Recenzija

SCANORAMA. Kaltė

The Guilty

SCANORAMA. Kaltė
N-18Drama, Trileris, Kriminalinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
85 min.

Šalis:
Danija

Režisierius:

Gustav Möller

Vaidina:

Jakob Cedergren

8.7
Recenzijos autorius:
8.5
Redakcijos vertinimas:
7.8
Lankytojų vertinimas:
9.7

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 11 15

Jaunas danų režisierius Gustavas Mölleris, iki šiol sukęsis televizijoje ir 2015 m. sukūręs trumpametražį filmą šiemet debiutuoja su ilgo metro juosta „Kaltė“ (dan. „Den skyldige“). Debiutas ne bet koks – jau dabar ši juosta skaičiuoja 9 apdovanojimus ir 7 nominacijas, ir tai tik pradžia. „Kaltė“ pripažinta geriausiu filmu Baltijos debiutų kino festivalyje, Montklere ir Sandanse laimėjo publikos prizą, Sietle apdovanota Auksine kosmoso adata už geriausią režisūrą, o Roterdame ši juosta patiko ne tik žiūrovams, kurie skyrė atitinkamą apdovanojimą, bet ir Jaunimo žiuri. Čia būtų galima sustoti ir sakyti, kad kol kas tiek, bet apdovanojimų sezonas – dar tik prieš akis, o „Kaltė“ yra Danijos kandidatas į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Ar šis teikimas pavirs nominacija, parodys laikas, tačiau sekant tendencijas, toks finalas būtų visai dėsningas ir nieko nenustebintų – ypač paskutiniu metu skandinaviški filmai tarp nominuotųjų atsiduria gana dažnai. Ir šįkart potencialo tam yra.

Trumpai apie filmo siužetą

Asgeris Holmas (akt. Jakob Cedergren) yra policininkas, dirbantis pagalbos skambučių centre. Jo darbas – atsiliepti į skambučius, nustatyti skambinančiojo lokaciją ir nusiųsti pagalbą. Šis vakaras – paskutinis, kai Asgeris dirba pagalbos centre, paskui jis galės grįžti į savo ankstesnę tarnybą kitame dalinyje. Viskas klostosi pakankamai ramiai, iki tol, kol į pagalbos centrą paskambina ne itin rišliai kalbanti moteris, kuri prašo pagalbos – moteris pagrobta ir vežama jai nežinoma kryptimi. Asgeris privalo ne tik pasistengti ją nuraminti, bet ir pats išlikti šaltakraujiškas bei priimti teisingus sprendimus šioje kritinėje situacijoje.

Telefoninių pokalbių filmas

Pirmojoje „Kinologijos“ laidoje kalbintas Algis Ramanauskas išsakė nuomonę, kad garsas kine yra gal net svarbiau nei vaizdas. Galima su šia nuomone sutikti ar nesutikti, tačiau „Kaltė“ yra tas atvejis, kai visą filmą užtenka klausyti – visa intriga, įtampa, siužeto posūkiai ir pokyčiai, netgi pagrindinio personažo atskleidimas vyksta per telefoninius pokalbius. Vaizdas šiuo atveju pasakoja nedaug – ekrane 99 procentus laiko matome vienintelio personažo – Asgerio Holmo – veidą stambiu planu.

Kažkas pažįstamo? Taip, savo principu ir struktūra (ir netgi trukme!) „Kaltė“ yra visiškai analogiška 2013 m. britų režisieriaus Steveno Knighto kūriniui „Lokas“ (angl. „Locke“) su Tomu Hardy‘iu. Tačiau panašumai – iš esmės vienintelis veikėjas, esantis nesikeičiančioje ribotoje erdvėje, atsiliepinėja į daugybę telefono skambučių, per kuriuos keičiasi situacija – čia ir baigiasi. T. Hardy‘io Aivano Loko istorija pajuda iš jam žinomo situacijos taško – jis žino daugiau nei žiūrovai ir jam skambinantys žmonės. Kita vertus, jis situacijos nebekontroliuoja – vienintelis sprendimas, kurį jis priima filmo pradžioje, jį įsodina į žemyn nuokalnėn be stabdžių lekiantį traukinį – ir jis čia tėra keleivis, nuo kurio norų niekas nebepriklauso.

Savo ruožtu „Kaltė“ veikia kiek kitaip. Nei pagrindinis veikėjas Asgeris Holmas, nei žiūrovai nežino tikrosios situacijos – jos vaizdas dėliojasi pamažu, o kartais drastiškai pasikeičia po vieno ar kito skambučio, paaiškėjus reikšmingoms detalėms. Todėl kartu su Asgeriu tenka ir nervintis, ir nerimauti, ir kramtyti lūpą, ir atsidūsėti iš nevilties, ir aiktelti iš netikėtumo. Kitas svarbus skirtumas – nuo Asgerio priimamų sprendimų tiesiogiai priklauso tai, kaip toliau klostysis pagalbos prašančios moters ir su ja susijusių žmonių likimai.

Tačiau čia taip pat yra kai kas, ką žino pagrindinis personažas, bet nežino žiūrovai – tai jo praeitis. Ji taip pat pamažu atsiskleidžia per netarnybinius telefoninius pokalbius. Galima diskutuoti to būtinumą – iš vienos pusės tai atrodo šiek tiek pritempta, iš kitos pusės parodomas ne bejausmis robotas – pareigūnas, nė per milimetrą nenukrypstantis nuo instrukcijų, o žmogus, kurio žmogiškoji prigimtis numato galimybę klysti. Praeities klaida, kurios kaltę Asgeris nešioja iki šiol, suponuoja ir prielaidą tam, kad dabar, filmo esamuoju momentu, jo priimami sprendimai irgi gali būti klaidingi, nors ir kylantys iš gerų intencijų.

Teisingi sprendimai ne pagal taisykles

Teisės teorijoje vienas iš amžinųjų klausimų yra toks: ar teisėtas elgesys visada teisingas ir atvirkščiai – ar galima peržengti taisyklių nustatytas ribas, jei mūsų suvokiamas teisingumas to reikalauja? Į pirmąjį klausimą atsakė Niurnbergo procesas ir filosofės Hannos Arendt teorija apie blogio banalumą. Antrasis kiek komplikuotesnis, o žiūrint tokį filmą apie pagalbos centro operatoriaus darbą, nori nenori tenka prisiminti bent keletą liūdnai pagarsėjusių atvejų iš ne tokių ir senų Lietuvos aktualijų, kai instrukcijos buvo vykdomos tinkamai, tačiau išgelbėti žmogaus nepavyko – dar daugiau, visuomenės pasipiktinimą iki šiol kelia tai, kad tokiais atvejais prioritetas teikiamas aklam taisyklių laikymuisi, o ne nelaimėn patekusio asmens gyvybei. „Kaltėje“ matome kiek kitokį pareigūno elgesį. Bent kelis kartus jis elgiasi ne pagal taisykles, vaizdžiai tariant – „viršija įgaliojimus“, elgiasi nederamai, pažeidžia pareigūno etiką, prašo kolegą veikti ne tarnybos metu ir be teismo orderio. Laikantis griežtai teisinio požiūrio, toks elgesys yra neteisėtas, tačiau… Jei visa tai – dėl kilnaus tikslo? O tai – jau erdvė šalutiniams apmąstymams.

Aktoriai ir techninė pusė

Čia galima kalbėti apie vieną vienintelį aktorių – Jakobą Cedergreną. Iš esmės, visas filmas laikosi ant scenarijaus ir J. Cedergreno monospektaklio. Kiti aktoriai, vaidinantys Asgerio kolegas, šmėkšteli tik epizodiškai. Kitų girdime tik balsus.

Grįžtant prie J. Cedergreno – jo pasirodymas puikus, vaidyba įtikinanti. Vienintelis dalykas, ko niekada nesuprantu ir, ko gero, nesuprasiu – pykčio priepuolio vaizdavimas, kai personažas išdaužo aplink esančius daiktus. Bet čia ne šio aktoriaus ir net ne šio filmo problema – tiesiog kine pyktis rodomas dažniausiai taip, nors neįtikina nė per milimetrą.

Paties J. Cedergreno kuriamas Asgeris parodo gana plačią emocijų amplitudę – nereikia pamiršti dar ir to, kad personažas įspraustas į tarnybinę uniformą ir oficialaus pareigūno bendravimo rėmus. Tačiau jo išgyvenama drama tikra ir įtikinanti. Beje, įdomi karjeros detalė – 2013 m. asmenine patirtimi paremtame Nilso Malmroso filme „Ir skausme, ir džiaugsme“  (kurį Lietuvoje rodė „Scanoramos“ festivalis) J. Cedergrenas vaidino Johanesą, atsidūrusį labai panašioje situacijoje, kaip vienas iš nematomų „Kaltės“ personažų.

Kalbant apie techninę pusę labiausiai norisi išskirti garso montažą – čia jis itin svarbus, kadangi šiuo atveju pasakoja ne vaizdas, o garsas. Ne stebėdami kas vyksta ekrane, o klausydami Asgerio telefoninių pokalbių bandome savo galvoje susidėlioti kažkur Kopenhagoje lietingą naktį vykstančią istoriją.

Reziumė

„Kaltė“ – puikus minimalistinio kino pavyzdys, dar kartą įrodantis ir patvirtinantis, kad kokybę ir įdomumą lemia nebūtinai milžiniški biudžetai, kvapą gniaužiantys specialieji efektai ar žinomų aktorių veidai. Nors G. Möllerio debiutinis filmas laikosi iš esmės ant trijų polių – stipraus scenarijaus, įtikinančios J. Cedergreno vaidybos ir puikiai atlikto garso montažo – filmas prikausto nuo pat intrigos užuomazgos ir priverčia kartu su pagrindiniu personažu išgyventi ilgą naktinę dramą, kurios netikėti posūkiai ne kartą privers visiškai natūraliai aiktelti. Tad jei pasiilgote gero psichologinio trilerio su netikėtais posūkiais – šio filmo negalima praleisti.

8.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
9
Režisūra:
9
Kinematografija:
7
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D