Komedijų kino teatruose tikrai netrūksta ir reta jų būna gera. Nemažai pasitaiko ir komedijų, kurių esminis turinys yra seksas, arba dar kažkaip su šiuo kūnišku malonumu susijusių istorijų. Kartais tai būna istorijos apie narkomanus, kartais – apie sekso ištroškusius apsirūkiusius studenčiokus. O jei kalba pakryptų apie Sethą Rogeną – tikrai net neabejotume, kad jo filmuose gali būti visko. Tačiau retai kada galime išvysti istoriją apie tai, kaip tėvai stengiasi neleisti pasimylėti savo vaikams. Ir taip kinuose atsiranda Setho Rogeno prodiusuotas „Seksui ne!“.
Draugių trijulė priartėjo prie vieno esminio savo gyvenimo įvykio – mokyklos išleistuvių. Jos ilgai saugojo savo nekaltybę, kol galiausiai nusprendė išpildyti amerikietišką paauglio svajonę ir pasimylėti per mokyklos išleistuves. Sudariusios sekso paktą merginos išsileido į nuotykius, tik visai nesitikėjo, kad jų susirašinėjimus pamatys jų tėvai. Tokie, kurie nesiruošia leisti padaryti didžiausios klaidos jų gyvenime. Arba, bent jau suaugusieji taip galvoja. Ir taip prasideda didysis persekiojimas.
Filmo režisierė Kay Cannon sukūrė pirmą savo filmą, kuriam įtaką akivaizdžiai darė filmo prodiuseris Sethas Rogenas. Jei esate susipažinę su jo darbais, tikrai tą pastebėsite. Ir nepaisant to, tai nėra visiškai toks jam tipinis darbas. Visgi, savitumo režisierė vis tiek įnešė. Vis dar sunku pasakyti, ar filmas labai skiriasi nuo to, ką galėjo sukurti Sethas, bet vienu ar kitu atveju, pirmasis blynas ne toks ir smarkiai prisvilęs.
Kalbant apie istoriją, visai smagu pastebėti, kad jog ši komediją turi labai gerą nuoseklumą. Tiksliau, visa istorija yra daugmaž dvi dienos, tad viskas pasakojama labai nuosekliai, nepraleidžiamos menkiausios smulkmenos ir nesimėtoma per laiko juostą. Taip atrodo, kad ta įspūdinga paauglių naktis tęsiasi viena minutė po kitos. Ir svarbiausia, kad vis tai neatsibosta.
Šįkart įdomu tai, kad paauglių dramos ir visokie ten keisti išgyvenimai nėra taip akcentuojami. Svarbiausia akcentas kaip tik yra tėvai ir jų požiūris į paauglių seksą, kaip jie elgiasi supratę, jog vaikai tuoj tuoj įžengs į suaugusiųjų pasaulį. Niekada anksčiau apie tai neteko pagalvoti, tad visai smagu, jog per šią prizmę ir yra žiūrima į visą istorija. Tėvų portretai filme labai gerai išplėtojami. Tai ir naivus tėtis, visiškai nusirovęs tėtis ir pamišusi vieniša mama. Kiekvienas jų savitas, tačiau su savais tikslais.
Pats filmo siužetas iš esmės nėra toks ir originalus. Labiau juokina ne istorija, o situacijos, kurias sukuria nuo gyvenimo atsilikę tėvai, neperprantantys, ką bendrauja vaikai, kaip jie žiūri į savo gyvenimą. Ir, aišku, kaip tėvai ieško tų vaikų. Galbūt komedija ir vulgari, joje netrūksta visokių užuominų apie kotus, veiksmus lovoje ar kitų su seksu susijusių kalbų, bet viskas pateikiama gana paprastai, nėra labai daug vulgarybių. O jei ir yra, jos toli gražu nesiekia to, ką anksčiau yra pristatęs Sethas Rogenas su Jamesu Franco.
Bene esminis šio filmo dalykas yra būtent tie aktoriai, kurie atliko tėvų vaidmenis. Visa kita šiame filme nėra svarbu ir be šių aktorių istorija būtų tikrai gerokai silpnesnė. Retas atvejis, kad būtent aktoriai išvelka visą filmą ant savęs, taip užglaistydami visus kitus trūkumus. Bene didžiausią nuostabą kelia buvęs imtynininkas Johnas Cena. Jau ne pirmoje komedijoje pasirodantis aktorius tiesiog tobulai įkūnija didelį meškiuką, kurio gatvėje nesinorėtų sutikti, bet su dukra besielgiančiu labai mielai. Be viso to, jis ir labai naivus, o tuo pačiu ir pykčio kupinas žvėris, norintis sudraskyti į gabalus tą dukros berną. Prie jo prisijungia ir Leslie Mann, kuri įkūnijo vienišą mamą. Be galo juokingas personažas, iš kurios bene labiausiai visą filmą ir pavyko juoktis, ypač jos nindzės veiksmų viešbuty (ne spoileriai, pažiūrėję suprasit, kame šaknys). Na ir trečiasis tėvas – kietas, bet dukrą nuvylęs Ike‘as Barinholtzas. Jo pasirodymai komedijose gana panašūs, bet čia vis tiek buvo be galo juokinga stebėti jo kaitą viso filmo metu – iš kieto (nors ir nevykėlio) tėčio į rūpestingą tėvą.
„Seksui ne!“ yra dar viena gera šių metų komediją, kuria su didžiausiu malonumu būtų galima pažiūrėti dar bent kartą. Nesunkus, visiškai neįpareigojantis filmas, kuris atjungs nuo bjaurios realybės ir 100 minučių leis gerai pakvatoti sėdint minkštoje kėdėje. Kurioziškos situacijos privers juoktis ne kartą, o didesni trūkumai nebus tokie jau ir svarbūs. Tai gera pramoga vakarui, kai norisi atsipalaiduoti. Ir nors filme tikrai netrūksta šabloninių siužeto pokrypių ar „atseit“ dramų, jos tikrai ne tokios svarbios ar matomos, kai matom visiškai pasaulyje nesigaudantį Johną Ceną.
