Belgijoje gimęs Michael‘is R. Roskam‘as – 42 metų trumpametražių filmų kūrėjas, režisierius ir scenaristas, 2011 metais žengė savo karjeroje rimtą žingsnį – sukūrė pirmą, pilno metro vaidybinį filmą „Galvijas“, pasakojantį apie nekasdienį jautienos pardavėjo gyvenimą. Filmas pelnė aibes kritikų ir snobo kino mylėtojų aukščiausius įvertinimus, o tai galiausiai nulėmė, kad gavo nominaciją Amerikos kino ir mokslo akademijos įsteigtuose apdovanojimuose – Oskaruose, kuriuose filmas atstovavo Belgijai.
Oskarui nominuotas režisierius, po trijų metų pertraukos, sugrįžta su dar vienu rimtu projektu ir pristato savo gerbėjams neįtikėtinai jautrią, tačiau labai vyrišką istoriją apie mafijozų gyvenimo užkulisius bei apie vieno nusikaltėlio tyrą meilę netikėtai surastam šuniukui, kuris apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom.
Apie ką mes čia
Bobas visą savo gyvenimą dirba populiariame rajono bare, kuriame kas vakarą lankosi skirtingų socialinių klasių žmonės. Kas vakarą, kol baras plyšta nuo klientų kiekio,- plaunami nešvarūs mafijos pinigai. Šis procesas vykdomas kiekvieną dieną, kol vieną vakarą, bare apsilanko ginkluoti užpuolikai, kurie pavagia visus pinigus. Bobas ir jo darbdaviai pradeda plėšikų paieškas, tačiau jie net nenutuokia, jog tai buvo gerai suregzto plano dalis…
Kūrinio vidus
Ilgai lauktas Michael‘io R. Roskan‘o filmas vargu ar pasieks plačiąją Lietuvos auditoriją, tačiau tiems, kurie susipažino su naujausiu „Galvijo“ kūrėjo darbu, turi jaustis ypatingai gerai. Režisierius naujausiame savo filme nenusigręžia nuo savito stiliaus ir debiutiniame filme išgydytos jautrios, tačiau itin brutaliai pateiktos tematikos apie žmogaus ir gyvūnų santykius. Jis filmą pritaiko amerikiečiams, tačiau nekomercinio pavidalo juosta tampa tikru skanėstu ir kritiškai nusistačiusiems kino snobams.
Pirmiausia, juostos istorija padalyta į trys skirtingas dalis, kas leidžia bežiūrint filmą susipažinti su tais pačiais veikėjais net tris kartus. Tuo pačiu mes sugebame žymiai vaizdingiau pamatyti juostos siužetinės linijos bendrą vaizdą, kuris tam tikrose vietose susuktas ypatingai įmantriai. Taip, taip, tenka pasukti galvą stebint visą scenaristo žaidimą su publika. Antra – filmas turi stiprią socialinę potekstę apie nusikaltėlius, žmones auginančius gyvūnus savo namuose bei santykių trapumą. Visas, šis, gerai išvystytos siužetinės linijos, mišinys, leidžia jau nuo pat pradžių mėgautis šiuo ne itin sunkiu, tačiau rimtu darbu. Taip pat, filmas sudaro nemažą dalį pasakojimo ir apie pačios mafijos vidinę struktūrą, kas irgi labai žavi. Iš karto galima prisiminti 2012 metų puikų, tačiau masiniam žiūrovui per sunkų filmą „Kazino apiplėšimas“ bei kultinį televizinį serialą „Sopranai“, kuriame irgi buvo vystoma užklasinės mafijos klano veikla.
Filmo metu susipažįstame su trejais herojais, kurių likimas nėra rožėmis klotas. Režisierius padarė tam tikrą socialinį tyrimą, kurio metu pateikė vienos grupių atstovų vedamo gyvenimo būdą. Tylus nusikaltėlis, atsargiai žiūrintis į jo supantį pasaulį, nelaiminguose santykiuose gyvenanti moteris bei savanaudis nevykėlis, kuriam pinigai sukelia neišpasakytą pasitenkinimą. Kiekvienas iš šių žmonių gyvena dugne, bando išsikapstyti iš duobės visais įmanomais būdais, tačiau giliai širdyse supranta, jog tai tiesiog neįmanoma. Meilės kontekstas, kaip ir daugelyje filmų, egzistuoja, tačiau skirtingai nei kituose filmuose, čia pateikiama meilė ir prisirišimas – gyvūnui, kuriam irgi nepasiseka su šeimininku. Juostos metu matome, jog gyvūnas yra dėkingas už visą jam suteiktą globą. To, deja, negalima pasakyti apie žmogų. Filmo kūrėjas ne kartą tą pabrėžia. Taip pat juostos metu kalbama apie laimę, draugystę, prisirišimą ir, žinoma, ydas. Netrūksta pavydo scenų, neapykantos proveržio bei išdavysčių, kurios galiausiai priveda herojus prie mirties slėnio. Režisierius per nepilnas dvi valandas sugebėjo apglėbti daugybę temų – visas jas kruopščiai išanalizavęs, pateikė žiūrovams, kad mes galėtume pamatyti jo požiūrį į tam tikro žmonių sluoksnio gyvenimo būdą. Tenka pripažinti – mūsų šalies gatvėse tokie vaizdai tampa kasdienybe.
Nors visą žiūrėjimo laiką filmas nelaiko įtampoje, tačiau priverčia atidžiai stebėti tolimesnius veikėjų sprendimus. Nenuobodus, įtraukiantis ir galima teigti, gana brutalus darbas, kuriame tam tikrose scenose galima pastebėti meistriškai pateiktą smurto proveržį. Trumpai – aiškiai ir labai stilingai parodoma mafijos politika, todėl visiškai nestebino vaizdingi smegenų ištaškymai. Tokie vaizdai ypatingai gerai susižiūrėjo, kuomet pagrindinis personažas Bobas buvo priverstas vykdyti savo kruviną teismą. Ramus, susitvardantis su savo vidiniais demonais, vyras akimirksniu, be jokios sąžinės graužaties, paguldo ant žemės kiečiausius nusikaltėlius. Tiesiog gražus ir užburiančiai mielas vaizdas. Taip pat netrūksta ir apiplėšimo scenų. Filmą drąsiai būtų galima pavadinti paprasčiau – „Baro apiplėšimas“.
Po juostos peržiūros galima teigti, jog tai yra vienas malonesnių laiko praleidimų kine, leidžiančių ir atsipalaiduoti, ir pajausti pagarbą režisieriui už socialinės tematikos paskaitą, bei pamatyti itin kokybiškai vystomą siužetinę liniją, kurios metu žiūrovams pristatomas ne tipinis kriminalinis pasaulis, kurį valdo patys galingiausi miesto mafijozai. Dramos atžvilgiu – tai puikus ir dėmesio vertas filmas, skirtas bent jau vienai peržiūrai, kurį galbūt po kelių mėnesių galėsime matyti ir tarp prestižinių kino apdovanojimų nominantų.
Techninė juostos pusė
Filmo vizualinis grožis itin gerai atspindi jame vyraujančią atmosferą. Niūrus ir ganėtinai pilkai atrodantis miesto vaizdas – lyg rutina apipinta kasdienybė, kurioje nesulauki nieko šviesaus. Gyvenimas stovi vietoje, žmogus neprogresuoja,- jis tik egzistuoja šiame pavojingame ir nelaimingame pasaulyje, kurį valdo purvini pinigai.
Garso takelis taip pat taikliai perteikia bendrą filmo atmosferą, tik gal šiek tiek santūriau. Visgi scenos su šuniuku akimirkai nušviesina tamsų filmo braižą. Pasirinktos labai geros muzikinės kompozicijos, priverčiančios pasiekti žiūrovo širdies gelmes ir kartu susigraudinti. Visgi, smurto scenos prieš nekaltą augintinį išties leidžia širdžiai suvirpėti ir pajausti neapykantą tam, kuris su juo taip žiauriai elgėsi.
Kameros darbas, kaip ir ankstesniame režisieriaus filme, pernelyg standartinis. Nėra pateikta jokių įdomesnių rakursų, tačiau vien už smurto scenas, kurios filme susižiūrėjo tikrai ganėtinai subtiliai, galima mesti pliusą į operatoriaus daržą. Bendrai kalbant, vizualinis filmo apibendrinimas kameros dėka neblogas, tačiau kaip jau buvo minėta,- truko stilingo filmavimo, kuris dar labiau nušviestų šį filmą.
Filmo montažo darbai atlikti be priekaištų, todėl bendras vaizdas susižiūri vienu akimirksniu. Nėra nei vienos scenos, kuri priverstų suabejoti režisieriaus sprendimais. Taip pat gerai atliktas ir garso montažo darbas, kuris susišaudymo scenose sukelia nemažą sąmyšį. Visgi, specialiai pagarsinto efekto dėka, netikėti šūviai priverčia pašokti iš vietos. Kitose vietose garso potencialas vystomas taip pat gerai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas perspektyviausių ir talentingiausių mūsų dienų aktorių, britas Tom‘as Hardy‘is, vos per ketverius metus sugebėjo iškilti iki tokių aukštumų, jog jo žvaigždė jau spėjo užtemdyti daugelį kino veteranų. Vienas iš geriausių aktoriaus bruožų – jis neapleidžia nekomercinio kino, nors gauna aibes pasiūlymų filmuotis didelio biudžeto filmuose už itin viliojančius honorarus. Ne išimtis ir šis, kuklaus biudžeto projektas, kuriame aktorius įkūnijo ramų barmeną Bobą, kurio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis išgelbsti nuo mirties veislinį šunį. Viso filmo metu matosi aktoriaus ir šuns prisirišimas vienas prie kito, puiki vaidyba, ypatingai šiltas jų bendravimo pateikimas bei įsimintinas Tomo pasirodymas kovojant su plėšikais.
Antraplaniame vaidmenyje galima pamatyti ne ką žinomesnį veidą – prieš metus anapilin iškeliavusį, žymiojo Tonio Soprano vaidmens atlikėją –James‘ą Gandolfinį, kuris ir vėl įkūnijo sau būdingą personažą. Paskutiniai aktoriaus pasirodymai kine tikrai džiugina akis, o kartu ir liūdina, nes su kiekvienu naujo projekto pasirodymu, vis greičiau galėsime pasigesti jo kino ekranuose. Šis filmas – tai paskutinis lašas jo ilgai ir tikrai įdomiai karjerai, tik gaila, kad gyvenimas buvo per trumpas šiam nuostabiam aktoriui.
Moters vaidmuo filme patikėtas naujai, visiškai neseniai Holivude iškilusiai švedų aktorei Noomi Rapace, kurią paskutinį kartą buvo galima pamatyti 2012 metais trileryje „Pasmerktas mirti“. Ganėtinai šaltas, nemaloniai nuteikiantis ir šiek tiek suspaustas personažas, tačiau būtent toks moters vaizdas puikiai tiko bendram filmo pateikimui. Noomi pridavė juostai žavesio, tačiau visgi jai yra kur tobulėti, nes su kiekvienu filmu, jos pasirodymai vienodėja. Šiais metais aktorė kino ekranuose pasirodys net tris kartus, tarp kurių, šis projektas bei dar vienas filmas, kuriame Noomi ir vėl susitinka su Tom‘u Hardy.
Smagi trijulė, pagyvinusi šios juostos siužetinės linijos pasakojimo principą, kuriems šiame plane padėjo ne ką mažiau žinomi ekrano veidai, tokie kaip John‘as Ortiz‘as bei Elizabeth Rodriguez.
Verdiktas
„Siuntinys“ – tai ypatingos atmosferos drama, kuri jau nuo pat pirmų sekundžių leidžia atsidurti pavojingame kriminalinio pasaulio akiratyje, įtraukdama žiūrovą į nusikaltimų, neapykantos, draugystės, meilės bei prisirišimo tematikos mišinį. Turinti patrauklų aktorių kolektyvą, gerai vystomą siužetinę liniją ir puikią režisūrą, juosta tampa ir vienu iš šių metų rudens sezono atradimų.
