Recenzija

Širdys

Hearts

Širdys
N-13Drama, Romantinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
110 min.

Šalis:
Lietuva

Režisierius:

Justinas Krisiūnas

Vaidina:

Rolandas Kazlas, Roberta Sirgedaitė, Motiejus Ivanauskas, Liubomiras Laucevičius, Indrė Patkauskaitė

Platintojas:
VšĮ Dublis LT

8.3
Recenzijos autorius:
7.8
Redakcijos vertinimas:
8.5
Lankytojų vertinimas:
8.5

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2018 11 23

Justinas Krisiūnas vis drąsiau jaučiasi režisieriaus kėdėje. Apsiuostęs su 2013 m. debiutiniu darbu „Emigrantai“, po dviejų metų jis žengė dar ryžtingesnį žingsnį į priekį su juosta „Dėdė, Rokas ir Nida“. Šį kartą režisierius mums pristato naujausią savo kūrinį – romantinę dramą „Širdys“. Filmas, kuris tampa, bent jau man, šiokiu tokiu netikėtumu pastarojo meto lietuviškame kine. Tai taip pat yra ir Rolando Kazlo sugrįžimas į didįjį ekraną po dešimties metų pertraukos.

Trumpai apie siužetą

Veiksmas vyksta po 1990-ųjų toli nuo miesto esančioje sanatorijoje, kurioje gydosi širdies problemų turintys jaunuoliai. Į sanatoriją atvyksta Saulius (akt. Motiejus Ivanauskas), kuris netikėtai susmuko bėgimo varžybų metu. Aikštingu charakteriu pasižymintis vaikinas bando suprasti vietą, į kurią pateko. Vietą, kurioje kai kurie jaunuoliai atvyksta jau ne pirmą vasarą. Sauliui iš karto į akį krenta sanatorijos senbuvė Milda (akt. Roberta Sirgedaitė), kuri žavi ne vieną vaikiną gydymo įstaigoje.

Neįkyrinčios klišės

„Širdys“ tapo netikėtu  lietuviško kino atradimu šį vis šaltyn einantį rudenį. Kaip kokia netikėtai išpuolusi šilta ir maloni diena spalį, kai lapai jau į gelsvumą traukia. Netikėta ir smagu. Taip ir su šiuo J. Krisiūno filmu.

Apie jį išgirdau pakankamai neseniai. Jis nebuvo toks garsiai ir gausiai išreklamuotas kaip koks „Tarp pilkų debesų“. Prieš gerą mėnesį „Širdžių“ anonsas pradėjo suktis kino teatruose. Ir bent man tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kurią ekrane patiria pagrindinis filmo veikėjas Saulius. Filmo reklama nebuvo ypatingai įtraukianti ir paliko įspūdį, kad Marijos žemės dukros bei sūnūs ir vėl bandys kurti kiną. Esminis žodelis bandys. Smagu pripažinti, kad klydau.

Lietuviškas kinas yra pakankamai palanki terpė ekspermentuoti ir išbandyti kažką naujo. Iš dalies dėl to, kad smarkiai nudegti tikimybė maža, nes mūsiškis žiūrovas mėgsta prekę lietuvišką. J. Krisiūnas dviračio neišrado, tačiau jo „Širdys“ yra įdomus virpesys mūsuose. Kino kūrėjas išbando tai, kas pas mus pasirodo gana retai, o svetur yra patikrintas receptas.

Holivudas jau visai stipriai nustekeno vidurinių mokyklų žanro filmus. Kūriniai, kurie yra gana lengva pramoga, tačiau užgriebiantys ir paauglių savęs ieškojimus, ir stereotipus, ir patyčių kultūrą ir panašias temas, kurios liečia jaunimą. Lietuvoje lengvo, tačiau ne banalaus filmo apie jaunimą mes sulaukiame retai. Sunku dabar net atgaminti atminties kloduose kažką panašaus.

Nors „Širdys“ iš vidurinės mokyklos siužetą perkelia į atokiai esančią sanatoriją, J, Krisiūnas kartoja žinomus kanonus ir klišes. Įsimylėjelių pora, kurios laimei iškyla grėsmė. Geraširdis, kiek altruistiškas mokytojas, kuris randa žmogišką kontaktą su jaunimu, tačiau turi problemų asmeniniame gyvenime. Griežtas mokytojas, niekinantis jaunimą ir aukščiau visko keliantis geležinę tvarką. Antraplaniai nenusaldinti veikėjai. Ūmus chuliganas. Storulis/mėmė/nevykėlis, įsimylėjęs gražiausią merginą.

Kažkur girdėta ar matyta? Manau, kad taip. Nors kitose savo apžvalgose kalu autorius prie kryžiaus, dėl to, kad jie naudoja mums matytus archetipus ar istorijas, šį kartą ranka nekyla. Viena iš priežasčių yra ta, kad tai pakankamai nauja mūsų kine. Antra, žiūrint filmą neatrodo, kad J. Krisiūnas kažką kopijuoja ar mėgdžioja. Jis, pagal pažįstamą formulę, pasakoja istoriją, kuri atrodo artima, pažįstama ir labai lietuviška.

Tai labai gerai atsispindi diskotekos scenoje. Rankos pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek mes matėme tokių mokyklinių šokių vaizdavimų kine. Tačiau „Širdyse“ šis epizodas nekvepia naftalinu, neatrodo paimtas ir nubeždžioniautas nuo kolegų iš Holivudo. Viskas atrodo autentiška ir sava.

Dviprasmiškas

Jeigu bandytume narstyti šią juostą po kaulelį, jausmas yra būtent toks, kokia  yra aukščiau esanti paantraštė. Sunkiausia vienareikšmiškai  vertinti filmo siužetą.

Pagrindinė to priežastis yra nevienodai gerai išvystytos siužetinės linijos. Kaip bebūtų keista, pagrindinė Sauliaus ir Mildos istorija yra gana silpna. Sunku suprasti jaunuolių susižavėjimo priežastis, jų sveikatos problemos tai iškeliamos į pirmą planą, tai vėl šiek tiek nustumiamos. Negalima sakyti, kad tai buvo per skausmus vystoma linija, tačiau gilesnio pagrindimo ar analizės trūko. Jeigu vertintume tai, kad mes matome paauglius ir kartais pirmoji paaugliška meilė neturi racionalaus paaiškinimo, net ir tokiu atveju pritrūko pagrindimo, kad buvo norima padaryti būtent tai.

Gilesniu žvilgsniu pasižymėjo kitos, antrame plane esančios linijos. Mokytojo Andriaus santykiai su žmona buvo pakanakamai gerai išnagrinėti. Dėmesio ir šilumos reikalaujanti žmona bei į darbą (nesvarbu, kad ganėtinai kilnų) susikoncentravęs vyras. Ši linija turėjo gana aiškų kontekstą, konflikto pradžią, nagrinėjimą, kulminaciją ir atomazgą.

Tokios struktūros šiek tiek pritrūko bendrai visai filmo istorijai. Kartais ji mėtėsi, keitėsi pasakojimo tempas, kai kurie siužetiniai sprendimai atrodė paskubėti, gerai nepagrįsti arba išvis sunkokai paaiškinami. Labai įstrigo vienas epizodas, kai įvyko gana svarbus įvykis su vienu iš antraplanių veikėjų. Nenoriu išduoti kaip ir kas. Trumpai tariant, iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip viena esminių kūrinio vietų. Tačiau ir nuotaikos prasme, ir siužeto prasme nuo jos gana greitai atsispiriama ir ji pamirštama. Tai atrodė gana keistai.

Sunku pasakyti, kokios yra šios problemos šaknys. Galbūt montaže pasimetė keletas esminių scenų, kurios galėjo siužetui suteikti šiek tiek daugiau nuoseklumo. Tačiau tada šioje vietoje yra akivaizdus brokas. Pirma, kai kur yra užtęsiamas veiksmas, tad tas scenas galima buvo trumpinti. Antra, filmas yra šiek tiek per ilgas. Tad galima manyti, kad pagrindiniai akcentai, galbūt, buvo sudėti ne ten, kur jie turėjo būti.

Džiaugsmai akims, ausims ir sielai

„Širdys“ mus nukelia į praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvą. Ir tas nukėlimas yra tikrai kokybiškas. Labai džiugu, kad filmo kūrybinė grupė skyrė pakankamai daug dėmesio detalėms, kurios suteikia rodomam laikmečiui autentiškumo.

Galima sakyti, kad su apranga ir jos detalėmis daug darbuotis nereikėjo, nes panašiai, kaip žmonės rengėsi prieš gerus dvidešimt metų, dabar dabinasi ir šiuolaikinė jaunoji karta. Užeikite į kokią kavinukę miesto centre ir pažvelkite kaip apsirėdžiusi tautos ateitis, siurbčiojanti tai, ką jie vadina kava.

Kūrybinė grupė dirbo gerai, nes nei aprangoje, nei interjero detalėse ar daiktuose didesnių liapsusų, šaukiančių, kad tai ne tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt kažkelinti, o mūsų laikai, pastebėti nepavyko.

Geriausiai autentika čia buvo sukurta garsu. O tiksliau muzika. Nors pabaigoje ir galima išgirsti standartinę romatiniams filmams pianino muziką, šią nuodėmę galima atleisti. O išrišimą „Širdys“ gauna už visą kitą filmo garso takelį, kuris yra nuostabus. Grupių „Foje“, „Bix“, „Airija“, „Siela“ dainos vienoje vietoje. Dar pridėkime Tomo Augulio hitą „Pasimatymas“ ir, mano manymu, gauname puikų garso takelį. Arba, bent jau, vieną geresnių lietuvių kine.

Po truputį pradedu suprasti, kad kai ateina metas kalbėti apie kameros darbą lietuviškuose filmuose, aš gana dažnai imu kartotis. Puikus, kokybiškas, geras. Tai dažni epitetai lietuvių operatoriams. Gal scenarijai, režisūra ar vaidyba Lietuvos kinematografe ir nežiba, ką jau ką, o filmuoti mes mokame. Stipri lietuviškų operatorių mokykla savo vardą patvirtina ir „Širdyse“, o jos atstovas Julius Sičiūnas būtent vaizdą paverčia viena stipriausių filmo vietų.

Veikėjai ir atlikėjai

Saulių ir Mildą suvaidinę Motiejus Ivanauskas ir Roberta Sirgedaitė palieka dvilypį įspūdį. Imant juos atskirai, jie neatrodo blogai, kaip tik, gana gerai. Tačiau tą dvilypumą iššaukia keletas dalykų. Pirma, kai kurie ilgesni monologai buvo išsakomi labai neorganiškai, su pridėtiniu dramatizmu ir jausmingumu. Sakysite, kad teatrališka? Ir teatre šie nelabai natūralūs epizodai atrodytų neypatingai skanūs. Bėda buvo ir tame, kad nelabai jautėsi užsimezgęs ryšys ar ta vadinamoji chemija ir tarp pagrindinių veikėjų, ir tarp aktorių. Patikėkite, aš buvau baisiai nustebęs, kai sužinojau, kad M. Ivanauskas ir R. Sirgedaitė yra pora realiame gyvenime. Nebūtų kilusi tokia idėja stebint tai, kas vyskta ekrane. Galbūt prie gana blankaus įspūdžio prisidėjo ir tai, kad nei Saulius, nei Milda iki galo nebuvo gerai išvystyti veikėjai. Tad ir aktoriams teko sunkesnė užduotis įprasminti jų įkūnijamus jaunuolius.

Tačiau juos įpaišius į bendrą jaunąją aktorių komandą, vaizdas daug geresnis. Bendrai ši grupė atrodo labai natūraliai ir pagrindinė to priežastimi laikyčiau, kad dauguma iš jų yra iš Vido Bareikio vadovaujamo kurso. Kolegų pajautimas ir pažinimas yra labai svarbus, o tai jautėsi ekrane.

Gerai žiūrėjosi antraplaniai veikėjai, o ypač Sauliaus kambariokai. Jie buvo standartiniai tokio tipo filmo šalutiniai herojai, tačiau į juos žiūrėti buvo įdomu. Ypatingai į Deivido Breivės vaidinamą Grigą. Vienas geriau išvystytų kūrinio veikėjų, kurį įkūnijančio aktoriaus vaidyba buvo tikrai kokybiška ir profesionali.

O dabar trumpai apie R. Kazlą, dėl kurio jūs ir žiūrėsite šį filmą. Galite nemeluoti, kad ne dėl jo. Žinau, kad dėl jo. Žinojo tai ir filmo kūrėjai, beveik visą filmo plakato plotą paskyrę jo veidui. Protingas žingsnis. R. Kazlui tai sugrįžimas į kiną po dešimtmečio pertraukos, kai jis atliko epizodinį vaidmenį Giedrės Beinoriūtės „Balkone“. Tad tai įvykis mūsų padangėje. Nors tokio didelio R. Kazlo populiarumo priežastys man lieka šiokia tokia mistika, aš jį vertinu už talentą ir už jo darbus (daugiausiai teatre). „Širdyse“ mes gauname tokį R. Kazlą, kokio, matyt, ir tikėjomės. Jo vaidinamas Andrius yra gana paprastas ir žmogiškas veikėjas, kuris natūraliai perteikiamas aktoriaus profesionalia vaidyba. Jo siužetinė linija, asmenybė, vidinės ir išorinės dramos buvo, tikriausiai, geriausiai išvystytos visame filme.

To galbūt pritrūko aiškiausio filmo antagonisto stovykloje. Algirdo Gradausko vaidinamas Snapas – standartinis despotas, įkalintas pedagogo kūne. Aktoriaus vaidybai priekaištų sunku rasti, kritikos, vėlgi, labiau nusipelnė pačio veikėjo išplėtojimas. Snapas atrodo griežtas, tačiau visiško jo protrūkio nematome arba tokios piktybiškos jo prigimties paaiškinimo. Tad, kaip ir gerai, bet buvo galima ir geriau.

Garbingo paminėjimo nusipelno Liubomiras Laucevičius, visada profesionaliai atrodantis ekrane, dėl to jį visada smagu matyti, bei Indrė Patkauskaitė, labai talentinga aktorė, kuri vis dažniau pasirodo kino ekranuose, dėl ko, taip pat, yra džiugu.

… ir pabaigai

„Širdys“ – gana netikėtai gaivus gūsis lietuviškame kine. Filmas šlubuoja istorijos ar veikėjų vystymo prasme. Tačiau pasirinktas įdomus konceptas, tinkamai atkurta atmosfera, puikus muzikinis takelis, kokybiškas kameros darbas, jauki bei nuoširdi iš ekranų sklindanti nuotaika įprasmina nebloga laiką, praleistą kino salėje. Gal jūsų širdis ir nepradės plakti greičiau, bet gaivus vasariškas vėjelis turėtų iki jūsų prisibelsti.

7.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
7
Kinematografija:
9
Garso takelis:
9.5
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (3)
  1. Buvau kine

    Šarūnas rašo:

    2018 11 28 - 16:04


    Tikras, lietuviškų tradicijų filmas. Manau neliks nei vieno žiūrovo kuris liktų abejingas tai ką pamatė. Filmas, kuris neužsimiršta, o palieka pėdsakus žiurovų širdyse. Trumpai tariant, labai patiko. Rekomenduoju nemačiusius apsilankyti kino teatruose, tikrai nenusivilsite.

  2. Buvau kine

    Jola rašo:

    2018 11 29 - 05:27


    “Nepamenu tavo veido” (1988) rimeikas. Va šį faktą kažkodėl visi atkaliai apeina, nutyli. Man patiko nauja versija.

  3. Buvau kine

    marius rašo:

    2018 11 29 - 18:13


    Kad niekas ir neneigia kad neremeikas. Jei atidziai ziurejot, yra net pasleptas cameo filme – “neatmenu tavo veido” filmo plakatas kabo kino sales projektorinej