Princas Žavusis

Atvėsus orams jau galit traukti iš spintų ne tik šiltesnius drabužius, bet ir karūnas. Jei jaučiatės esantys karališkojo kraujo, tačiau tik svarbiomis progomis tai demonstruojat – va ir vėl yra proga. Kino ekranuose pradedama rodyti (ne)labai karališka meilės istorija „Princas Žavusis“. Pagaliau po ilgų šimtmečių pasakose karaliavusių princesių, karūną ir pagrindinį vaidmenį perleidžiant… princui. Ir pagaliau kiek paironizuojant visus princesiškus reikalus – tad pradžiuginti bus ir atėję be karūnų.

Istorijų apie princus – kaip pagrindinius veikėjus – trūkumą, aptiko Ross‘as Venokur‘as – pats ne tik režisavo, bet ir parašė scenarijų. Jo filmografijoje yra keletas režisūrinių ir scenaristinių darbų, tačiau jie didelio pasisekimo nėra sulaukę. Tad dar vienas bandymas – ironijos pirštu pabadyti Snieguolę, Miegančiąją Gražuolę ir Pelenę, priverčiant jas tapti nuotakomis…. vienam ir tam pačiam jaunikiui – Princui. O pastarasis buvo vaikystėje užkerėtas piktosios raganos, negavusios jo tėvo, Karaliaus, meilės, ir nusprendusios, kad jei iki 21-ojo gimtadienio Žavingasis neįsimylės – meilė pražus visame pasaulyje. O kad burtai veiktų lengviau – Princas dar ir užkerėtas patikti visoms dailiosios lyties atstovėms.  Tik nuo to dėmesio Princo jau nekutena jokie meilės virpesiai, iki kol sutinka jo kerams atsispiriančią vagilę Leonorą, sutikusią jį lydėti į išbandymų kelionę stebuklingojo kalno link.

Visų pirma, tai ši istorija ir jos vingiai tikrai nenustebins, nebent tai bus jūsų pirma išgirsta pasaka gyvenime. Arba jei patys nuspręsite nusistebinti dirbtinai. Vos išvydus „blogiukę“ Leonorą ekrane, galima imti ir pačiam reziumuoti, kokia bus šios istorijos su Princu finišo tiesioji. Nenukrypta nei į vieną šoną iš tos tradicinės gramatinės dramaturgijos linijos: tiek įvykių nuoseklumas (Princo užkerėjimas, būtinybė leistis į išbandymų kelią), tiek tykantys pavojai (užkerėtas miškas kelionėje, kova su milžinu), tiek herojaus tikslas – išgelbėti save ir visą pasaulį. Tradicinės scenaristikos mokyklos tradicinis senas dėstytojas skirtų aukščiausią balą už tokį tobulą taisyklių laikymąsį, tačiau toks tobulumas žiūrintįjį palieka šiek tiek „neįgalų“ patirti nenuspėjamumo virpulių pačiam.

Visgi svarbiu aspektu šioje istorijoje tampa ironija ir kontradikcija pasirinti būtent tokią istoriją su žymiais veikėjais. Jau pačioje pradžioje vaizduojamos trys garsių pasakų veikėjos – Pelenė, Miegančioji gražuolė ir Snieguolė, tačiau ne iš pačios geriausios pusės – susireikšminusios, tikinčios ne meile, bet santuoka tik dėl karališkojo ryšio ir turtų. Jas nuo visiškos idealų pražūties gelbėja tik joms sukurta apranga: ilgos, o ne „miniakų“ stiliaus suknelės – jei šios būtų trumpos, kartu su jų rodomomis manieromis ir vertybėmis – pilnai atitiktų šių dienų vyraujantį „pupyčių“ įvaizdį. Tų, iš tikro gyvenimo, ne pasakos. Kad nebūtų taip graudu atkoduojant tokias gyvenimiškai tikras veikėjas, pasitelkiama humoro dozė. Štai, kad ir Pelenė – paklausta, ar labai sunkiai ji dirbo iki kol pametė kurpaitę (didžiulę, gal 43-iojo dydžio) ir princas ją rado, ji tiesiog nuobodžiai leptelėjo, kad tetulė fėja nebuvo jau tokia gera, nes pasirodė pasakoje vėluojanti. Suprask, nei ten ji labai vargo, kaip visi galvojame. Pasijuokiama taip pat ir iš Princo – jam su Leonora išvykus į kelionę, pirmąjį rytą šiosios puolė klausti, ką paruošė pusryčių. Nes jis, kaip kilmingasis ir kaip vyras, tokiais niekais neužsiiiminėja. Dar vienas (ne)juokingas akmuo į šių dienų stereotipų apie lytis ir jų pareigas, daržą.

Ši istorija pristatoma ir kaip muzikinė animacinė komedija. Na scenų, kur veikėjai šoktų ir dainuotų, skambėtų pilnas muzikinis intarpas – pasitaikė daugių daugiausia gal keturis kartus. Dvi iš šių dainų paliktos originalia anglų kalba, dvi – įdainuotos lietuviškai. Kam? Geras klausimas lietuviškiesiems platintojams. Išversti ir įdainuoti visas mūsų kalba – per sunkus ar per brangus darbas, ar suprask, čia taikoma į tokią jauną auditoriją, tai kad nesėdėtų išsižiojusi viso filmo metu visai nieko nesuprasdama, va jums galimybė suprasti bent pusę. O angliškosios dainos tai visiškai niekuo neišsiskiriančios, lengvo popso iš justinų-byberių ir arianų-grandžių lygos kūriniai. Nors žinoma, tokiame animaciniame filme lyriškasis Bon Iveris ir neskambėtų, šalia karikatūriškų kilmingųjų.

Visų ketvirta, tai kyla klausimas bežiūrint, į kokią auditoriją šis filmas taiko – pyplių, nes „animacija yra jų reikalas“, ar jaunų suagusiųjų, mokančių skaityti tuos juokelius tarp eilučių? Manyčiau, gal į abi. Tėvai, atsivedę pyplius taip greitai neužmigs kaip kokioje animacijoje apie paukščiukus, o pypliai irgi liks patenkinti, pamatę daug spalvų, princesių ir raganų, kad ir kokiame kontekste jie ten veiktų.

Techniškai ši istorija išpildyta neblogai – ryškūs pagrindiniai personažai, rudeniškai spalvoti vaizdai, ir vis dar juoduose dūmuose skendinti piktoji ragana. Turbūt gražiausi šio filmo personažai – miške sutiktos milžinės, išsiskiriančios spalvomis ir raštais. Nors dalis matomų fragmentų kartais reflektuoja ir su didžiaisiais filmais ir jų stilistika, pavyzdžiui – „Įsikūnijimu“. Galbūt galėtų būti daugiau padirbėta su garsine / muzikine filmo dalimi, įpinta daugiau įvairumo.

Norintiems pailsėti nuo dramų ar siaubų, nupūsti dulkes nuo karališkų atributų ar pamatyti, kokios manieros visgi nepritinka kilmingiesiems ir tampa preteksu iš jų pasijuokti – užsukit į „Princo Žaviojo“ karalystę. Jei nebijot būti apžavėti jo kerais, ir norit, kad meilė pasaulyje būtų išsaugota. O jei nei vienas iš variantų – gal bent ironiškai pažiūrėti į (ne)princesiško gyvenimo tikruosius užkulisius, su visom snieguolėm priešaky.