos kelių darbininkus sulaukė tokio populiarumo, kad jau vos po dvejų metų amerikiečiai iškepė savo versiją, jau nekalbant apie gausų vietinių apdovanojimų (Edda) ir nominacijų kiekį. 2014 m. pasirodė antrasis H. G. Sigurðssono filmas – dar viena komiška drama „Šiaurės Paryžius“, rodyta Čikagos, Gioteburgo, Karlovy Varų, Transilvanijos ir Vankuverio tarptautiniuose kino festivaliuose. Į šio filmo apdovanojimų sąskaitą taip pat įkrito kelios Edda statulėlės. O štai 2017 m. režisierius, neišsižadėdamas sau įprasto komiškos dramos žanro, vėl grįžo su nauju kūriniu – „Po medžiu“ (isl. „Undir trénu“). Lietuvoje šį filmą rodė festivalis „Kino pavasaris“.

Trumpai apie filmo siužetą

Agnesė (akt. Lára Jóhanna jónsdóttir) išsiaiškina, kad jos sutuoktinis ir dukrelės tėvas Atlis (akt. Steinþór Hróar steinþórsson) buvo neištikimas ir išspiria prisidirbusį vyrą lauk. Atlis neketina nuleisti rankų ir įsitraukia į kovą dėl teisės matytis su dukra bei kuriam laikui persikrausto pas savo tėvus Ingą (akt. Edda Björvibngsdóttir) ir Baldviną (akt. Sigurður Sigurjónsson). Savo ruožtu jų kaimynai Konradas (akt. Þorstein Bachmann) ir Eibjorga (akt. Selma Björnsdóttir) pasiskundžia dėl seno išsikerojusio medžio metamo šešėlio, trukdančio želdinti pievelę ir mėgautis saulės voniomis. Jei vyrai dar linkę į tai numoti ranka ir kaip nors susitarti, tai moterys iškasa tikrų tikriausią karo kirvį. Viskas prasideda kaip nemalonios, tačiau lyg ir nekaltos išdaigos, tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas įsisiūbuoja ir kiekvienas veiksmas sulaukia vis didesnio atoveiksmio.

…spanuoju, kad Žalnieruko tvartas dega

Lietuvių tautosakoje rasime nemažai išminties, aptariančios santykius su kaimynais. Bet anokia paslaptis – lietuviui didžiausia šventė tada, kai kaimyno tvartas dega. Tad šiuo atveju „Po medžiu“ yra labai artimas lietuvių mentalitetui – net jei ir truputį gėda būtų dėl to atvirai prisipažinti. Režisieriaus naudojamas juodasis humoras šiuo atveju leidžia personažams nevaržyti savęs ir nusimesti tikrąją prigimtį varžančius padorumo pančius.

Sniego gniūžtės efektas

Nors tvartų čia niekas nedegina, bet, atrodo, dėl smulkmenos įsižiebęs konfliktas taip įsismarkauja, kad iš nedidelės gniūžtės virsta visa sniego lavina. Iš esmės pagrindinės siužetinės linijos struktūra paprasta – „kaip tu man, taip aš tau“, net jei priežastis veikti randasi iš klaidingos prielaidos. Tačiau tai, žinia, ne kliūtis! Ir nors dėl tokios struktūros pasakojimas tampa iš dalies nuspėjamas – juk aišku, kad vienų kaimynų poelgis tikrai neliks be atsako – bet tik tiek, nes kokiais konkrečiai fontanais prasiverš besivaidijančių kaimynų fantazija, iš anksto įsivaizduoti neįmanoma.

Paraleliai greta konflikto dėl medžio, kuriuo užsiima vyresnioji karta, plėtojasi ir Atlio karas su žmona dėl teisės į dukrą. Ir čia galima įžvelgti gan įdomų konfliktinių situacijų sugretinimą – pirmasis yra iš esmės dėl nieko ir jo absurdiškumas bei priemonės yra akivaizdžios, bet būtent jis padeda parodyti ir pabrėžti ir kito – daug rimtesnio – nesutarimo absurdiškąją pusę. Abiem konfliktams bendra tai, kad savo principų aklai besilaikantys ir nė per milimetrą bendro sutarimo link nenorintys žengti vaidininkai dažnai susitelkia į detales, bet pamiršta esmę. Be to, Atlio pavyzdys primena ir tai, kad net ir dėl svarbių dalykų kovojantys asmenys dažnai elgiasi necivilizuotai, nebrandžiai ir neapgalvotai. Kaip sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas, tik tiek, kad tas suvokimas ir savo elgesio įvertinimas dažnai ateina gerokai pavėlavęs.

Ekologinis filmas?

Į šį kūrinį taip pat galima pažvelgti iš gal kiek netikėtos, tačiau šiais laikais itin aktualios – ekologinės perspektyvos. Jei kertamų / nekertamų Lietuvos miškų polemika būtų iškilusi kiek anksčiau, būtų galima sakyti, kad va, matai, H. G. Sigurðssonas dar kartą pataikė taikliai į lietuvio širdžiai taip artimą problematiką (na ir kaip mums nemylėti tų islandų!). Juolab, kad viešojoje erdvėje jau buvo pasigirdusių raginimų prisirišti prie numatytų iškirsti medžių ir taip juos išsaugoti.

Nors tarp šių dviejų dalykų vis tik mažai kas bendro, bet turbūt galima pripažinti, kad „Po medžiu“ uždeda gana ryškius štrichus savo personažams. Vienoje – medžio – pusėje – kiek konservatyvūs gamtos mylėtojai, kuriems visai vienodai kitų žmonių jausmai ar civilizuotas elgesys su jais. Kitoje – anapus tvoros – tipiniai gerokai sumaterialėję modernūs žmonės, kurie viską vertina pinigine išraiška, gaunama nauda ir savo komfortu. Akivaizdu, kai pasaulis, nors ir iš skirtingų perspektyvų, taip bekompromisiškai skaidomas tik į juoda ir balta, bendro konsensuso pasiekti neįmanoma.

Įdomu dar ir tai, kad personažus taip pat šiek tiek charakterizuoja jų laikomi gyvūnai – vokiečių aviganį turinti Eibjorga yra aktyvi, sportiška ir kiek paviršutiniška, o su kate namus besidalijanti Inga – nenuspėjama, išdidi, bet ilgai laikanti nuoskaudas ir pritvinkusi uždelsto keršto.

Personažai, aktoriai ir techninė pusė

Galima tik pagirti filmo aktorius – visi jie sukūrė ryškius ir įsimenančius personažus. Vis tik vyrai čia kiek pasislenka į antrą planą – Baldvinas ir Konradas atrodo ramesni ir ne tokie principingi kaip jų sutuoktinės, tačiau ir jų kantrybė turi ribas. Atlis savo ruožtu yra užsispyręs ir elgiasi neapgalvotai – kai kurie jo poelgiai iš tiesų atrodo desperatiški.

Ko gero, sudėtingiausias personažas yra Inga, kuriai suteikiamas dar ir šioks toks praeities bagažas, su kuriuo ji iki šiol negali susitaikyti. Savo ruožtu Eibjorga iš vienos pusės parodoma kaip aktyvi šiuolaikinė moteris, iš kitos – kaip tuštoka materialistė, nors bendravimo prasme su ja, ko gero, būtų daug paprasčiau sutarti negu su Inga. Atlio žmona Agnesė jaučiasi teisi savo situacijoje, mano turinti pagrindą pykti ir nenori girdėti jokių pasiaiškinimų anei atsiprašymų. Tiesą sakant – tai labai gyvenimiškas personažas, nes tokių moterų, panašių į Agnesę ir atitinkamai priimančių panašius sprendimus, yra tikrai nemažai.

Tad dar kartą belieka pasikartoti, kad šiuos personažus įkūnijęs aktoriai puikiai pasidarbavo. Didesnių priekaištų nenusipelno ir techninė pusė. Galbūt šiame filme kiek neįprastai mažiau įspūdingosios Islandijos gamtos – kita vertus, gerai, kad tuo nepiktnaudžiaujama.

Reziumė

„Po medžiu“ – juodojo humoro prisotinta juosta, kurios pagrindinis konfliktas, prasidėjęs nuo mažo grumstelio, sukelia didžiulę akmenų griūtį ir veda į dėsningą pabaigą. Nors filmo konstrukcija yra paprasta ir dėl to nuspėjama, režisierius savo fantazija ir ryškiais personažų portretais kompensuoja kitur, tad filmas tikrai neprailgsta. O kadangi jis drįsta leistis iki tokių žmogiškų savybių, kurias dažnas turi, tačiau retas išdrįsta garsiai prisipažinti, jį stebėti tampa itin įdomu.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles