Recenzija

Skaisti kaip sniegas

White As Snow

Skaisti kaip sniegas
N-18Komedija

Metai:
2019 m.

Trukmė:
112 min.

Šalis:
Prancūzija, Belgija

Režisierius:

Anne Fontaine

Vaidina:

Lou de Laâge, Isabelle Huppert, Damien Bonnard, Benoît Poelvoorde, Pablo Pauly

Platintojas:
Acme Film, UAB

5.2
Recenzijos autorius:
5.2
Redakcijos vertinimas:
5.1
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2019 04 26

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Iš Liuksemburgo kilusi režisierė Anne Fontaine kine debiutavo jau seniai. Iš pradžių kaip aktorė – aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais ji filmavosi įvairiuose kino ir televizijos projektuose. 1993 m. sukūrė savo pirmąjį filmą – komediją „Meilės istorijos baigiasi blogai… dažniausiai“ (pranc. „Les histoires d‘amour finnisent mal… en général“) ir nuo to laiko pasinėrė į režisūrą ir prieš kameras pasirodė vieną vienintelį kartą. O jos režisuoti filmai keliauja po įvairius festivalius ir nominuojami apdovanojimams – ko gero, garsiausias ir labiausiai įvertintas A. Fontaine kūrinys yra biografinė drama „Coco prieš Chanel“ (pranc. „Coco avant Chanel“), kurioje garsiąją modistę įkūnijo Audrey Tautou. Už kostiumus juosta buvo nominuota Oskarui bei laimėjo Cezarį, pelnė kelias BAFTA ir Europos kino apdovanojimų nominacijas. Lietuvos žiūrovams taip pat turėtų būti pažįstamos A. Fontaine juostos „Džema Boveri“ (pranc. „Gemma Bovery“, 2014 m.) ir „Nekaltosios“ (pranc. „Les Innocentes“, 2016 m.). 2018 m. A. Fontaine tęsia bendradarbiavimą su „Nekaltosiose“ vaidinusia jauna prancūzų aktorė Lou de Laâge ir pristato modernią „Snieguolės“ interpretaciją.

Trumpai apie filmo siužetą

Jauna mergina Klerė (akt. Lou de Laâge) dirba velionio tėvo viešbutyje, kuriam vadovauja jos pamotė Modė (akt. Isabelle Huppert). Jauna mergina, nuolat sulaukianti komplimentų dėl savo grožio, netrunka užsitraukti pamotės neapykantos, kai ją įsižiūri Modės meilužis Bernardas (akt. Charles Berling). Pagrobta paslaptingos nepažįstamosios Klerė atsiduria toli nuo namų miško tankynėje. Nuo jos gyvybei gresiančio pavojaus merginą išgelbsti šalimais gyvenantis Pjeras (akt. Damien Bonnard), pas kurį Klerė laikinai, kaip mano iš pradžių, apsistoja. Pjeras gyvena sename name kartu su broliu dvyniu Fransua ir melancholišku violančelininku Vincentu (akt. Vincent Macaigne). Ilgainiui Klerė nusprendžia čia pasilikti, o jos jaunystė ir grožis apsuka galvas bent septyniems aplinkiniams vyrams. Pati Klerė jaučiasi laiminga atitrūkusi nuo civilizacijos, pamažu atranda savo seksualumą ir ima juo mėgautis, bei tampa emancipuota moterimi. Tačiau Modė taip paprastai šio reikalo negali apleisti…

Moderni Snieguolės istorija

Klasikinę brolių Grimų pasaką apie Snieguolę ir septynis nykštukus, piktąją pamotę, besikėsinančią savo podukrą nudaigoti užnuodytu obuoliu, žino visi. Ir kino ekrane ši istorija sukasi tikrai ne pirmą kartą (vėlgi, maža tokių, kurie nebūtų matę ar bent jau nieko negirdėję apie 1937 m. „Disney“ klasiką – pirmąjį amerikiečių ilgametražį animacinį filmą). Būta ir modernesnių interpretacijų – viena įdomiausių ir stilingiausių yra 2012 m. Pablo Bergerio režisuota nebyli juodai balta juosta „Snieguolė“ (isp. „Blancanieves“), šią klasikinę pasaką perkelianti į 1920-ųjų metų Seviliją ir koridos arenas.

Savo ruožtu A. Fontaine Snieguolę perkelia į mūsų dienas – su išmaniaisiais telefonais, navigacijos sistemomis, kompiuteriais ir automobiliais. Tačiau klasikinės pasakos motyvai akivaizdūs: netrukus taip ir imi laukti, kas taps dar vienu Klerės „nykštuku“. Nepamirštamos ir tokios detalės kaip veidrodis ar užnuodytas obuolys. Netgi miško žvėreliai – tradicinės Snieguolės draugai – čia yra labai arti.

Išlaisvinti seksualumą

Tačiau jei pagalvojote į šį filmą nusivesti vaikus, tai galvokite iš naujo, kadangi Lietuvoje šis filmas platinamas su griežčiausiu – „N–18“ cenzu. Tiesą sakant, kelios sekso scenos gal ir nebuvo vertos tokio griežto cenzorių įvertinimo (šiaip jau retas prancūzų filmas be to apsieina), tačiau taip, ši juosta tikrai nėra pasaka vaikams prieš miegą. Kita vertus, nelabai suprantama kodėl Lietuvoje šis filmas pristatomas kaip „erotinis“, nors frankofoniškose šalyse tai tėra paprasčiausia komedija. Noras bet kokia kaina išlaužti sensaciją? Ką gi.

Apsigyvenusi pas pirmąjį „nykštuką“ – atšiaurų, stačiokišką, kartais šiurkštų, tačiau geros širdies Pjerą, Klerė pamažu atranda savo seksualumą ir pasistengia jį atskleisti tiesiogine prasme lipdama kone ant kiekvieno aplink ją pasisukusio vyriškos lyties individo. Tad be intrigos skaičiuojant „nykštukus“ randasi šalutinis klausimas – pasimylės Klerė su jais ar ne.

Tokiu būdu (tiesą sakant – visiškai tiesiogiai) išsakoma prancūzams itin artima „joie de vivre“ (liet. „Mėgaukis gyvenimu“) filosofija – gyvenimas be aistros – ne gyvenimas, jį reikia semti pilnomis rieškučiomis, kol tik gali.

Logika? Tokios negirdėjom

Neišvengiamai žinant istoriją, siužetas tampa nuspėjamas – tačiau darosi savotiškai įdomu stebėti vyksmą ekrane ir spėlioti, kaip klasikinės pasakos elementai bus išspręsti modernius laikus vaizduojančiame filme. Tad šia prasme viskas būtų gal ir neblogai. Tam tikra prasme galima pateisinti ir Klerės „nutrūkimą nuo grandinės“. Tačiau viską griauna logikos nebuvimas. Kone kiekviename žingsnyje.

Visų pirma, Modės motyvai atsikratyti Klerės – net jei ji, kaip pati prisipažįsta, išskyrus Bernardą, nieko neturi, ir jį – vienintelį jos širdies džiaugsmą Klerė, kaip jai atrodo, kėsinasi paveržti, argi normaliame pasaulyje tai būtų pakankamas argumentas ką nors nužudyti? Keista ir tai, kad nors Klerės tėvas miręs, tačiau jo našlė Modė vis tiek slapukauja su Bernardu. Grįžtant prie paties nužudymo vykdymo – pateisinant Modę, verta pasakyti, kad tai ne jos idėja. Bet štai, ateini į masažo saloną – ir masažuotoja pati pasisiūlo ne tik išminkyti jūsų kūno raumenis, bet ir nusikalstamu būdu atsikratyti jūsų galvą slegiančios problemos.

Galiausiai – sužinojusi, kad Klerė liko gyva, Modė trenkiasi per visą Prancūziją jos ieškoti ir pribaigti. Klausimas – kam? Juk Klerė atgal neketina grįžti ir grėsmės Modės romantiškiems santykiams nebekelia. Tiesą sakant, iš Klerės pusės jos nė nebuvo – tik Bernardas (kurį kažkodėl kino teatrų pateikiamas aprašymas įvardija kaip „jauną Modės meilužį“, nors realiai yra panašaus amžiaus kaip ji ir Klerei tiktų į tėvus) pats varvino seilę į jaunąją Modės podukrą, tačiau kažkodėl Modė sumąstė, kad reikia nudėti Klerę, o ne Bernardą, kas šiaip jau būtų gal bent per trupinį racionaliau.

Tačiau su logika ir racionaliu protu šiam filmui visai ne pakeliui. Tad tenka arba priimti filmo realybę tokią, kokia ji yra su visomis tomis logikos spragomis, arba tas spragas skaičiuoti ir stebėtis, kaip niekam iš filmo kūrėjų tai neužkliuvo.

Personažai ir aktoriai

Kalbant apie šį filmą iš tiesų tenka kalbėti apie lygiai du personažus. Taip, čia Snieguolė ir septyni nykštukai, bet veikiantys asmenys yra Snieguolė ir pamotė. Na, arba šiuo atveju – Klerė ir Modė. Pirmoji, kaip jau minėta, tampa emancipuota moterimi, tad tam tikra prasme „Skaisčią kaip sniegas“ galima laikyti ir augimo filmu (tiesa, tas augimas – labai jau staigus ir vienakryptis, bet tarkim). Vis tik į vidines pagrindinės veikėjos kismo priežastis režisierė nesivargina pasigilinti. Tad Klerė iš esmės ir lieka tokia – jauna, graži, seksuali – tą žinanti ir tuo besinaudojanti taip, kaip jai patinka.

Į piktosios pamotės Modės personažą vis tik bandyta įpinti šiokį tokį niuansą. Net jei laikysime kad jos kerštas podukrai ir jo įgyvendinimas yra truputį iš fantastikos srities, vis tik A. Fontaine pavyksta nors ir labai trumpai užčiuopti tą žmogišką tragizmo liniją Modėje. Būdama pusamžė moteris, giliai širdyje stipriai mylinti savo meilužį (o gal tik besisavinantį jį, kad nesijaustų vieniša), ji supranta, kad neturi jokių valčių prieš tyrą podukros grožį ir jaunystę (tik kažkodėl nesupranta, kad jei jau dairosi į kitas, tai nelabai kaip beįmanoma jį išlaikyti). Filme Modė atskleidžia ne vieną skirtingą savo veidą – tai ji savo podukrai maloni ir besirūpinanti pamotė, tai pavyzdinga maldininkė, tai pavydo apakinta furija, šaltakraujiškai planuojanti vieną susidorojimo planą po kito.

Lygiai taip pat kalbant apie aktorius galima išskirti tik šiuos vaidmenis atlikusias jaunąją Lou de Laâge ir kuo toliau, tuo labiau nepamainoma prancūzų kino superžvaigžde tampančią Isabellę Huppert, kurios pavardė jau savaime kaip ir turėtų garantuoti filmo kokybę. Deja, šįkart net ir talentingoji I. Huppert „Skaisčios kaip sniegas“ neištempia net iki vidurkio, nors šiaip nei jai, nei L. de Laâge priekaištų dėl vaidybos nebūtų.

Vyriškų personažų šiame filme daug, tačiau jie tėra Snieguolės „nykštukai“ – žodžiu, tam tikri tipažai, jungiamasis elementas, bent šiek tiek surišantis visą istoriją. Dauguma jų komiški – violančelininkas Vincentas (akt. Vincent Ma Macaigne), Pjero brolis dvynys mikčius Fransua (akt. Damien Bonnard), veterinaras Semas (akt. Jonathan Cohen), bukinistas Šarlis (akt. Benoît Poelvoorde), tad nieko keisto, kad kai kurios scenos yra gerokai perspaustos ir nenatūralios. Likusieji šmėkšteli per trumpai, kad būtų galima susidaryti objektyvesnį įspūdį.

Techniniai dalykai

Iš pradžių per ausį norėtųsi duoti tiems, kas ruošė lietuvišką filmo aprašymą kino teatrams. Jau minėta, kad Klerei į tėvus tinkantis Bernardas kažkodėl įvardijamas kaip „jaunas Modės meilužis“ (realybėje I. Huppert už C. Berlingą vyresnė vos penkeriais metais). Antras didelis nusišnekėjimas: anot anonsą rašiusiųjų, „Skaisti kaip sniegas“ yra „Pelenės ir „Miegančiosios gražuolės“ hibridas. Alio, jūs mokyklą lankėte, pasaką apie Snieguolę skaitėte? Panašu, kad ne.

Na bet žinoma, čia tik vietinės aktualijos, pats filmas su tokius išsilavinimo fontanus demonstruojančiais lietuviais anonsų rašytojais neturi nieko bendra. Tad grįžtant prie techninės pusės per daug kabinėtis lyg ir nėra prie ko. Filmas suskirstytas į segmentus, kurių kiekvieną įrėmina atitinkama užsklanda. Kamera palepina įspūdingais Prancūzijos pakrantės vaizdais. Daugiau lyg ir nieko ypatingo – nei gerąja, nei blogąja prasme.

Reziumė

„Skaisti kaip sniegas“ – tai į mūsų laikus perkeltos klasikinės pasakos apie Snieguolę interpretacija, virstanti pasakojimu apie jaunos moters seksualinį subrendimą ir emancipaciją, skirta ne vaikų, o gerokai vyresnei auditorijai. Pati idėja gal būtų ir nebloga ir žiūrint filmą (bei mintyse sekant gerai žinomą siužetinę liniją) tampa visai įdomu spėlioti, kaip vienas ar kitas pasakos elementas bus pavaizduotas modernių laikų aplinkoje. Aktorių darbas nenuvilia, o I. Huppert pasirodymas galėtų papuošti turbūt bet kokį filmą, tačiau šią juostą žemyn į dugną tempia skystas scenarijus, kuriame skersai išilgai žioji logikos spragos, ir vis tik per didelė vulgarumo dozė. Tad jei nesate įsitikinę, ar žemiau juostos esančios kūno dalies poreikių tenkinimo čia ir dabar principu „jei su vienu – tai kodėl ne su visais“ rodymas ekrane yra būtent tai, ką labiausiai norėtumėte išvysti, tada šį gal ne tiek užnuodytą, kiek gerokai papuvusį obuolį verčiau meskite kuo toliau.

5.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
2
Režisūra:
3
Kinematografija:
7
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D