Recenzija

Skausmas ir šlovė

Pain and Glory

Skausmas ir šlovė
N-16Drama

Metai:
2019 m.

Trukmė:
113 min.

Šalis:
Ispanija

Režisierius:

Pedro Almodóvar

Vaidina:

Antonio Banderas, Penélope Cruz, Leonardo Sbaraglia, Asier Etxeandia, Cecilia Roth

Platintojas:
VLG filmai, UAB

8.7
Recenzijos autorius:
8.8
Redakcijos vertinimas:
7.7
Lankytojų vertinimas:
9.5

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2019 06 18

Jau daugiau kaip tris dešimtmečius Pedro Almodóvaras yra vienas ryškiausių ne tik gimtosios Ispanijos, bet ir viso Senojo žemyno kino kūrėjų. Visomis prasmėmis. Tad kaip nors išskirtinai jį pristatyti nė nereikia – vargu ar atsiras nors vienas rimtesnis kino mėgėjas, kuris nežinotų šios pavardės ar nebūtų matęs spalvų fontanu trykštančių jo filmų. Po metų pertraukos režisierius grįžta su nauja juosta – šįkart su labai asmenišku, iš dalies autobiorafiniu pasakojimu, kuriuo atiduoda duoklę mamai ir kinui. Tad nieko nuostabaus, kad šiemetiniame Kanų kino festivalyje P. Almodóvaro „Skausmas ir šlovė“ (isp. „Dolor y gloria“) buvo vienas rimčiausių favoritų į Auksinę palmės šakelę – daug kas manė, jog vien jau už viso gyvenimo indėlį į kiną, kurio savotišku simboliu ir tapo naujausias šio režisieriaus kūrinys, P. Almodóvaras nusipelno šio apdovanojimo. Vis tik Auksinė palmės šakelė ir šįkart aplenkė ispanų metrą, tačiau „Skausmas ir šlovė“ be apdovanojimų neliko – pagrindinį vaidmenį, savotišką P. Almodóvaro alter ego įkūnijęs Antonio Banderasas pripažintas geriausiu akoriumi.

Trumpai apie filmo siužetą

Pusamžis kino režisierius Salvadoras Malo (akt. Antonio Banderas) kenčia nuo gausybės fizinių negalavimų. Vis tik rimčiausių problemų kelia skrandis ir Salvadoro laukia neišvengiama operacija. Maža to – Salvadoras supranta nebegalįs kurti filmų ir ši psichologinė negalia, ko gero, yra dar blogesnė už kūniškus skausmus. Salvadoras jaučiasi beviltiškai ir nebemato gyvenimo prasmės. Kūno skausmus jis malšina įvairiais narkotikais, o įkvėpimo naujam filmui ieško leisdamasis į prisiminimus apie vaikystę, kurioje ryškiai dominuoja mamos (akt. Penélope Cruz) paveikslas.

Odė mamai ir kinui

Kritikai, Kanuose P. Almodóvarui pranašavę Auksinę palmės šakelę, ne be reikalo akcentavo „Skausme ir šlovėje“ dainuojamą meilę kinui. Tai – ne pirmasis šio režisieriaus kūrinys, kuriame jis atvirai deklaruoja aistrą Septintajam menui. Tą matome ir jo ankstesniuose kūriniuose – „Šalti apkabinimai“ (isp. „Los ambrasos rotos“, 2009 m.), „Blogas auklėjimas“ (isp. „La mala educación“, 2004 m.) ar „Geismo įstatymas“ (isp. „La ley del deseo“, 1987 m.) – su šiais dviem „Skausmas ir šlovė“ sudaro neoficialią trilogiją. Kita vertus, „Skausmas ir šlovė“ nedviprasmiškai cituoja Federico Felinnį – Salvadoras, kaip ir F. Felinnio klasika virtusios juostos „8 ½“ protagonistas Gvidas Anzelmis išgyvena frustraciją suvokdamas, kad kūrybinės jėgos jį apleido. Kaip ir Gvidas, taip ir Salvadoras, prisimena savo gyvenimo meiles. O kad nebūtų per mažai – arba tiems, kas vis tiek įsigudrintų nesuprasti šios ir taip pakankamai aiškios užuominos – P. Almodóvaras tai šen, tai ten ant sienos pakabina raudoną „8 ½“ filmo plakatą.

Kita ryški tema einanti ne tik per šį naujausią filmą, bet ir per visą P. Almodóvaro kūrybą – santykiai su motina. Motinos figūra itin svarbi, o gal net ir esminė personažams, besiaiškinantiems skausmo ir šlovės priežastis – savianalizė anksčiau ar vėliau atveda prie ištakų – į vaikystę, kur mama buvo neabejotinas visatos centras. „Skausme ir šlovėje“ pagrindinio personažo Salvadoro santykis su mama atskleidžiamas iš dviejų, ar jei tiksliau, netgi trijų perspektyvų: vaiko, suaugusio gerokai įmetėjusio vyro, bei tada, kai mamos nebelieka. Vaikystėje šis santykis kuriasi, brandžiame amžiuje keičiasi, kadangi vyksta ne tik esaties, bet ir mamos – sūnaus prisiminimų plotmėje. Po mamos mirties šios abi ankstesnės patirtys perkošiamos per dar vieną prisiminimų bei savianalizės filtrą bei mokomasi kaip ir kuo užpildyti atsivėrusią tuštumą, kadangi viena itin svarbi asmenybę formavusi gyvenimo dalis iš jo dingo negrįžtamai.

Pasikalbėk su juo

P. Almodóvaras, kaip ir jo kolega prancūzas François Ozonas, garsėja kaip „moterų režisieriai“ – jie dažnai kuria filmus, kurių pagrindinės veikėjos yra moterys, su jais mielai bendradarbiauja ryškiausios jų šalių aktorės, o jie patys kaip niekas kitas sugeba išnaudoti jų talentą ir visu gražumu atskleisti jį ekrane. Šioks toks keistas sutapimas – šiemet jie abu pristatė iš esmės sau nebūdingą filmą – tiek F. Ozono „Ačiū dievui“ (pranc. „Grâce à Dieu“), tiek P. Almodóvaro „Skausme ir šlovėje“ dėmesys koncentruojamas į vyrus.

Per spaudos konferenciją Kanuose režisierius itin pasidžiaugė vienu filmo momentu – scena, kurioje Salvadoras bučiuojasi su Federiku. LGBT tema kine seniai nieko nei šokiruoja, nei stebina, o filmų kuriuose daugiau ar mažiau tai atsiskleistų, kiekviename festivalyje pristatoma bent po kelis. Ir vis tik šis bučinys ypatingas – ne tik dėl to, kad, kaip prisipažino P. Almodóvaras, mielai pats būtų pasibučiavęs tiek su A. Banderasu, tiek su L. Sbaraglia – režisieriaus teigimu, kine vyresnio amžiaus homoseksualių žmonių santykiai vaizduojami labai retai. Tad nenuostabu, kad dviejų pusamžių gerokai pražilusių vyrų bučinį jis laiko vienu gražiausių „Skausmo ir šlovės“ momentų.

Vienintelis, bet, deja, ir didžiausias „Skausmo ir šlovės“ trūkumas – šiam filmui vis tik trūksta jėgos. T. y. kažkokio galutinio akcento, kažkokio supurtymo, kažko, kas patį filmą pakylėtų į aukštesnį lygmenį, o žiūrovams paliktų minčių apmąstymams, kaip tai buvo su „Oda, kurioje gyvenu“ (isp. „La piel que habito“, 2011 m.), „Pasikalbėk su ja“ (isp. „Hable con ella“, 2002 m.) ar „Viskas apie mano mamą“ (isp. „Todo sobre mi madre“, 1999 m.). „Skausmas ir šlovė“ to stokoja, tad nors ir koks gražus ir intriguojantis dėl atvirai lyg vitrinoje išdėliotų asmeniškumų, prateka neužkabindamas praktiškai jokių povandeninių uolų.

(Ne)būtos istorijos

Kaip jau minėta, „Skausmas ir šlovė“ yra itin asmeniškas P. Almodóvaro filmas, kuriame gausu ir autobiografinių detalių. Vien jau tai, kad pagrindinis filmo personažas taip pat yra kino režisierius. Be to, juostos pabaigoje sėkmingai sužaidžiama „filmo filme“ efektu. Bent šį tą apie šį režisierių žinantiems žiūrovams neturėtų pro akis prasprūsti tokios autobiografinės detalės kaip potraukis vyrams, neraštingi vaikystės kaimynai, katalikiška mokykla ar tai, kad protagonisto vardas ir pavardė yra ne kas kita, kaip Pedro Almodóvaro anagrama.

Vis tik „Skausmo ir šlovės“, kaip ir bet kokio kito meninio kūrinio, nereikėtų tiesmukai traktuoti kaip šimtaprocentinių faktų. Filmo pradžioje išvardijama gausybė negalavimų, nuo kurių kenčia pagrindinis personažas – režisieriaus alter ego, – tačiau pradėdamas spaudos konferenciją Kanuose P. Almodóvaras visus nuramino, kad paties sveikatos būklė šiuo metu nėra bloga. Kalbėdamas apie kitas detales režisierius nurodė: „Kai kas, kas rodoma šiame filme, mano gyvenime nutiko iš tiesų. Kai kas nenutiko, bet galėjo nutikti“. Pavyzdžiui, priešingai nei Salvadorui, P. Almodóvarui mama niekada nėra pasakiusi, kad šis buvo blogas sūnus, o heroino režisierius teigia niekada nevartojęs ir net negalintis to daryti – bet štai jo protagonistas į tai smarkiai įjunka. Tad iš kokių tik – būtų ar nebūtų – faktų P. Almodóvaras bebūtų sudėliojęs „Skausme ir šlovėje“ rodomą istoriją, tikra tik tai, kad kiekviena realybės detalė, perkošta per asmeninį menininko filtrą, tampa nebe realybe, o meno kūrinio dalimi. Tad „pagal tikrus faktus“ entuziastai ir šįkart gali nusiraminti – kas „Skausme ir šlovėje“ tikra, o kas – išgalvota težino pats režisierius. Kita vertus, jis užtikrintai patvirtina: jei būtų norėjęs kurti grynai autobiografinį filmą, tai jo protagonistas vadintųsi Pedro, o ne Salvadoru.

Sunaikinti Antonio Banderasą

„Skausmas ir šlovė“ tapo ypatingu filmu ne tik P. Almodóvaro, bet ir jo ilgamečio bendražygio ir gero bičiulio – aktoriaus A. Banderaso filmografijoje. Holivude A. Banderasas dažniausiai apsiribodavo kieto ir karšto vyruko įvaizdžiu. Tačiau dar gerokai prieš Holivudą buvo gimtoji Ispanija, kur tuomet dar labai jaunas A. Banderasas greitai tapo etatiniu P. Almodóvaro filmų aktoriumi. „Skausmas ir šlovė“ – jau aštuntasis jų bendras filmas.

Kad pagrindinis „Skausmo ir šlovės“ protagonistas yra paremtas paties režisieriaus asmenybe buvo aišku nuo pat šio filmo kūrybinio proceso pradžios. Tad P. Almodóvaras netgi paragino A. Banderaą nesivaržyti ir įkvėpimo kuriant šį personažą semtis iš jo paties.

Salvadoras A. Banderasui tapo ypatingu vaidmeniu. Ne tik dėl to, kad Kanuose už šį pasirodymą jis buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. Ir ne todėl, kad A. Banderasas nemokėtų kurti draminių personažų. Vis tik, kaip per spaudos konferenciją prisipažino pats aktorius, kurdamas Salvadorą jis turėjo pradėti nuo visiškai švaraus ir tuščio lapo – turėjo nelikti nieko asmeniško, nieko „banderasiško“. Kitaip tariant, tam, kad gimtų Salvadoras, reikėjo tam tikra prasme „nužudyti“ Antonio Banderasą.

Ir jiems tai pavyko. „Skausme ir šlovėje“ A. Banderasas smarkiai skiriasi nuo bet kokių savo ankstesnių vaidmenų. Tiek išvaizda, tiek judesiais, tiek kalbėsena. Holivudas pripratino regėti šį aktorių kaip kietą Lotynų amerikietį su pilnomis rankomis pistoletų arba kaip patrauklų lovelasą. Kita vertus, net ir europinėje A. Banderaso karjeroje nėra vaidmens, panašaus į šį. Čia jis lėtas, pavargęs, užgesusiu žvilgsniu, pražilęs ir barzdotas – būtent toks, kad lengvai patikime Salvadoro išgyvenamu šlovės skausmu.

Aktoriai

Taigi, A. Banderaso pasirodymą jau aptarėme pakankamai plačiai. Jis yra šio filmo ašis ir centras. Vis tik labai ryškus ir svarbus čia yra ir Penélopės Cruz vaidmuo. Jei Salvadoras pats savaime „Skausme ir šlovėje“ išreiškia kiną, tai per P. Cruz personažą eina kita svarbi jau įvardyta šio filmo (ir apskritai visos P. Almodóvaro kūrybos) linija – santykiai su motina. Tiesa, šis personažas (kaip ir pats Salvadoras) plėtojamas dviem skirtingais laikotarpiais – jauną Chacintą Malo vaidina P. Cruz, vyresnio amžiaus – Julieta Serrano.

Visi aktoriai į P. Almodóvaro audžiamą spalvingą filmo audinį įsilieja labai natūraliai. Personažai apgalvoti ir reikalingi, jokio tuščio balasto ar skylių kamšymo. Kita vertus – „Skausme ir šlovėje“ P. Almodovaras bent jau kažkuria prasme per Salvadorą pasakoja savo istoriją, tad kiti personažai ir aktoriai – ištikimoji Salvadoro palydovė Mersedes (akt. Nora Navas), buvę meilužiai (akt. Leonardo Sbaraglia, Asier Etxeandia), mokinys (akt. César Vincente), gydytojai – jie dėliojasi aplink Salvadorą ir padeda tam pasakojimui rastis neužgoždami pagrindinės jo žvaigždės.

Techniniai dalykai

P. Almodóvaro pavardė kino kontekste iš karto asocijuojasi su spalvomis. Ryškiomis, drąsiomis, intensyviomis, rėksmingomis, iš pirmo žvilgsnio – gal net kiek rėžiančiomis akį, tačiau galiausiai sugulančiomis į skoningą mozaiką. Tad ir šįkart čia – nieko naujo. Daug ryškios, grynos raudonos, ypač sniego baltumo fone, taip pat jai kontrastą sudarančių ryškių mėlynos, žalios ir geltonos. P. Almodóvaras visada atvirai deklaravo meilę  „Technicolor“, tad šiame filme tik dar kartą ją patvirtina.

Be ryškios spalvų paletės ypatingą filmo estetiką kuria kadrų kompozicija ir kameros judesys. Vaizdas išgrynintas iki ypatingo tyrumo, o kamerą ir šįkart vedžiojo patyrusi dar vieno ištikimo P. Almodovaro bendražygio operatoriaus Jose Luiso Alciane‘o ranka.

Garso takelis… P. Almodóvaro filmuose muzika ausims yra maždaug tas pats, kas spalvos akims. Užtenka vien jau tos detalės, kad, nors Kanų kino festivalis lyg ir neturi kasmetinės muzikinės kompozicijos, pasiskolinamos iš kurio nors konkursinės programos filmo, šiemet elegantiškoji ir nostalgiškoji „Come sinfonia“ Croisette gatvėje ir „Palais de Féstivals“ prieigose skambėjo gana dažnai. Tai – bene vienintelė vokalinė kompozicija visame „Skausmo ir šlovės“ garso takelyje, kuriame dominuoja šiek tiek melancholiškos styginių ar pučiamųjų melodijos.

Reziumė

„Skausmas ir šlovė“ – itin estetiškas ir labai asmeniškas naujausias P. Almodóvaro filmas. Nors tai ir nėra stipriausias režisieriaus kūrinys, blankios ir beskonės masinio populiarumo kino produkcijos, kuria žiūrovus šeria Holivudas, fone ši juosta išsiskiria labai ryškiai. Tad nors ir žinome, kad Pedro gali ir geriau, nėra nė vienos priežasties, dėl ko derėtų praleisti šį filmą, o tokie papildomi akstinai kaip vizualinė ir sonorinė estetika, išskirtinis A. Banderaso vaidmuo ar P. Almodóvaro tikro ar galėjusio nutikti gyvenimo grūdeliai bet kokius atsikalbinėjimus padaro beverčius. Jau dabar aišku, kad „Skausmas ir šlovė“ yra vienas tų filmų, kuriančių 2019 m. bendrą kino vaizdą, tad pamatyti jį tiesiog privaloma.

8.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
8
Kinematografija:
10
Garso takelis:
9
Techninė pusė*:
10
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D