Recenzija

Rūta

Rūta

Rūta
VDokumentinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
84 min.

Šalis:
Lietuva

Režisierius:

Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis

Platintojas:
Vabalo filmai

8.7
Recenzijos autorius:
8.7
Redakcijos vertinimas:
8.1
Lankytojų vertinimas:
9.3

Recenzijos autorius:

Airida Mėta

Paskelbta:

2018 03 06

Daugiau apie filmą: iMDB

Visi Lietuvoje žino auksinės žuvelės vardą – Rūta Meilutytė. Tokį titulą gavusi tuomet, kai būdama tik 15-os, Londono olimpiadoje netikėtai laimėjo aukso medalį. Taip, kokiu greičiu ji skriejo tame baseine, tokiu pat greičiu ji tapo viena žinomiausių Lietuvos sportininkių. Nenuostabu, kad ir praėjus keleriems metams po lemtingojo starto, žmonėms vis dar įdomu, kaip gi jai sekasi ir kuo ji gyvena – šį smalsumą pagaliau pakutena dokumentinis filmas „Rūta“.

Jį kūrę Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis – artimi Rūtos draugai, galėję stebėti jos gyvenimą iš arti pasiruošimo antrajai olimpiadai Brazilijoje metu, ir po jos. Stebėti taip, kad viskas būtų įamžinta kino laikmenose ir paversta filmu. Fotografijos ir video kūrimo srityse dirbantys kūrėjai, regis, nepabijojo sekti Rūtos gyvenimo eigos tiek Plimute, Anglijoje, kur tuo metu ji gyveno ir treniravosi, tiek Tenerifėje, Ispanijoje, kur vyko pasiruošimas olimpiadai.

Filme atvirai kalbanti Rūta pasakoja, kaip atsitiko, kad jos gyvenime atsirado plaukimas, kodėl išvyko treniruotis į Angliją, kokiomis mintimis ruošėsi Londono olimpiadai. Ir kaip viskas apsivertė, kai toje olimpiadoje sėkmė stojo jos pusėn – būdama tik 15-os, įrodė esanti greičiausia pasaulyje. Tautiečiai nešiojo ant rankų, skaičiavo nuolatos skinamus medalius – juk už Lietuvą. Tačiau greitai tos rankos atsisuka į tave baksnojančiais pirštais, kai tai, kas atrodo „įprasta“ – būti greičiausia ir gauti medalį – ima ir nebepavyksta. Visi puikiai žinom, kaip greitai tautiečių meilė virsta priekaištais, jei sportininko pastangos nevirsta prizinės vietos išraiška. Ir čia Rūta vėl atvira – ašarotomis akimis pasakoja, kokia minčių ir emocijų sumaištis dedasi joje, kai sėkmės planas kitoje, jau Brazilijoje vykusioje olimpiadoje, nebeįvyksta.

Istorija pasakojama paprastai, pagal visas „klišines“ dokumentikos taisykles –  pradedama Rūtos atėjimu į plaukimą, netikėtu laimėjimu ir užklupusia sėkme, o baigiant nesėkmės etapu ir paaiškinimu, kas gi herojei ten nutiko. Aišku, kad gyvenimo įvykių, kurie jau įvyko, nesuforsuosi ir nepateiksi jų kitokių, nei buvo, jei imamasi dokumentikos žanro. Ir kad pasirinkus tokią poziciją, lieka viso labo stebėtojo vaidmuo. Tačiau tokio nuoseklaus pasakojimo forma, lieka mažiau netikėtumo žiūrovui, viskas tarsi padėta ant lėkštutės.

Rūta ir jos aplinkos žmonės – tėvas, močiutė, broliai, treneriai – kalbinami susodinti prieš objektyvą. Viskas perteikiama jų patirtimis ir įspūdžiais, be jokio užkadrinio trečiojo balso. Dėl to istorija gyva ir nuoširdesnė. Tik tame pasakotojų būryje atsiranda ir visiems žinomas Marijonas Mikutavičius – kyla klausimas, kuo jis susijęs su Rūta? Nežinau, bet tikrai abejočiau, kad jis asmeniškai pažįstamas su heroje, tad nuomonės reiškimas tokiame filme labiau atrodo kaip dalyvavimas šou laidoje, ir visame kontekste tas viražas susižiūri ne taip ir „skaniai“. Bent jau sukelia tokį pirmąjį įspūdį.

Visgi vėliau, širdis kiek atlyžta dėl lyg ne į tą filmą papuolusio Mikutavičiaus, nes beklausant jo kišenėje tikrai neieškomų minčių, atrodo, kad autoriai tokiu būdu norėjo „įgarsinti“ liaudies nuomonę. Jis labai teisingai pastebi (tą, beje, pamini ir Rūtos brolis), kad po pergalės Rūta tampa visų sese, žmonės jaučiasi savi jai, nebijo užkalbinti gatvėje ir atsiliepia lyg pažinodami. Tad tokia pašalinio žmogaus nuomonė visa tai ir atspindi.

Filmas sudėliotas ne tik iš interviu, gražios kinematografijos, tačiau ir iš tėvo darytų Rūtos fotografijų. Juodai baltos, šiek tiek melancholiškos, atskleidžia ir tos mums nematomos herojės kitokią pusę. Šalia kadrų, kur matome plaukikę besitreniruojančią sporto salėje ar baseine, ar kalbančią su treneriais, tokie iš arti darytų nuotraukų intarpai neleidžia jos matyti „tik kaip plaukikės“. Taip pat yra panaudota daug medžiagos iš žinių reportažų, komentatorių šūksniai žiūrint tuos laimėjimo momentus – tai grąžina mus vėl į tas emocijas, kuomet Rūta tapo auksine; kokia euforija visą šalį buvo apėmusi. Taip pat ir reportažai, kai visų akyse to medalio pagriebti jau nepavyko, ir net sutikimas sugrįžtančios iš olimpiados – jau kuklios auditorijos.

Būtent šio sutikimo – kai Rūta grįžo be medalių iš Rio olimpiados, –  Kauno rotušėje metu yra nufilmuota tiek įvairios medžiagos, dėl kurios apima svetima gėda už savus. Apie ką aš čia? O gi apie tai, kaip tiek žurnalistai, tiek paprasti žmonės nesikuklina prie „savosios“ Rūtos ne tik prieiti, bet ir negerbiant jos laiko ir atsisakymo, prašyti duoti interviu, nusifotografuoti, ar pamokyti, kokiais biolaukais reikia remtis, kad pergalė būtų pasiekta. Taip, Rūta kukli ir visada mielai sutinka duoti autografą ar nusifotografuoti, tačiau prašytojams juk irgi turėtų būti ribos; o viso to vinis – vienos žurnalistės bandymas bet kokia kaina gauti interviu, kuris nebuvo numatytas, ir jokie „ne“ jai negalioja. Kaip ir žurnalistės, kalbinusios olimpiadoje iš karto po nesėkmingo finišo – klausimai nežmoniški ir kiek žiaurūs, nepaisantys, kad tas pralaimėjęs sportininkas irgi yra žmogus. Gėda ir net skauda žiūrėti tokius kadrus, tačiau jie reikalingi – yra dar daug ko pasimokyti, kad būtume žmoniškesni vieni kitiems. Ir štai jums pirštas, atsuktas į jus pačius.

Dar vienas svarbus aspektas šioje istorijoje – Rūtos prisipažinimas apie užklupusią depresiją. Kaip ji pati sakė, „ji negalvojo, kad tai gali užklupti ją“, kaip ir mes dauguma turbūt galvojame, kad daug pasiekusiųjų tokios ligos nekamuoja. Tačiau ilgai slėpusi tai pati nuo savęs, tokiu prisipažinimu ji ragina ir kitus, panašiai besijaučiančius, nebijoti ir ieškoti pagalbos.

Manau, kad šis filmas – labai laiku ir labai vietoje. Tebūnie jis paprastas, bet atviras ir nuoširdus. Pasakojantis apie jauną žmogų, jau pasiekusį tiek daug, ir vis dar siekiantį. Kurti dokumentinius filmus ne tada, kai jau belieka tik reziumuoti nuveiktus, jau nepakeičiamus darbus, o tada, kai herojus vis dar įdomus, aktualus, ir apie kurį norisi sužinoti daugiau, kurį galime sutikti gatvėje. Kai tie keleri metai nuo išgarsėjimo ir į istoriją įrašytų pergalių yra užtenkamas laiko tarpas, kad to filmo nusipelnytum. Dėl to, kad Rūta jau yra sava visiems, ir kad pažiūrėję, mes savus išmoktume palaikyti tiek pergalių, tiek sunkesnėmis akimirkomis.

8.7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
8.2
Kinematografija:
9
Garso takelis:
9
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D