Lietuvos kino teatrus pasiekė biografinis filmas apie Vincentą van Goghą, kurį vaidino Willem‘as Dafoe, „Prie amžinybės vartų“ (angl. „At Eternity‘s Gate“). 2008 m. Akademijos apdovanojimui už filmą Skafandras ir drugelis (pranc. „Le scaphandre et le papillon“) nominuotas režisierius Julianas Schnabelis pasirinko kiek kitokią biografinio filmo formą ir vietoj detalaus menininko gyvenimo pasakojimo mums pateikė istorijas iš jo rašytų laiškų, gandų apie jį bei akimirkų, kurios buvo tiesiog išgalvotos. Filmas buvo lyg piešinys, kuriame atsispindėjo vėlyvieji V. van Gogo gyvenimo metai, jo emocijos, mintys ir požiūris į patį piešimą.
Siužetas
Filme pasakojamo siužeto pateikimas buvo ne vientisa linija, tačiau atskirai sudėti teptuko potėpiai, galiausiai nutapę vieną darnų ir vienalytį darbą. Savanoriškai save ištrėmęs į Arlio bei Auvers-sur-Oise miestelius, esančius Prancūzijoje, olandų tapytojas Vincentas van Goghas ištobulina spalvingą ir labai unikalų piešimo stilių. Kovodamas su savo tikėjimu, liga bei audringu prancūzų kilmės menininku Pauliu Goguinu, van Goghas po truputį pradeda susitelkti į santykius su amžinybe, kurią jis mato žvelgdamas į tolimus laukus. Pats siužetas, kurį konstruoja beveik viskas, kas yra vizualiai matoma bei girdima, yra įtraukiantis, priverčiantis pajusti ir įsijausti į menininko mintis.
Techninė pusė
Žiūrint šį filmą, labai stipriai jaučiamas režisieriaus J. Schnabel‘io prisilietimas iš meninės pusės, nes pats režisierius yra ir tapytojas. Filmo nuotaika ir bendra atmosfera yra kuriama per pasirinktas spalvų paletes, kurios žiūrovams pasaulį pateikia taip, kaip jį matė pats van Goghas. Spalvos yra suderintos su rodomu peizažu, įvykiais ir metų laiku, kuriuo vyksta veiksmas. Dar vienas stiprus filmo aspektas buvo garso takelis, kuris spinduliavo ir darniai sinchronizavosi su emocijomis. Kameros operatoriai perteikdami aktoriaus vaidybą, beveik tiesiogine šia žodžio prasme vertėsi sau per galvą, užfiksuodami menkiausias smulkmenas, kurios prisidėjo prie bendro personažo portreto. Jeigu buvo norima parodyti, kaip skurdžiai jis gyveno – kamera nusileisdavo ir pasisukdavo prie jo suplyšusių kojinių ir apdriskusių batų, jeigu buvo norima įsijaust į tylos pilnas situacijas – kamera būdavo itin priartinama prie aktoriaus veido, taip dar geriau perteikiant jo emocijas atspindinčias veido išraiškas. Scenose, kuriose veiksmas vyko pirmuoju asmeniu, vaizdas buvo pusiau išlietas, kupinas kitokių atspalvių nei įprastai. Šis filmo stebėjimo kampas leido tiesiogiai patirti, ką reiškia matyti pasaulį van Gogho akimis. Epizodų pabaigose esantys tamsos intarpai su pagrindinio aktoriaus komentarais ar frazėmis buvo vietoje ir laiku bei išlaikė tęstinumą, o prasidėjus naujam epizodui žiūrovai jau buvo jam paruošti. Visa tai ir dar daugiau sukūrė nepriekaištingą atmosferą, kuri leido suprasti ir įsigilinti į menininko išgyvenimus, suprasti jo piešimo tikslą bei sukūrė viską aplink pagrindinį veikėją tam, kad būtume iki galo įtikinti, kad žiūrime į van Goghą, o ne į aktorių, bandantį jį atvaizduoti.
Vaidyba
Nors filme vaidino nedaug aktorių, tačiau jų atliktų vaidmenų kokybė buvo tikrai aukštos klasės. Vaidinę aktoriai padėjo kurti van Gogho personažą bei atskleidė jo vidinį pasaulį, šiek tiek praeities ir parodė jo, kaip iš proto besikraustančio menininko, trapumą. Pasirinktas aktorių atliekamų dialogų būdas buvo pasirinktas ne atsitiktinai – visi kalbantieji buvo nukreipti į žiūrovą, o tiesioginis akių kontaktas, nors ir buvęs per ekraną, buvo užkrečiantis ir prikaustantis. Nebuvo nė akimirkos, kuomet galėjai užmiršti, apie ką yra šis filmas, nes emocionali ir ekspresyvi Williamo Dafoe vaidyba buvo persismelkusi tos iš pradžių lengvo ir po truputį augančio tapytojo apsėdimo gamta bei jos „amžinybe“. Kai kurie dialogai filme pasirodė lėkštoki ir neperteikiantys daugiau informacijos, bet vienas iš labiausiai įsimintų ir trumpesnių buvo tarp kunigą vaidinusio Madso Mikkelseno ir van Gogho. M. Mikkelseno vaidyba buvo tokia tikra ir natūrali, jog jis tikrai galėjo priversti į van Gogho piešinį pažiūrėt kaip į beprotystės pilną vaikišką darbą, o ne kaip į revoliucionierišką šedevrą, kuris vieną dieną bus parduotas už 50 milijonų kartų didesnę vertę.
Pabaigai
Pažvelgus į režisieriaus J. Schnabel‘io piešinius ar meno kūrinius, retas kuris juos pamėgtų iškart, bet po „Prie amžinybės vartų“ tikrai galime lengvai pamilti matomas spalvas ir piešinį, kuris mums, žiūrovams, buvo pateiktas filmo pavidalu. Filmą rekomenduočiau kiekvienam, kuris nori savo filmų paletę papildyti juosta, pasižyminčia unikalia kinematografija, tikrų emocijų pripildytomis scenomis ir akis bei ausis vaišinančiais kadrais, kurie tikrai padės pamatyti ir pajausti, ką reiškia stovėti prie van Gogho taip mylėtų amžinybės vartų.
