Recenzija

Purslai

Splash

Purslai
N-7Fantastinis, Komedija, Romantinis

Metai:
1984 m.

Trukmė:
111 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Ron Howard

Vaidina:

Tom HanksDaryl HannahEugene LevyJohn CandyDody Goodman

6.4
Recenzijos autorius:
6.7
Redakcijos vertinimas:
6.6
Lankytojų vertinimas:
6

Recenzijos autorius:

Eglė Dzedulionytė

Paskelbta:

2018 05 25

Jei esate matę nors vieną romantišką holivudinę komediją, kurioje vyrukas įsimyli merginą, mergina turi paslaptį, vyrukas su mergina susipyksta, bet vėliau supranta, kad prieš tikrą meilę jie yra bejėgiai ir ilgai bei laimingai gyvena, tuomet pažiūrėję šį filmą tikrai nenustebsite. Istorija sena kaip pasaulis, pilna klišinių juokelių, nekalto naivumo, o siužetas lengvai nuspėjamas ir visgi, filmas išties romantiškai žavus. Pažvelkime iš arčiau, ką mums siūlo režisierius Ronas Howardas šioje, į ketvirtą dešimtį įkopusioje, komedijoje.

Filmo siužetas sukasi apie jauną įmonės savininką Alaną (aktorius Tomas Hanksas), kurį vaikystėje iš vandens išgelbėjo undinėlė, o praėjus 20 metų jie vėl susitinka. Po skaudžių skyrybų su mergina Alanas bare nusitašo iki žemės graibymo ir nusprendžia nuvykti į salą, kurioje jis prieš daugybę metų buvo išgelbėtas neaiškios būtybės. Čia ir prasideda įdomybės, kai į siužeto liniją įsipina karikatūriškas mokslininko personažas, kuris žūtbūt siekia įrodyti, kad undinėlės egzistuoja, o pagrindinis veikėjas nedidele valtele iriasi savo dar nepažintų svajonių link. Iškritęs iš valties ir nubudęs saulėtame paplūdimyje Alanas išvysta nuostabaus grožio merginą (aktorė Daryl Hannah), kuri nesikuklina ir apdovanojusi pagrindinį personažą aistringu bučiniu dingsta vandenyno pursluose. Meilės žiežirba įskelta, pasakoms būdingas tikrosios meilės susitikimas įvyko, o pametęs galvą dėl merginos Alanas nesiliauja apie ją galvoti.

Pažiūrėjus kino juostą, galima sakyti, kad siužetinio kelio vingiai lengvai nuspėjami. Juk daug kartų ekrane matėme du įsimylėjėlius, kurie kovoja už savo meilę prieš visą pasaulį. Tačiau Tomo Hankso debiutas didžiajame kine tiesiog užburia, jo vaidyba prikausto prie ekrano nuo pat pirmų filmo akimirkų ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Šalia emocijų puokštėmis besimėtančio Tomo Hankso herojaus, Daryl Hannah atrodė labai gležna ir trapi – gilesnius jausmus slepianti po naivoka šypsena, tačiau jųdviejų dueto harmonija žiūrovams suteikė tik dar daugiau malonių išgyvenimų. Juostoje subtiliai paliečiamos ir platesnės temos, kas sustiprina romantišką filmo nuotaiką. Žavėdamasi Niujorko vaizdais undinėlė priverčia susimąstyti, kad viskas mūsų gyvenime priklauso nuo požiūrio: kas vienam stebuklas, kitam – smulkmena.

Didžiausią nusivylimą sukėlė perspaustas pikto ir keistai erzinančio mokslininko Volterio Kornbluto (aktorius Eugene‘as Levy) pasirodymas. Jis visomis desperatiškomis išgalėmis stengėsi pričiupti  po miestą besiblaškančią įsimylėjėlių porelę ir visiems įrodyti, kad ji – undinė. O kai jam tai pavyksta (undinė vos per plauką nepatenka po skalpeliu), staiga nubunda tikrosios jo moralinės vertybės ir (kaip netikėta!) jis stoja į kovą už jos išlikimą. Vietomis dirbtina, neįtikinanti Eugene‘o Levy vaidyba, tik patvirtina, kad nei vienas filmas, pretenduojantis užkopti į banalių komedijų Olimpą, negali apsieiti be keisto, sunkiai kūno judesius koordinuojančio personažo.

Jam kompaniją sėkmingai palaikė Johnas Candy, kuris filme įkūnijo Alano brolį Fredį. Šis personažas yra šabloninis, su visais romantinėms komedijoms būdingais bruožais – egocentriškas, lengvai iškrypęs, laidantis nuvalkiotus juokelius ir tinkamu metu pasakantis įkvepiančią kalbą, kuri priverčia pagrindinį herojų susimąstyti. Jis tikrai nėra labai siaubingas personažas, sakyčiau, gal net saldžiam filmo tonui priduodantis lengvos rūgštelės.

Viso filmo metu dominuojanti lengva ir švelni atmosfera nuostabiai dera su užburiančiais miesto vaizdais.  Savo laikmetį aplenkiantys specialieji efektai stiprūs, dinamiški ir neperspausti. Negalima nesižavėti filme demonstruojamu puikiu mados ir stiliaus jausmu, spalvos meistriškai žaidžia tarpusavyje ir nesvarbu, ar tai vaisius kraunančio darbininko apranga, ar pagrindinės aktorės suknelė.

Atsižvelgiant į tai, kad filmas pasirodė 1984 metais, specialieji efektai ir kameros darbas nenuvylė, viskas buvo atlikta profesionaliai ir subtiliai. Tačiau viena scena užkliuvo. Kuomet įvyko didžioji kulminacija ir visi sužinojo, kad undinės egzistuoja, sekundės dalį suabejojau, ar tik nebus sugedęs mano televizoriaus ekranas – režisierius perteikė emocijas keistais ir neaiškiais šviesos efektų „traukuliais“. Taip pat galima žemai nusilenkti povandeninių scenų vyriausiajam operatoriui Donui Petermanui ir operatoriui Jordanui Kleinui – jie išties sukūrė švarų, magiškai estetišką povandeninį pasaulį.

Ne veltui šis filmas tapo prodiuserio Briano Grazerio ir režisieriaus Rono Howardo ilgo bendradarbiavimo pradžia, ir jei nekreiptume dėmesio į retkarčiais akis badančią vaidybą, abiejų talentų tandemas įgyvendina savo tikslą – žiūrovai gavo romantikos, komedijos, fantastikos su visai neblogais specialiaisiais efektais dozę. „Na o bet tačiau“ prisiminkime ir tai, kad filmas pasirodė prieš 34 metus, todėl drąsiai galime jį karūnuoti kaip klasikinių romantinių komedijų, pripildytų banalių juokelių, klišinių personažų ir lengvai nuspėjamo siužeto, proseneliu.

6.7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6.7
Režisūra:
6.7
Kinematografija:
6.7
Garso takelis:
6.1
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
6.9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D