Yra filmų, kurie bėgant laikui tampa daugiau nei filmais, bet savotiškais simboliais, o juose skambančios frazės įsitvirtina visuotinėje kultūrinėje sąmonėje. Būtent toks yra italų kino genijaus Federico Fellinio juosta „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“), 1960 m. Kanuose apdovanota Auksine palmės šakele, laimėjusi Oskarą už geriausius kostiumus ir nominuota dar trims (geriausias režisierius, geriausias originalus scenarijus, geriausia juodai balta kinematografija). Tai filmas, dovanojęs pasauliui žodį „paparacas“, išpopuliarinęs Trevi fontaną, o juostos pavadinimas – išverstas ar originalus itališkas – vartojamas visada, kai kalbama apie prabangų, lengvą ir kasdienybės rūpesčių netemdomą gyvenimą.
„Saldus gyvenimas“ rodo jauną ir perspektyvų žurnalistą Marčelo Rubinį (akt. Marcello Mastroianni), turintį ambicijų tapti rašytoju, tačiau švaistantį talentą antrarūšiuose bulvariniuose leidiniuose, kurie tik vaikosi paskalų ir sekioja paskui įžymybes. Tačiau darbas ir pažintys Marčelui atveria visas duris į aukštuomenės vakarėlius, kuriuose sukasi tiek kilmingi vietos aristokratai, tiek intelektualai, tiek aktoriai ir kitos įžymybės. Marčelo keliauja iš vakarėlio į kitą, nevengia intymios moterų draugijos, tad dažnai nutinka taip, kad rytais atsibunda vis kitos gražuolės glėbyje. Dėl to nieko keista, kad paryčiais grįžus į namus ir bent šiek tiek išsiblaivius jam tenka spręsti konfliktus su sužadėtine Ema (akt. Yvonne Furneaux).
„Saldus gyvenimas“ ypatingas savo struktūra. Tai filmas, sudarytas iš tarpusavyje menkai susijusių epizodų – juos jungia tik pagrindinis personažas Marčelo Rubinis ir bendra vakarėlių bei šėlionių tema. Struktūriškai išskiriami septyni epizodai, įrėminti prologo ir epilogo, bei į juos įsiterpiantis intermezzo. Septyni epizodai – tai septynios paros, dažniausiai rodoma diena, naktis, kol kartu su personažais sulaukiama aušros. Būtent struktūra kritikų dažnai yra įvardijama kaip pagrindinis trūkumas, kurio filmas stokoja, kad galėtų būti vadinamas šedevru. Tačiau kita vertus „Saldus gyvenimas“ gali būti suprantamas tiesiog kaip klajonės po Amžinąjį miestą, kurį, anot F. Fellinio, visada reikia stebėti dviem porom akių – pirmoji pora turi pažinoti visas gatveles, kiekvieną kiemą ir užkampį, antroji – žvelgti į Romą pirmą kartą.
Ir jei siužeto prasme veiksmo nėra daug, kalbant apie „Saldų gyvenimą“ tai nėra svarbu. Filmas į kinematografijos istoriją amžiams įrašytas dėl tiesiog užburiančių vaizdų – ypač garsiosios scenos Romos centre esančiame Trevi fontane, kuri dažnai yra laikoma garsiausia visų laiko kino scena. Ikoniškasis epizodas savyje talpina visą filmo esmę – naktis, Roma ir šniokščiančiame fontano vandenyje braidanti juoda suknia pasipuošusi įspūdingų formų gražuolė. Legendinė scena buvo filmuojama kovo (kitų šaltinių teigimu – sausio) mėnesį – galima pastebėti iš aktorių burnų kylantį garą. Švedų – amerikiečių aktorę Silviją įkūnijusi švedė Anita Ekberg visą ilgą filmavimo laiką fontane prastovėjo vien tik su šlapia suknele. M. Mastroianni po kostiumu vilkėjo specialius narams skirtus drabužius, tačiau vis tiek drebėjo iš šalčio. Kad nors kiek sušiltų aktorius gėrė degtinę – prireikė viso butelio, tad filmuodamasis šioje scenoje jis buvo visiškai girtas. Tačiau pasak A. Ekberg, dėl scenos grožio buvo verta pakentėti ir iškęsti visus nepatogumus. Laikas parodė, kad ji neklydo. O pačiai aktorei šis epizodas tapo karjeros viršūne – nors per visą gyvenimą vaidino daugiau kaip šešiasdešimtyje filmų ir televizijos projektų, nei vienas kitas vaidmuo jai neatnešė tiek dėmesio, kiek šis trumpas, tačiau įsimintinas pasirodymas „Saldžiame gyvenime“. Tačiau jei kada kiltų noras patiems gyvai atkartoti šią romantišką sceną įšokant į fontaną, geriau to nedaryti – maudymasis fontane draudžiamas, o nepaklusniesiems už tokias maudynes skiriamos baudos.
Paradoksalu, tačiau ironizuodamas lengvabūdišką ir nerūpestingą – saldų – gyvenimą, filmas nuo jo neatbaidė, bet, priešingai, savo laiku kaip tik išpopuliarino. Saldus ir lengvas gyvenimas tapo jaunimo siekiamybe – nesibaigiantys vakarėliai, jokių rūpesčių, jokios atsakomybės. Tačiau žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, akivaizdu, kaip liūdnai po blizgiu ir skambiu išoriniu apvalkalu atrodo ši tuštybės mugė. Lipnūs gyvenimo medžio medaus lašai savo saldumu ir spindesiu priverčia pamiršti apie bėgantį laiką ir gyvenimo prasmę, tačiau jiems netikėtai išsekus malonumų ieškotojai neišvengiamai atsidurs ties tamsia praraja. Bet F. Fellinis tarsi šio mistinio gobeleno autorius, nepamiršta savo personažams nuolat priminti apie nuodėmę ir mirtį.
Dėl filme rodomo palaido gyvenimo būdo juosta buvo uždrausta Ispanijoje – čia ji buvo parodyta tik 1975 m., po diktatoriaus Francisco Franco mirties. Apie filmą savo nuomonę išsakė ir Vatikano laikraštis „L‘Osservatore Romano“. Katalikų bažnyčia filmo prologo sceną, kurioje vaizduojama kaip sraigtasparnis virš Romos gabena laiminančio Jėzaus skulptūrą, interpretavo kaip antrojo atėjimo parodiją, todėl filmą pasmerkė. Tačiau šiuo epizodu F. Fellinis pateisino savo, kaip pusiau kataliko, reputaciją bei vėlgi atskleidė labai svarbų Romos bruožą – mieste, kuris nuo Antikos laikų garsėja orgijomis, neišvengiamai susiduriama su katalikų religijos apraiškomis. Ir, ko gero, ne tuščiai paskutiniu akcentu tampa leviatanas, susiejantis tiek biblinę, tiek pasaulietinę potekstes.
Kaip jau minėta, filmo siužetas yra destruktūruotas, epizodus jungia pagrindinis personažas Marčelo Rubinis, kurį vaidina nepakeičiamasis F. Fellinio aktorius Marcello Mastroianni. Visi kiti tai pasirodo, tai išnyksta. Kai kurie grįžta, net po kelis kartus. Be jau minėtos įspūdingosios Silvijos, kurią vaidino F. Fellinio mūza A. Ekberg, ryškų pėdsaką palieka Madalena (akt. Anouk Aimée), kuri neapsisprendžia, ko labiau nori – tęsti saldų gyvenimą ar pagaliau nusėsti ir surimtėti, bei Yvonne Furneuax vaidinama isteriškoji Marčelo sužadėtinė Ema. Viename epizode taip pat pasirodo kita F. Fellinio mūza Magali Noël. Iš vyriškų personažų įsimintinesni intelektualas Steineris (akt. Alain Cluny), Marčelo tėvas, kurį įkūnija Annibale‘as Ninchi, bei landus fotografas Paparacas (akt. Walter Santesso), kurio pavardė tapo bendriniu žodžiu. Visi šie vaidmenys yra trumpi ir nenuoseklūs, tačiau aktoriai savo darbą vis tik atliko tiek gerai, kiek leido aplinkybės. Beje, pagrindiniam vaidmeniui prodiuseriai siūlė amerikiečio Paulo Newmano kandidatūrą, šią atmetus – prancūzo Gérardo Philippe‘o, tačiau F. Felliniui labiau imponavo jo fetišinio aktoriaus M. Mastroiannio kandidatūra, nors prodiuseriai ir manė, jog šis yra „pernelyg gero veido“: esą, M. Mastrioannis atrodo kaip tipiškas šeimos žmogus, o ne donžuanas, vieną po kitos viliojantis visas moteris.
Akivaizdu, kad prie „Saldaus gyvenimo“ grožio labai smarkiai prisidėjo puikus kameros darbas – už tai reikia dėkoti Otello Martelli, kuriam „Saldus gyvenimas“ taip pat tapo geriausiu karjeros filmu. Atskirai paminėti filmo kostiumai, įvertinti Oskaru – ko verta vien ikoniškoji juoda Silvijos – A. Ekberg suknia! Tarp kitko, paklaustas, kaip gimė idėja kurti tokį filmą, F. Fellini atsakė, kad jį įkvėpė vienais metais Romoje vyravusi mada, dėl kurios moterys atrodė kaip didelės gėlės. Vaizdo montažas taipogi neblogas. Scenas lydi įsimenanti, besikartojanti muzika – ypač įstringa dažnai kartojamas ekspresyvus intro motyvas, bei per intermezzo skambanti Perezo Prado ča ča ča. Filme skamba džiazo, rokenrolo muzika, kurią kūrė ilgametis F. Fellinio bendražygis kompozitorius Nino Rota – jo muzika skamba ne viename F. Fellinio filme. Be to, galima išgirsti ir klasikinės bažnytinės muzikos. Garso montažas, kaip būdinga tam laikmečiui, nėra tikslus – garsas ir aktorių lūpų judesiai akivaizdžiai nesutampa. Tačiau užtenka pažvelgti į tarptautinę aktorių komandą. Filmuojant „Saldų gyvenimą“ visi aktoriai kalbėjo savo gimtosiomis kalbomis, vėliau juosta buvo dubliuota itališkai. Beje, M. Mastrionanni nuomone, originali versija, su kalbų maišalyne, geriau perteikia pragaro žemėje idėją.
„Saldus gyvenimas“ paliko neabejotiną ir ryškų pėdsaką kultūrinėje sąmonėje ir pats įkvėpė ne vieną kino ar kitų meno sričių kūrėją. Referencijų į šią juostą galima aptikti Giusepppe Tornatore „Naujajame „Paradiso“ kino teatre“ („Nuovo Cinema Paradiso“, 1988 m.), Woody‘io Alleno „Įžymybėje“ („Celebrity“, 1998 m.), Wolfgango Beckerio „Sudie, Leninai!“ („Goodbye, Lenin!“, 2003 m.), Micko Jacksono „L. A. istorijoje“ („L. A. Story“, 1991 m.), Sofios Coppolos „Pasiklydę vertime“ („Lost in Translation“, 2003 m.), Audrey Wells „Po Toskanos saule“ („Under the Tuscan Sun“), Kim Jae-woon „Karčiai saldus gyvenimas“ („Dalkomhan insaeng“, 2005 m.), Marcoso Carnevale‘o „Elza ir Fredas“ („Elsa y Fred“, 2005 m.), kuriame garbaus amžiaus senjorai įgyvendina savo svajonę – atkartoja legendinę Trevi fontano sceną. Tačiau daugiausiai sąsajų su „Saldžiu gyvenimu“, be abejo, randama Oskaru geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje apdovanotame „Didžiame grožyje“ („La grande bellezza“, 2013 m.), kurį režisavo Paolo Sorrentino. „Didis grožis“ kaip ir „Saldus gyvenimas“ tampa neišbaigiančia protagonisto kelione po Romą, dalyvaujant jos siūlomose linksmybėse, tačiau suvokiant viso to paviršutiniškumą. Jei Marčelo Rubinis yra jaunas žurnalistas, svajojantis tapti rašytoju, tai 65-ąjį gimtadienį atšventęs Džepas, kadaise išgarsėjęs vienintele knyga, vargu ar tikisi pasitraukti iš žurnalistikos, nors tai jo ir netenkina. Abiejuose filmuose sukasi galybė veidų, keičiasi vakarėliai, moterys, pašnekovai, šmėkšteli nuo Romos neatsiejami katalikiški motyvai, o ant laiptų prasilenkiant Džepo sutikta Fanny Ardant neabejotinai referuoja į gausų prancūzių aktorių desantą F. Fellinio filme. Abi juostos panašios tiek estetika, tiek koncepcija, tačiau „Didis grožis“ nėra „Saldaus gyvenimo“ perdirbinys. Geriausiai šių filmų santykį apibrėžia frazė, teigianti, kad, jei „Didis grožis“ būtų pastatytas 1960 m., tai būtų „Saldus gyvenimas“, P. Sorentino būtų F. Fellinis, o Toni Servillo būtų M. Mastroianni.
„Saldus gyvenimas“ – ironiškas filmas apie malonumų kupiną, tačiau akivaizdžiai paviršutinišką gyvenimą, užburiantis įspūdingais vaizdais ir su meile vaizduojama Roma, kurioje dera tiek nevaldomos linksmybės, tiek amžius skaičiuojantis kultūrinis paveldas, tiek katalikiški motyvai. Net jei siužeto prasme veiksmas nėra stebinantis, o išskaidyta struktūra apriboja galimybes kurti ryškesnius personažus, „Saldus gyvenimas“ vertintinas dėl savo estetikos ir, žinoma, kultinės Trevi fontano scenos, kuri išreiškia visą filmo esmę, ir kartu su filmo pavadinimu „išlipa“ iš filmo rėmų, tapdama beveik savarankišku populiariosios kultūros objektu.
