Recenzija

Šaltasis karas

Cold War

Šaltasis karas
N-13Drama, Romantinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
88 min.

Šalis:
Lenkija

Režisierius:

Pawel Pawlikowski

Vaidina:

Joanna Kulig, Tomasz Kot, Borys Szyc, Agata Kulesza, Cedric Kahn

Platintojas:
Garsų pasaulio įrašai

8.5
Recenzijos autorius:
9.5
Redakcijos vertinimas:
9
Lankytojų vertinimas:
7

Recenzijos autorius:

Airida Mėta

Paskelbta:

2018 12 04

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesMetacritic

Prieš penketą metų užsidėjęs „Oskaro“ štampą su filmu „Ida“, režisierius Pawel‘as Pawlikowski‘s pagaliau grįžta į ekranus su nauju darbu. Pagaliau, nes matę minėtąjį kūrinį, žino, kokiais kino burtais moka žongliruoti šis lenkų kino meistras. Ir grįžta jis su meilės istorija, kurios jau pats pavadinimas sufleruoja, kad tai nebus banaliai ekranizuoti dviejų žmonių santykiai, nes tai –  „Šaltasis karas“.

Jeigu dar neteko matyti „Idos“, pelniusios garbingąjį apdovanojimą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, tai galbūt bent girdėjote apie P. Pawlikowsk‘į. Lenkų režisierius ir scenaristas, nesekantis kino industrijos madomis ir kuriantis tokius filmus, kurie greičiau patys tampa sektini. Pripažinimą pelniusi „Ida“ – juodai baltas deimantas, suspindęs mūsų spalvomis perpildytame pramoginiame asortimente. Detalėmis neperkrauti, fotografinėmis kompozicijomis pasižymintys kadrai – pagrindinis šio režisieriaus braižas. „Idoje“ susidomėjęs merginos, karo metais netekusios tėvų, ir pasiryžusios tapti vienuole, istorija, ir naujausiame savo filme nusprendė panagrinėti pokario laikus bei meilės (ne)galimybes, veikiamas to laikmečio ideologijų ir politikos.

„Šaltasis karas“ – apie Zulą (aktorė Joanna Kulig) ir Viktorą (aktorius Tomasz Kot), kerinčio balso dainininkę ir pianistą. Apie dvi, prieš politines draudimų ir imituotos laisvės srovę bandančias plaukti asmenybes. Susitikusios trupėje, ruošiančioje lenkiškas tradicijas dainomis ir šokiais puoselėjančius pasirodymus; užmezgusios meilę, trukusią daugiau kaip du dešimtmečius. Deja, su pertraukomis, nutolstant ir vis grįžtant – tai dėl politinės santvarkos, tai dėl užgautų ir vėl atgimstančių jausmų. Tarp Lenkijos ir Prancūzijos, ir tarp dviejų širdžių.

Filmas prasideda kaimo žmonėmis, dainuojančiais lenkų liaudies dainas. Tokia tikra, folklorinė muzika įdomiai nuteikia – kirba smalsumo raumuo, nežinantis, ko tokia įžanga tikėtis. Aišku po keleto scenų viskas susijungia, išvydus pirmuosius pagrindinius veikėjus – du mokytojus, ieškančius autentiškų dainų būsimam šokių ir dainų kolektyvui. Kadangi šis kolektyvas, kuriame ir susitinka Viktoras su Zula – muzikos mokytojas ir mokinė – yra vienas tų ašių, apie kurias sukasi pagrindinės siužeto linijos, – nenuostabu, kad viso filmo metu nedingsta ir tie liaudies dainų fragmentai. Apie kuriuos norisi pasisakyti iš karto – šio filmo garso takelis yra įdomus, ne banalus, ir neperkrautas. Vienintelė girdima muzika filme – būtent tos liaudiškos dainos, arba džiazo kūriniai, skambantys lenkų ar prancūzų kalba. Jei nutiktų taip, kad filmas visiškai nepatiktų – tikrai tarp jų nebus nei vieno, abejingo šiam nepriekaištingam garso takeliui.

Ar verta kalbėti apie kinematografinę šio filmo pusę? Nebent tik tai, kad operatorius ir vėl kino rėmelyje įamžino nepriekaištingus kadrus. Atrodo, kad kiekvienas kadras yra apgalvotas, o jei būtų sustabdytas ar iškirptas iš juostos – gyvuotų kaip savarankiška, visus kompozicinius ir meninius lūkesčius viršijanti, nuotrauka. Ir nepamirškim, kad viskas tik juodos ir baltos spalvų diapazone – bet atrodo, kad tai ir visos tobulumui reikalingos spalvos. Ir jau turbūt režisieriaus skiriamuoju bruožu tampantys kadrai – automobilis, lyg mažas vabalas slenkantis bendrame plane. Ar kitas kadras – kryžkelė kažkur laukuose, su vos keletu medžių, gaubiama rūko. Jei tai pamenate iš „Idos“ – prisiminti naujai galėsite ir šiame filme. Dažnai tarp scenų naudojamos ir juodų scenų užsklandos, padarančios tam tikrą pauzę, perėjimą tarp skirtingų scenų ar net laikotarpių. Jų yra daugiau, nei dažniausiai galima išvysti meniniuose filmuose, – suprask, nemažai  tarp eilučių teks skaityti patiems.

Filme jaučiamas nenuspėjamas vaizdinis ritmas, rodomi kontrastai, kurie visgi rišasi tarpusavyje. Jei vienoje scenoje pievoje eina herojai, tai kitoje iš karto – liaudiškų šokių sukinys su garsia muzika. Ar jei vienas herojų toje pievoje apsisuka ir nueina, tai kitas atrodo irgi nueina, tik į kitą pusę, kol išgirsti vandens garsą – suprask, ne nuėjo sausuma, o įšoko į vandenį. Ir taip žaidžiama beveik visą filmą. Neturiu minty, kad tas žaidimas tampa kažkokiais fantastiniais elementais – greičiau įdomiomis veiksmų priešpriešomis, kurios kuria labai savitą, atskirą ritmą.

Šaltasis karas – tai ne tik politinio laikotarpio, pokario metu apibūdinimas, bet ir tam tikras jausmų tarp dviejų žmonių apibūdinimas. Kalbant apie tikrus faktus ir laikotarpius, tai filmo veiksmas tęsiasi apie dvidešimt metų, su griežtai subraižytomis geopolitinėmis sienomis ir buvusiomis „laisvių“ diktatūromis. Vaizduojamos Lenkija ir Prancūzija, komunistinis režimas, tariamai išdavikiškas elgesys valstybės atžvilgiu, dėl kurio kentėti ir gyvenimus keisti turi dalis žmonių. Turbūt net daugiau plėstis šia tema neverta, nes apie tokias praeities realijas esame girdėję visi. Šioje istorijoje toks laikotarpis kartais kuria ir priežastį, ir pasekmę. Pavyzdžiui: nerasdami vietos ir laisvės Lenkijoje, pagrindiniai herojai – pirmiausia Viktoras, – nusprendžia susikrauti lagaminus ir keliauti į Paryžių, kur turės daugiau laisvių gyventi ir kurti, kur kartu su Zula galės nevaržomai ir nesislapstydami vienas kitą mylėti. Kur peržengus sieną, kitoje pusėje randama kažkas geriau. Tačiau tuo pačiu ta siena gali tapti dar kartą išdavikiška, jei atsiras žmonių iš praeities, galinčių tave įskųsti, ar jei netgi nuspręsi grįžti pats, tos pačios meilės vardan – bus surakintos rankos tuojau pat, vos jos atsidurs „tėvynėje, kurią išdavei“. Dėl to negali būti nepaveikti ir santykiai, besiblaškantys tarp sienų, šalių ir kartais svetimų širdžių. Parodomas susvetimėjimas, kurio priežastis kartais sunku, o gal ir visai lengva identifikuoti – jei tik matome, kaip iš tikrųjų šis šaltojo karo reikalas atrodo.

Ne tik paskutinės pastraipos verti ir filmo aktoriai. Tiek pradžioje rodyti kaimo žmonės, tiek pagrindiniai ar antraplaniai aktoriai –  puikiai atlikę savo darbą, įsijautę į vaidmenį, laikmetį ar istoriją. Nebuvo nei vieno veikėjo, kuris pasirodytų nereikalingas, ar kurio manieros (kurias atliktų aktorius), atrodytų perspaustos ar netikros. Aišku pagrindinis dėmesys meilės blaškomai porai – Zulai ir Viktorui, kuriuos įkūnijo Joanna Kulig aktorius Tomasz Kot. Aukštas, tamsiaplaukis, griežtų veido bruožų vyras, kuriam galvą sužavėjo koketiška, bet tuo pačiu ir kietą charakterį rodanti blondinė. Dažnai šie veikėjai daug pasako savo kūno kalba, tik veiksmais, ne vien tik žodžiais. Apskritai santykius analizuojančių pokalbių nėra daug, arba jie nėra tiesiogiai apie tai – juk šaltasis karas, tiesiai reikia eit per aplinkui. Tuo pačiu tai ir padaro šią meilės istoriją kitokią, kartais net „nemeilišką“, tiesiogiai neištransliuotą įdomia ir prikaustančia dėmesį, nes nežinome, kaip ši istorija baigsis. Nebūtų taip gerai, turbūt, jei šie aktoriai būtų naujokai – bet jie tikrai nėra vos kojas apšilę pradedantieji. Abiejų sąrašas vaidmenų gana ilgas, šio amato mokęsi, ir pasirinkę gyvenimą skirti vaidybos darbams. O pati Joanna, beje, jau turėjo garbės padirbėti ir su pačiu Pawelu toje pačioje „Idoje“ – tuomet ji atliko tik dainininkės vaidmenį. Šiemet jau galime pamatyti, kuo tas „prisidainavimas“ virto – pagrindiniu vaidmeniu naujausiame šio režisieriaus filme.

Sunku dėti tašką ir apibendrinti, kokias emocijas šis filmas visgi sukelia. Pasibaigus filmui šiek tiek ėmė pyktis, kad gal kažkas liko nesuprasta, neaiškūs tam tikri, kartais nemotyvuoti herojų pasirinkimai, nesusikalbėjimai; ir šiek tiek pikta pripažinti sau pačiam, kad tokios meilės vaizdavimo turbūt nesitikėjai išvysti. Tačiau bendras filmo vaizdas, ypač pirmoji dalis – lyg vakarienė, kurią būtum pradėjęs nuo deserto – tie kinematografiškai tobuli, „pawlikowskiški“ kadrai, muzikinis takelis ir veikėjai su savitais pasirinkimais. Dėl to pabaiga tampa kiek neaiškesnė, mažiau išbaigta, šiek tiek užsižaidžiama jos link einant. Kaip bebūtų, šios istorijos jau lengvai nepavyks pamiršti. Kaip lyg šiol nepamirštam ir šaltojo karo padarinių. O padarinių gali turėti ir šis, daugelio jau spėtas pamilti filmas – yra prognozuojančių dar vieną Oskaro statulėlę. Su ja ar be jos, bet šis kinematografinis kūrinys vertas vaizdo ir garso tobulumo ištroškusių, mūsų gurmaniškų potyrių ieškančių ausų ir akių. Ir karo meilei dar nepaskelbusių širdžių.

9.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8.6
Režisūra:
9
Kinematografija:
10
Garso takelis:
10
Techninė pusė*:
9.6
Aktoriai:
9.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D