Priešas

Kinas šiuo metu neturi geriau išprotėjančio aktoriaus nei Jake‘as Gyllenhaalas. Šia prasme jam neprilygsta nei vienas jo kartos atstovas. Ar tai būtų „Zodiakas“, ar „Nakties klajūnas“, ar „Okja“, didžiausias žiūrovų dėmesys visuomet kryps į išprotėjantį (ar dar prieš filmo pradžią išprotėjusį) J. Gyllenhaalo veikėją.

„Priešas“ juos turi du. J. Gyllenhaalas vaidina ramų ir neįdomų gyvenimą gyvenantį Adamą, per filmą pamatantį į save keistai panašų aktorių. Po neilgų paieškų jis išsiaiškina, kad Anthony, įkūnijamas to paties J. Gyllenhaalo, yra į jį išoriškai, bet ne emociškai panašus impulsyvus ir agresyvus vyras. Ilgainiui jiedu pradeda vis giliau lįsti į vienas kito gyvenimą ir santykius, kol viskas pasibaigia taip, kaip ir turėtų pasibaigti Denis Villeneuve filmas (nors šito pabaiga su kokiu nors kitu šito, o gal ir bet kokio režisieriaus kūriniu yra sunkiai sulyginama).

Kaip pasąmonę ir žmogiškumą nagrinėjantis filmas, „Priešas“ yra stebėtinai paprastas savo istorijos struktūra. Adamas pradeda istoriją, ilgainiui Anthony atsako į jo veiksmus, tada kažką padaro Adamas ir viskas tol lenda taip giliai, kad nelieka šanso, jog istorija baigsis laimingai. Filme, didžiąja dalimi, yra trys aktoriai ir keturi veikėjai (Adamo merginą Mary vaidina Melanie Laurent, neščią Anthony žmoną Helen – Sarah Gordon), todėl daug struktūrinio sudėtingumo ištraukti būtų sunku ir šia prasme filmas nepersistengia.

Kur kas sunkiau yra kalbėti apie pačios istorijos sudėtingumą. Režisieriai, rašytojai, aktoriai ir daugybė kūrybingų žmonių mėgsta kurti pasakojimus apie susidvejinimus, apie taip pat atrodančius ir kitaip besielgiančius žmones. Praktikoje tai yra patogu, kadangi aktoriams tai būna unikalus uždavinys tame pačiame kadre sukurti visiškai kitokius personažus. Į mąstymą labiau linkę kūrėjai (o D. Villeneuve dar iki 2013 metų toks ir buvo, o dabar šią savo poziciją yra užtvirtinęs dar labiau) tokiu būdu gali nagrinėti tai, kas žmogų padaro unikaliu, iš kur žmogus atsirado ir lįsti į pasąmonės, religijos ar kitas temas.

„Priešas“ to yra aptekęs, nuolat provokuojantis užduoti klausimus apie netradicinius filmo elementus. Nes taip, istorija yra daugiau ar mažiau tiesmukiška, kai vienas vyras stengiasi keršyti kitam ir net nepagalvoja apie susitaikymą, kadangi būtent jis privalo būti vienintelis originalas. Visgi šalia to filme yra fantastinių vaizdinių, pradedant rimtos priežasties neturinčia kraupiai erotine pirmąją scena, baigiant pasikartojančiais vorų vaizdiniais. Pridėjus ir tai, kad veikėjų vardai yra pasiskolinti iš graikų mitologijos ar Biblijos (Adamas turi randą ant šonkaulių ir subtilumo čia nedaug), D. Villeneuve su savo scenaristu Javieru Gullonu (ir idėjomis, pasiskolintomis iš Jose Saramago romano „The Double“), nori sukurti keliais lygiais veikiantį pasakojimą.

Kiek jis jums patiks priklauso nuo asmeninio požiūrio. D. Villeneuve yra įdomus režisierius, sugebantis nuostabiai pasakoti istorijas, tačiau galintis užkliūti už savęs bandydamas lįsti į gilesnes temas („Polytechnique“ ir „Kaliniai“ yra du tokie pavyzdžiai; „Atvykimas“ yra įrodymas, kad jis gali ištaisyti šią klaidą). „Priešas“ ne kartą atsiduoda pernelyg dideliu apsimestinumu, bandymu atkreipti dėmesį į savo keistumą ir nepasiūlantį nieko daugiau nei tas keistumas. Aptrauktas šlykščiu šviesiai geltonu atspalviu, filmas kiekvienoje scenoje giriasi savo paslaptingumu ir abstraktumu, kuris kartais yra ištaisomas ir pagrindžiamas (J. Gyllenhaalo susitikimai su savimi yra puikūs, kaip ir jo pokalbiai su moterimis), kartais atrodo tiesiog vizualiai graži tuštuma (tylintys ir kažką galvojantys, bet nieko nepadarantys veikėjai dar jokiam filmui nesuteikė prasmės, kitaip lietuviški filmai būtų prasmingiausi iš visų).

Kaip ir daugelis kitų filmų, geriausiai „Priešas“ atrodo pradžioje ir pabaigoje, kuomet J. Gyllenhaalo išprotėjimas ar noras išsiaiškinti tiesą yra stipriausias ir abu veikėjai yra pažeidžiamiausi. Abiem atvejais jis yra tobulas, ir ar vaidintų užsidariusį ir menkiausią nusikaltimą pirmą kartą darantį vyrą, ar savimi per daug pasitikintį ir apie jokias pasekmes negalvojantį veikėją, jis atrodo įtikinamai ir solidžiai, išnaudojantis visą savo vaidybinį spektrą. Keistesni jo pasirinkimai yra susiję su D. Villeneuve režisūra ir tylesniais, ramesniais momentais, todėl čia skųstis aktoriumi taip pat yra sunkoka.

Turbūt keista, kad norintis priversti galvoti ir lįsti į giliausias žmogiškumo temas filmas labiausiai suklumpa ramiuose momentuose, o sužiba tuomet, kai veikėjai rėkia, pyksta ar bijo (smurto čia nėra, nors įtampos daugiau nei filme apie žudikus). „Priešas“ pažymi D. Villeneuve perėjimą nuo kokybiško ir mažai kam žinomo kanadiečių režisieriaus iki Holivudo elito (tais pačiais metais jis pastatė ir „Kalinius“). Tai, jog jis čia savęs vis dar nepažįsta ir eksperimentuoja su tyliomis scenomis tuomet, kai jam labiau sekasi konkrečios ir veikėjus gilinančios akimirkos, yra suprantama. Kartu aišku, kad filmas, kurį D. Villeneuve ir J. Gyllenhaalas sugalvojo girti, negalėjo būti visiškai tradicinis, ir negalėjo neturėti vorų, susidvejinimo ir biblinių motyvų. Tik kai turi tokius keistus elementus, apsimesti, kad esi dar keistesnis, gali būti per daug.