Recenzija

Prie amžinybės vartų

At Eternity's Gate

Prie amžinybės vartų
N-13Drama, Biografinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
111 min.

Šalis:
JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Šveicarija

Režisierius:

Julian Schnabel

Vaidina:

Willem Dafoe, Rupert Friend, Oscar Isaac, Mads Mikkelsen, Mathieu Amalric

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

8.6
Recenzijos autorius:
9.3
Redakcijos vertinimas:
9
Lankytojų vertinimas:
7.5

Recenzijos autorius:

Mantas Skvarnavicius

Paskelbta:

2019 01 21

Lietuvos kino teatrus pasiekė biografinis filmas apie Vincentą van Gogą, kurį vaidino Willem‘as Dafoe,  „Prie amžinybės vartų“ (angl. „At Eternity‘s Gate“). Akademijos apdovanojimui nominuotas Julian‘as Schnabel‘is pasirinko kiek kitokią biografinio filmo formą ir vietoj detalaus menininko gyvenimo pasakojimo, mums pateikė istorijas iš jo rašytų laiškų, gandų apie jį bei akimirkų, kurios buvo tiesiog išgalvotos. Filmas buvo lyg piešinys, kuriame atsispindėjo vėlyvieji V. van Gogo gyvenimo metai, jo emocijos, mintys ir požiūris į patį piešimą.

Siužetas

Filme pasakojamo siužeto pateikimas buvo ne vientisa linija, tačiau atskirai sudėti teptuko potepiai, galiausiai nutapę vieną darnų ir vienalytį darbą. Savanoriškai save ištrėmęs į Arlio bei Auvers- sur- Oise miestelius, esančius Prancūzijoje, danų tapytojas Vincentas van Gogas ištobulina spalvingą ir labai unikalų piešimo stilių. Kovodamas su savo tikėjimu, liga bei audringu prancūzų kilmės menininku Poliu Gogenu, van Gogas po truputį pradeda susitelkti į santykius su amžinybe, kurią jis mato žvelgdamas į tolimus laukus. Pats siužetas, kurį konstruoja beveik viskas, kas yra vizualiai matoma bei girdima, yra įtraukiantis, priverčiantis pajusti ir įsijausti į menininko mintis.

Techninė pusė

Žiūrint šį filmą, labai stipriai jaučiamas režisieriaus J. Schnabel‘io prisilietimas iš meninės pusės, nes pats režisierius yra ir tapytojas. Filmo nuotaika ir bendra atmosfera yra kuriama per pasirinktas spalvų paletes, kurios žiūrovams pasaulį pateikia taip, kaip jį matė pats van Gogas. Spalvos yra suderintos su rodomu peizažu, įvykiais ir metų laiku, kuriuo vyksta veiksmas. Dar vienas stiprus filmo aspektas buvo garso takelis, kuris spinduliavo ir darniai sinchronizavosi su emocijomis. Kameros operatoriai perteikdami aktoriaus vaidybą, beveik tiesiogine šia žodžio prasme vertėsi sau per galvą, užfiksuodami menkiausias smulkmenas, kurios prisidejo prie bendro personažo portreto. Jeigu buvo norima parodyti, kaip skurdžiai jis gyveno – kamera nusileisdavo ir pasisukdavo prie jo suplyšusių kojinių ir apdriskusių batų, jeigu buvo norima įsijaust į tylos pilnas situacijas – kamera būdavo itin priartinama prie aktoriaus veido, taip dar geriau perteikiant jo emocijas atspindinčias veido išraiškas. Scenose, kuriose veiksmas vyko pirmuoju asmenu, vaizdas buvo pusiau išlietas, kupinas kitokių atspalvių nei įprastai. Šis filmo stebėjimo kampas leido tiesiogiai patirti, ką reiškia matyti pasaulį van Gogo akimis. Epizodų pabaigose esantys tamsos intarpai su pagrindinio aktoriaus komentarais ar frazėmis buvo vietoje ir laiku bei išlaikė tęstinumą, o prasidėjus naujam epizodui žiūrovai jau buvo jam paruošti.  Visa tai ir dar daugiau sukūrė nepriekaištingą atmosferą, kuri leido suprasti ir įsigilintį į menininko išgyvenimus, suprasti jo piešimo tikslą bei sukūrė viską aplink pagrindinį veikėją tam, kad būtume iki galo įtikinti, kad žiūrime į van Gogą, o ne į aktorių bandantį jį atvaizduoti.

Vaidyba

Nors filme vaidino nedaug aktorių, tačiau jų atliktų vaidmenų kokybė buvo tikrai aukštos klasės. Vaidinę aktoriai padėjo kurti van Gogo personažą bei atskleidė jo vidinį pasaulį, šiek tiek praeities ir parodė jo, kaip iš proto besikraustančio menininko, trapumą. Pasirinktas aktorių atliekamų dialogų būdas buvo pasirinktas ne atsitiktinai – visi kalbantieji buvo nukreipti į žiūrovą, o tiesioginis akių kontaktas, nors ir buvęs per ekraną, buvo užkrečiantis ir prikaustantis. Filme nebuvo nė akimirkos, kuomet galėjai užmiršt apie ką yra šis filmas, nes emocionali ir ekspresyvi W. Dafoe vaidyba buvo persismelkusi tos iš pradžių lengvo ir po truputį augančio tapytojo apsėdimo gamta bei jos „amžinybe“. Kai kurie dialogai filme pasirodė lėkštoki ir neperteikiantys daugiau informacijos, bet vienas iš labiausiai įsimintų ir trumpesnių buvo tarp kunigą vaidinusio M. Mikkelsen‘o ir van Gogo. Mikkelsen‘o vaidyba buvo tokia tikra ir natūrali, jog jis tikrai galėjo priverst į van Gogo piešinį pažiūrėt kaip į beprotystės pilną vaikišką darbą, o ne kaip į revoliucionierišką šedevrą, kuris vieną dieną bus parduotas už 50 milijonų kartų didesnę vertę.

Pabaigai

Pažvelgus į režisieriaus Schnabel‘io piešinius ar meno kūrinius, retas kuris juos pamėgtų iškart, bet po „Prie amžinybės vartų“ tikrai galime lengvai pamilti matomas spalvas ir piešinį, kuris mums, žiūrovams, buvo pateiktas filmo pavidalu. Filmą rekomenduočiau kiekvienam, kuris nori savo filmų paletę papildyti filmu, turinčiu unikalią kinematografiją, tikrų emocijų pripildytas scenas ir akis bei ausis vaišinančius kadrus, kurie tikrai padės pamatyti ir pajausti, ką reiškia stovėti prie van Gogo taip mylėtų amžinybės vartų.

9.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
9
Režisūra:
9
Kinematografija:
10
Garso takelis:
10
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
8.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D