Filmų apie įvairiausius slaptuosius agentus ir šnipus pastaruoju metu jau nebekuriama tiek, kad galėtume jais džiaugtis bent kelis kartus per metus. Be jokios abejonės, jų būna, tačiau retas atkreipia dėmesį, mat kažko naujo tikrai nesukursi. Arba bent taip atrodo. Kai Džeimso Bondo istorijos seniai tapo veiksmo filmais, o Jackas Ryanas nukeliavo į televiziją, beliko tik ilgesingai žiūrėti į kino istoriją tapusius darbus. Bet kartais kinus pasiekia istorijos, kurios atgaivina šią istoriją ir leidžia žvilgtelti į kiek kitokį, suktybių kupiną šnipų pasaulį. Dabar tai bando padaryti „Raudonasis žvirblis“.
Balerina Dominika Egorova po nesėkmės scenoje užverbuojama į „Žvirblių mokyklą“. Tai – slapta vieta, kur rengiami šaltakraujai žudikai, viliojimo ir apgavystės meno virtuozai, siekiantys tik vieno – tarnauti gimtinei Rusijai ir apsukti kitus pasaulio, o ypač JAV šnipus apie pirštą, naudojant tik savo kūną. Pirmasis Dominikos darbas – CŽA agentas, žinantis, kas yra kurmis aukščiausioje Rusijos valdžioje.
Kino kūrėjas Francis Lawrence‘as savo darbais yra tikrai puikiai žinomas žiūrovams. „Aš esu legenda“, kelios „Bado žaidynių“ dalys, „Konstantinas“, „Vanduo drambliams“ ir aibė žinomiausių vaizdo klipų tikrai padarė šį režisierių gana matomą. Ir taip, tai jau ne pirmas filmas, kuriame jis dirba su pagrindinį vaidmenį atliekančia Jennifer Lawrence. Ir šįkart režisierius smarkiai nenuvilia savo naujuoju darbu. Kad ir kokie skandalai būtų persekioję šį filmą, kad ir kaip nemalonu aktoriams buvo vaidinti nuogiems, tačiau filmas tikrai sugeba palikti įspūdį, net ir turėdamas trūkumų.
Vienas esminis filmo trūkumas yra jo trukmė. Beveik 2,5 valandos trunkanti juosta yra tikrai per ilga. Kad ir kaip bežiūrėtume, tam tikros scenos yra gerokai per daug užtemptos, nereikalingos ir tik tam, kad galėtume susikurti kažkokį bendrą filmo nuotaikos vizualą. Tą vizualą, kuris visiškai nereikalingas, nes ir taip gana gerai perteikiamas filmo aktorių. Tokius filmus besirenkantis kino žiūrovas nėra tas, kuriam reikia nuolat priminti, jog Rusija nėra žaisminga ir spalvota Amerika. Toks laiko eikvojimas galiausiai priveda prie to, kad sėdėdamas salėje pradedi muistytis kėdėje ir nuolat žvilgčioti į laikrodį.
Kalbant apie pačią istoriją, tai čia trūkumų taip pat yra. Pirmiausia, jai įsivažiuoti paskirta gerokai per daug laiko, o kiek apkarpius raudonojo žvirblio susikūrimo istoriją nieko nebūtume praradę, tik sutaupę brangias 10 min. Kita vertus, net ir tas pritemptas istorijos pasakojimas dalinai paaiškino, kaip sunku paprastiems Rusijos gyventojams priimti savo sprendimus. Iki tol, kol žvirblis nevirsta ereliu. Filmas turi savotišką paslėptą moralą – kad net ir didžiausias valstybės aparatas ne visuomet gali suvaldyti savo sukurtus monstrus.
Visi kiti dalykai susiję su istorija yra gana įdomūs. Pirmiausia, tai seniai turėjome tokį šnipų trilerį, kurio metu sėdėtum ir dvejotum visomis savo mintimis, apie vykstantį veiksmą. Ir šiaip, seniai turėjome kine tokį tikrą, klasikinio tipo šnipų trilerį, kuriame akcentuojamasi ne į stebuklingus technologinius laimėjimus, o į žmogaus protą, reakciją situacijose ir tą tylų, įtampą keliantį psichologinį žaidimą. Tai labiausiai ir žavi šiame filme. Juostoje taip pat netrūksta smurto, kuris priverčia net dantis stipriau sukąsti ar kiek prisimerkti. Be smurto filme tikrai netrūksta ir nuogybių, tad seksą ignoruojančius žiūrovus raginčiau aplenkti šį darbą. Arba susitaikyti su tikrove, kad seksas egzistavo visuomet.
Vizualiai filmas atrodo gana patraukliai. Tiksliau, sukurtas, nufilmuotas ir sumontuotas tikrai kokybiškai. Pasirinkta spalvų paletė puikiai atskleidė nuotaiką, tvyrančią Rusijoje ir apskritai – visame šnipų pasaulyje. Kad čia ryškių spalvų būna nebent slaptose misijose, kuriose šnipai nelaukiami. O kitas pasaulis – pilkas ir niūrus. Prie kokybiško techninio įgyvendinimo prisideda ir garso takelis. Ypatingai vienoje vietoje pabaigoje viskas taip gerai persipina, kad nuo muzikos ir rodomo vaizdo piestu šiaušiasi visi kūno plaukeliai.
Aktorių kolektyvas šiame filme surinktas tikrai įspūdingas. Be dviejų Oskarų laureatės Jennifer Lawrence galime išvysi Joelį Edgertoną, Jeremy Ironsą, Charlotte Rampling, Mary-Loise Parker, Joely Richardson, Ciaraną Hindsą ir Matthiasą Schoenaertsą, kuris, beje, turi tiesiog pribloškiamai panašus į Vladimirą Putiną. Visi šie aktoriai labai gerai atliko savo vaidmenis ir perteikė savo veikėjus, kiekvienas jų turėjo savo veidus, net ir trumpiausiai pasirodęs ekrane. O tai labai keista, nes retai galima sutikti tokių filmų, kuriuose nėra daug kvestionuojamų veikėjų.
„Raudonasis žvirblis“ nėra tobulas filmas. Bet tai yra tik pliusas. Kažkur vis tiek turime judėti, o tikrų šnipų trilerių kine nematėme jau gerą penketą metų. Ir tai, kad šis darbas atsiduria didžiuosiuose kino ekranuose parodo, jog tokių filmų gali būti ir daugiau. Tobulėjimui ribų nėra, bet su „Raudonuoju žvirbliu“ galima sugrįžta šnipų pasaulis, kuris jau seniai buvo pasislėpęs veiksmo filmų šešėlyje. Intriga ir pastovus mąstymas dėl veiksmų tikrai nėra dažnas pakeleivis šiuolaikiniuose šnipų filmuose, tad ši juosta yra lyg gaivus oro gurkšnis kino mozaikų narpliojime.
