Sulig kiekvienu kiek rimtesniu lietuviško kino projektu taip ir norisi rašyti – na štai, pagaliau ir lietuviai išmoko kurti pažiūrimą kiną. Ir nors iki šiol dažniausiai viskas baigdavosi daugiau mažiau panašiai, kiekvienas toks filmas vis tiek kažkur pasąmonės kertelėje įžiebia naivią ir trapią, lyg rudens vėjyje blaškomos žvakelės liepsną, viltį – kad gal dabar, pagaliau, gal jau, gal… Žinoma, visos tokios viltys, neskaitant kelių negausių išimčių – tokių negausių, kad užtektų vienos rankos pirštų joms suskaičiuoti, – kaskart tradiciškai suduždavo. Tačiau jei doram lietuviui abejoti šviesia Lietuvos kino ateitimi nedera lygiai taip pat, kaip kad nedera abejoti nacionalinės krepšinio rinktinės, kad ir kokios sudėties ji bebūtų, pajėgumu.

Tačiau jei su krepšiniu viskas daugmaž aišku ir medaliai į Lietuvą taip pat pargabenami plius minus reguliariai, tai vis tik kad ir kaip patriotiškai bebūtume nusiteikę Lietuvos kino atžvilgiu, čia situacija kiek miglotesnė. Tad daugeliu atvejų į lietuviškų filmų premjeras einama tiesiog iš inercijos – o gal, va, šįkart ims ir pramuš? Juolab, jei iki nacionalinės premjeros tokiam filmui dar pavyksta sužvejoti vieną kitą gal ir ne pačios pirmos aukščiausios prabos, bet vis tiek – apdovanojimą. Kuo visa tai paprastai baigiasi, atskirai pasakoti, ko gero, nereikia – visiems pažįstamas tas jausmas, suvokus, kad geriausiai filmą apibūdinantis epitetas yra – „ėėėėhm, toks… lietuviškas“, palydimas gilaus atsidūsėjimo.

Šita visa dviguba įžanga reikalinga tam, kad būtų galima pagaliau kaip nors priartėti prie šiemetinio Lietuvos kandidato į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje – Kristijono Vildžiūno režisuotos dramos „Senekos diena“. Pačiam K. Vildžiūnui – tai jau ketvirtas jo ilgametražis filmas – prieš tai sukūręs tris trumpametražius jis debiutavo 2002 m. su drama „Nuomos sutartis“, 2006 m. pristatytas romantinis nuotykių filmas „Aš esi tu“, o prieš šešerius metus – dar viena drama „Kai apkabinsiu tave“. Būtent su „Aš esi tu“ sietinas ir naujasis K. Vildžiūno filmas „Senekos diena“ – abi juostos, anot režisieriaus, sudaro savotišką diptiką.

1988 – 1989 metai, ore sklando Nepriklausomybės nuotaikos. Aštuoniolikmetis Simonas (akt. Marijus Mažūnas), su draugais grojantis muzikos grupėje, įkvėptas Senekos knygoje perskaitytos minties: „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“, įkuria Senekos draugiją. Praėjus dvidešimt penkeriems metams jau suaugęs Simonas (akt. Dainius Gavenonis) mintimis vis grįžta į savo jaunystės laikus, prisimena seniai nematytus draugus ir permąsto anuomet patirtus jausmus ir išgyvenimus. Filmas segmentiškai padalytas į tris dalis – pirmojoje rodoma Simono jaunystė, antrojoje – dabartis, trečiojoje šios dvi laiko plotmės persipina.

Tenka nuliūdinti tuos, kurie eilinį kartą naiviai tikėjosi, kad va, gal jau šitas lietuviškas filmas pagaliau bus kaip užsienietiškas – kurį įdomu žiūrėti ir ne gėda tiems patiems užsieniečiams parodyti. Deja. Iš esmės „Senekos diena“ yra tipiškas lietuviškas filmas, su visom lietuviškam kinui būdingom ydom bei ligom. Vėl bet kokia kaina bandomas išspausti „poetiškumas“. Na, tarkim, tai gal ir pavyksta, tačiau… o gal nors kartą pabandom ką nors proziško, bet bent jau normalaus?

Taigi, šis filmas, kaip mūsuose yra įprasta, stokoja gero scenarijaus. Jį eilinį kartą paliekama susikurti patiems žiūrovams. Vėl „pasidaryk pats“ tipo filmas. Simono jaunystės segmente lyg ir užmezgama šiokia tokia intrigėlė, tačiau ji tokia drungna, o galiausiai net „neišsipildo“ – viskas net ne įvyksta, o tiesiog aptariama negrabiai bandant sukurti lyg ir konfliktą, lyg ir šiokį tokį meilės trikampį. Tačiau viskas taip netvirta ir efemeriška, kad sklaidosi nelyginat dūmas neblaškomas vėjo. Ir tai niekaip neįtikina, kad dėl tokio menko apsižodžiavimo pagrindinis personažas būtų nutraukęs ryšius su iki tol buvusiais gerais draugais. Lygiai taip pat neaišku, kodėl užaugęs Simonas tapo būtent toks, koks yra rodomas „po dvidešimt penkerių metų“. Viename interviu jauną Simoną suvaidinęs aktorius Marius Mažūnas prisipažįsta, kad nenorėtų tapti toks, koks filme yra Simonas, suvaidintas Dainiaus Gavenonio.

Taigi, bėdos su scenarijumi. Tiksliau – jo nebuvimu. Nežinia, ar lietuviško kino kūrėjai savo lozungui yra pasiskolinę knygos „Siužetą siūlau nušauti“ pavadinimą, ar šiaip jaučia jam nepaaiškinamą alergiją, bet žiūrint „Senekos dieną“ neapleidžia jausmas, kad daug energijos buvo skiriama viskam kitkam, tik ne scenarijui. Vėl dominuoja begalinis rymojimas, vėl – dūmojimas ir melancholiškas žvilgsnio sutelkimas į vieną tašką. Na gerai, įvairovės dėlei – šįkart ne ant lieptelio ir žiūrima ne į vandenėlį, o su cigarete dantyse mąslų žvilgsnį nukreipiant pro langą.

Filme gausu muzikinių intarpų – jiems (ir visam filmo garso takeliui) panaudota kaip tik tuo autentišku periodu gyvavusios grupės „Šiaurės kryptis“, kurioje grojo ir pats K. Vildžiūnas, muzika. Viskas būtų gal ir neblogai, tačiau tie intarpai yra ryškiai per ilgi. Jei tai būtų muzikinis filmas – gal ir tiktų. Tiesą sakant, filmas netgi būtų įdomesnis, jei pasakotų būtent apie tuos laikus ir apie tokią jaunimo muzikinę grupę. Nors… kažką panašaus prieš gerus 25 metus juostoje „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ jau rodė Raimundas Banionis.

Kitas dalykas, itin erzinantis lietuviškuose filmuose – nereali realybė. Velniop tą poetiką – gal nors kartą galima būtų apsieiti be povų vonios kambaryje, baltų balandžių ant laiptų, knygų tvirtovės ar velomobilio? NIEKAS tokiu nevažinėja. Niekas. Ir balandžių bute, kaip naminių gyvūnėlių, besimėgaujančių katino ar šuns teisėmis, niekas nelaiko. Paradoksalu, tačiau šitą maniją geriausiai apibūdina Elžbietos Latėnaitės vaidinamos Simono žmonos Astos žodžiai: „Tavo net degtukai ne kaip visų žmonių!“.

Neapsieita šiame filme ir be peizažo grožybių, nei be sklandytuvų – nes, na – kaip lietuvis be dangaus? Pernykščiame Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“ sparnų taip pat netrūko. Skirtumas tik toks, kad „Sangailės vasaroje“ jie buvo bent jau tikslingi. O „Senekos dienoj“ – ką gi, tiesiog sklandytuvai. Nes – o kodėl ne? Juk, būna, lietuviai skraido. Na, būna.

Tiesa, yra bent vienas dalykas, už ką galima pagirti šį filmą – tikrai kruopščiai ir pakankamai ,įtikinamai atkurtas laikotarpis. Filmo kūrėjai surado butą, kuris nuo sovietmečio, matyt, taip ir neregėjo remonto. Ir ne tik – daiktai, drabužiai, netgi vaikinų šukuosenos pasistengtos padaryti taip, kad būtų bent šiek tiek panašios į andainykštes madas. Neblogai nufilmuota ir Baltijos kelio scena – tiesa, istoriniai įvykiai čia pasislenka šiek tiek į šoną.

Nors gal ir be reikalo, nes kaip jau sakyta, – filmo centre lieka ne kažin kas. Iš esmės „Senekos diena“ bando sužaisti per nostalgiją, ypač tų žmonių, kurie šiuo metu galėtų būti panašaus amžiaus kaip Simonas. Tačiau nostalgijos ir sentimentų bent jau vidutiniškam kino kūriniui nepakanka. Kaip ir bet koks kitas kūrinys (tekstas), filmas privalo kalbėti pats savaime, o ne kliautis tikslinės auditorijos nuotaikomis, kadangi jį žiūrės ne tik 80-ųjų vaikai, bet ir tie, kurie gimė truputį vėliau – šie žiūrovai rodomai epochai nejaučia sentimentų, kadangi tiesiog to nepatyrė, o drungnomis emocijomis ir skystu scenarijumi nieko šiais laikais sužavėti neįmanoma.

Silpnas scenarijus lemia ir plokščių, neišsiskiriančių personažų kolekciją. Vienintelis, turintis šiokį tokį veidą – jaunasis Simonas (ir gal dar rusakalbis kaimynas, suvaidintas Arūno Storpirščio, bet šis vaidmuo visiškai epizodinis). Tačiau net ir pagrindiniai personažai parodomi taip, kad lieka tiesiog jokie. Be veidų ir be savybių. Bet užtai patupdyti į velomobilį.

Aktorių kolektyvas surinktas pakankamai neblogas. Ir vaidyba šįkart nėra visiškai teatrinė ar medinė. Gal kiek prasčiau sekėsi jauniesiems aktoriams (išskyrus M. Mažūną, kurio suvaidintas jaunas Simonas atrodė daugmaž natūraliai).

Kameros darbas pakankamai neblogas, kai kurie kadrai iš tiesų nustebina savotiška atšiauria poetika. Tačiau kai kurie kadrai yra smarkiai per ilgi – nors Šarūnas Bartas ir lieka neperspjaunamas, tačiau kai kur kirpti buvo galima vos ne perpus. Garso takeliui, kaip jau minėta, panaudota grupės „Šiaurės kryptis“ muzika, prisideda prie kuriamos autentiškos laikotarpio muotaikos.

„Senekos diena“ – dar vienas lėtas, efemeriškas, nekonkretus lietuviškas filmas be scenarijaus. Juo džiaugtis bent truputį galės, ko gero, nebent tie, kurie patys sąmoningai išgyveno 1989-uosius ir jų įvykius, kadangi juosta leidžia trumpam grįžti į tą laikotarpį. Visa kita – po senovei. Savitikslė poetika, nereali realybė, dirbtiniai mikroskopiniai konfliktai, drungnos emocijos, plokšti personažai, „pasidaryk pats“ tipo siužetas… Iš esmės – viskas, kas būdinga lietuviškam kinui, dėl ko jį kritikuojam, jo vengiam, bet vis tikim, kad, galbūt, kada nors, kas nors pasikeis. Deja, ne šįkart. Tokios dienos dar teks palaukti. Nes tai tikrai ne „Senekos diena“. Visa laimė, perfrazuojant šio filmo moto – ši diena dar nėra paskutinė – tad galbūt kas nors kada nors kurdamas naują lietuvišką filmą ją nugyvens šiek tiek geriau.

5.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Magister / 2016 spalio 6

    Labai pritariu pasvarstymams dėl lietuviškų filmų ydų. Na, sukurkit kas nors gerą scenarijų.