Kalbant apie režisieriaus Otto Bathursto režisuotus filmus nelabai yra ką pasakyti, nes jų beveik nėra, o tai, kas yra, žino tik vietinės reikšmės kūriniais besidomintys entuziastai. Bent vienas atsiras? Tuo tarpu televizijos serialų nišoje režisieriaus pavardę galime išvysti prie kur kas žinomesnių pavadinimų, kuriuos galiu įvardinti kaip gerus (o protarpiais net labai gerus) produktus. „Birmingemo gauja“  (angl. „Peaky Blinders“) ir „Tamsusis veidrodis“ (angl. „Black Mirror“). Nesumeluojant reiktų pridurti, jog tai nėra tik jam priklausantys kūriniai (pvz., britiškame seriale režisierius atsakingas tik už vieną seriją, o sekančiame už tris, tad sakykime, kokybiški produktai, prie kurių kūrimo režisierius prisidėjo ir tai turėjo duoti nemažai patirties). Kiek liūdna pasidaro pažvelgus į scenaristų sąrašą, kuriame vienas iš dviejų atsakingų asmenų neturi jokios patirties, o antrasis režisavo niekam nežinomą vieną trumpametražį filmą, tad skirtumas tarp abiejų labai menkas. Tačiau kaip teigė reklama: „Legenda, kurią puikiai pažįsti. Istorija, kurios nežinai“. Viską norint pateikti naujai, galbūt, galimi ir tokie pasirinkimai.

Siužetas

Jaunas, lengvai „užsidegantis“ idealistas lordas Robinas Lokslis savo kailiu patiria neteisybę ir yra pasiryžęs su ja kovoti. Kaip ir anksčiau, toji neteisybė slypi turtingųjų sluoksnių gobšume ir silpnųjų išnaudojime. Atimk iš blogų pasiturinčių, atiduok geriems vargšams. Ir štai jums Robino Hudo legendos gimimas. O iš tiesų, tai tokia pat istorija kaip ir visos ankstesnės. Tik šioje trumpai parodoma, ką pagrindinis veikėjas veikė iki tol, kol tapo vagių karaliumi.

Nauja istorija? Nemanau

Kaip jau supratote, pateikiamu nauju istorijos būdu sužavėtas nelikau, nes tai buvo ne nauja istorija, o kosmetinis pakitimas, nepadaręs jokios įtakos tolimesniam filmo siužetui. Maždaug panašus pokytis būtų jei miestas, kuriame vyksta Betmeno istorija, būtų ne Gotamas, o bet kuris kitas išgalvotas miestas. Pavadinimas kitas, o toliau važiuojam kaip anksčiau. Taigi, pradžioje susipažinus su tuo, ką Robinas veikė iki nusprendžiant plėšikauti, mes esame įmetami į daugybę kartų matytą istoriją. Jei labai norite pokyčių, tai pagrindinis veiksmas vyks ne kaip įprasta miškingose vietovėse, bet mieste ir jo skurdžiausiuose rajonuose – kasyklose.

O dabar apie tai, kas nepakito. Jis, kaip ir anksčiau, turi ištikimą pagalbininką, kuris yra svetimšalis. Tai jau matyta 1991 metais. Niekuo iš ankstesnių (nebent dar didesniu kvailumu) neišsiskiriantis dvasininkas Tukas. Žinoma, nereikia pamiršti ir romantiškosios linijos. Robino mylimoji, kuri nuobodumu gali varžytis su bet kuo, tad nė nebūčiau pastebėjęs, jei jos neliktų. Turbūt tai supratę kūrėjai nusprendė bent jau filmo pabaigoje suteikti tam prasmės ir užsiminė apie dar vieno veikėjo ištakas, su kuriomis ir susijusi pagrindinio veikėjo mylimoji Mariana. Neduok Dieve, kad tai užuomina apie būsimą tęsinį.

Esant tokiems veikėjams ir jų dialogams, prasmės kalbėti apie aktorių vaidybą nėra. Vienintelis normaliai pasirodęs J. Foxas (veikėjas Džonas) daug dėmesio negauna, o šiek tiek gavęs, išnaudoja jį scenaristų netalentingumui realizuoti. Pagrindinis antagonistas Notingemo šerifas yra įdomus tik tiek, kiek jį matome iki pirmo jo aiškaus pasirodymo. Keletą kartų parodytas iš nugaros ir netiesioginiais rakursais jis sukelia intrigą, atrodo paslaptingas, bet galiausiai jis tik pagyvenęs vyrukas, kuriam bandyta lipdyti negrabi vaikystės istorija. Pagrindinis veikėjas? Gaila, kad toks išvis buvo. Turbūt įdomesnis buvo pats faktas, jog vieną iš antraeilių veikėjų įkūnijo iš „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ serijos žinomas aktorius Jamie Dornanas (taip taip, Kristianas Grėjus), tačiau ties šiuo faktu įdomumas ir baigėsi.

Mama, noriu būti Guy Ritchie

Turbūt dauguma žino garsų Jungtinės Karalystės režisierių Guy Ritchie, kuris savo laiku sukūrė itin stilingus ir scenariškai  netikėtai susuktus filmus. Juose gausu britiško humoro, pasikartojančių frazių kartojimų, staigių kameros šokinėjimų nuo veikėjo prie veikėjo jiems kalbant ir nebanalių dialogų, kuriuos malonu klausyti ir stebėti, kaip viskas tuoj pat apsivers aukštyn kojomis. Kas matė bent kelis šio kūrėjo filmus, atpažins jo stilių ir su niekuo nesumaišys. Panašu, jog Otto Bathurstas taip pat mėgsta šio režisieriaus filmus ir galbūt net žavisi jais bei yra gavęs tokią didelę porciją įtakos, jog kurdamas pats nebeatskyrė savo originalių idėjų nuo „padarykime kaip Ritchie‘s!“. Jei jam būtų pavykę padaryti kažką panašaus ir ne komiškai baisaus, galėtume vertinti šį filmą kaip neoriginalų, bet kokybišką darbą. Deja, rezultatas toks, kad tai lyg pigi parodija, kuri neturėjo būti parodija.

Visų pirma, stilingumas. Suprantu, kad šios serijos filmai nėra istoriniai filmai ir griežtų reikalavimų istoriškumui taikyti negalime, bet vis tik tai yra žanras, artimas istorinei fikcijai, todėl bent elementarių rėmų laikytis reiktų, kai kalbama apie realų istorinį laikotarpį. Viduramžių Anglija. Bendrai sutariama, jog Robinas Hudas minimas istoriniame kontekste kalbant apie XI-XV a. laikotarpį. Jei prisirištume prie istorinių asmenybių ir įvykių, tai galėtume konkretizuotis XII a. Deja, visi pagrindiniai veikėjai vaikšto pasidabinę tokiais rūbais, su kuriais ir šiandien išėjęs miestan neišsiskirtum iš minios. Štai tarp merginų populiarus odinis švarkelis, gretimais ilgas vyriškas paltukas ir aptraukta liemenė. Šiuos dalykus buvo galima padaryti labiau atvaizduojamam laikotarpiui tinkamomis priemonėmis, bet tam jau reikia fantazijos ir darbo.

Jei rūbai būtų dar nieko, tai ką manot apie akivaizdų šiuolaikinį makiažą? Primenu – XII amžius. O elektroninė muzika? Kaip garso takeliui tebūnie, bet kai vakarėlio metu prasideda pokalbis ir muzika pritildoma suponuojant, kad tai buvo ne ant viršaus grojantis takelis, o vakarėlyje atliekama muzika? Sakykime, įdomu. Na, ir paskutinis. Vertindamas realias istorines aplinkybes galiu spėti, jog tuo laikotarpiu Anglijoje juodaodžiai nebuvo aukščiausio luomo atstovai ir lyginant su vietiniais lordais jų padėtis turbūt irgi nebuvo visiškai lygiavertė. Netgi galėjo būti taip, kad jie buvo laikomi pakankamai išskirtiniais. Tai buvo galima apeiti ir nesikoncentruoti ties tuo, bet kai šis veikėjas visų kitų lordų akivaizdoje viešai komanduoja vienam iš lordų, o jau kitoje scenoje tas pats lordas, prisidengęs gobtuvu, jog jo NEPAŽINTŲ, nusikaltimus viduryje miesto daro drauge su šiuo juodaodžiu, kuris net neprisidengęs veido, tai kyla pagrįstas klausimas, apie ką galvojo kūrėjai vaizduodami tokią seką? Beje, ar minėjau, jog juodaodis neturi vienos iš kūno dalių, kurią nesunku pastebėti kaip trūkstamą? Tai va. Neturi, bet niekas nė nenutuokia, kas tas vagišius. Tokių loginių kvailysčių ir scenarijaus absurdų filme tiek daug, jog būtų galima parašyti atskirą monografiją, bet bendram vaizdui, manau, užteks.

Pabaigai

Perdirbinys, kuris blogesnis už savo ir taip jau neypatingus pirmtakus. Prisidengiama nauja istorija, kuri yra nei nauja, nei įdomi, tačiau labai norėjo būti stilinga ir net bandė vaizduojamiems įvykiams pritaikyti šiuolaikinius atitikmenis. Norėti neužtenka, reikia ir padirbėti, o čia paprasčiausiai svetimu žirgu bandyta nujoti, tačiau iš eiklaus žirgo liko tik arklys, išsukinėtomis kojomis ir pamuštais dantimis. Grąžinkit vargšą gyvulį ir nebekankinkit nei jo, nei mūsų.

4.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
3.1
Kinematografija
3.1
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
5.7
Aktoriai
5.2
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles