Smalsūs žvilgsniai

Peaky Blinders

„Peaky Blinders“ turi tą savybę, kurią kiekvienas žiūrovas gali priimti visiškai skirtingai ir subjektyviai, ir kai kuriuos ji netgi gali atbaidyti nuo paties serialo. Jeigu trumpai, ta savybė yra stiliaus iškėlimas aukščiau paties siužeto. Michaelas Mannas yra vienas geriausių šio stiliaus pavyzdžių, nes net jeigu jo filmuose dažniausiai yra pasakojama apie itin sudėtingus veikėjus (ir būtent veikėjus, nes moterų jis nepripažįsta), „The Insider“ ar „Heat“ be kruopščiai atidirbto stiliaus, kartu su psichodeline muzika ir plaukiančia režisūra, nebūtų tokie žymūs filmai. Ir net jeigu kinas yra meno rūšis, be stipraus siužeto tas menas ir originalumas yra beverčiai dalykai.

Todėl tokie žmonės kaip Wesas Andersonas, kurio visi filmai yra kaip į auksinius popieriukus įvynioti saldainiai, ir įsitvirtina kine – „The Grand Budapest Hotel“ ar „Moonrise Kingdom“ yra stilingiausi pastarųjų metų filmai, tačiau jų siužetai, kurių centruose yra sugniuždyti žmonės, yra tai, kas Andersoną padaro išskirtiniu. Ir visa tai sakau dėl to, kad „Peaky Blinders“ man yra dar viena išimtis iš šios taisyklės. „Peaky Blinders“ kur kas dažniau renkasi stilingus vaizdinius tuomet, kai per tą laiką galėtų pasakoti istoriją, tačiau iki to laiko būna papasakota tiek daug ir taip sklandžiai, kad tenka tik atsilošti ir grožėtis vaizdiniu.

Ir britai yra tie žmonės, kurie tikrai sugeba sukurti gražiai baisius dalykus. „Peaky Blinders“ yra dar vienas britų serialas, kurio kūrėjas (šiuo atveju – Stevenas Knightas, televizijoje sukęsis jau kurį laiką ir kažkokiu būdu sugebėjęs parašyti vieną blogiausių pastarųjų metų filmų „The Seventh Son“) nepersistengia – kol kas yra sukurti tik du sezonai po šešias serijas.

Finansine prasme „Peaky Blinders“ yra itin ambicingas serialas, todėl toks mažas serijų kiekis nėra nuostabus. Vizualiai šitas projektas yra nuostabus visomis prasmėmis. Jeigu ieškote įspūdingų dekoracijų, jos čia bus – pramoninis pokarinio Birmingemo rajonas per ekraną perduoda tą tamsų toną, suodinus darbininkus ir slegiantį orą. Jeigu norite pamatyti kruopštesnį pokario pateikimą, scenos butuose ar namuose yra ne ką mažiau išraiškingos, nuo mažų prietaisų iki to laikmečio rūbų.
Kitaip sakant, nuo pokario seriale nepabėgsi ir tai yra svarbi detalė. „Peaky Blinders“ ir pasakoja apie grupę žmonių, kurie gyvena Birmingeme po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tai buvo ekonomiškai sunkus laikmetis, kuriuo pasinaudojo įstatymus mėgstantys laužyti žmonės, ir taip susiformavo Peaky Blinders grupė. Ji, jeigu įdomu, tikrai egzistavo, tačiau be kelių (tiesą sakant, itin iškilių) asmenybių, serialas nesistengia pasakoti tikrosios istorijos ir iš jos nebent semiasi šiek tiek įkvėpimo.

Peaky Blinders nariai taip save vadina dėl to, kad į jų kepures yra įsiūti aštrūs peiliukai (ar skustuvai, kaip pažiūrėsit), kurie žvilga jiems ateinant iš tolo ir kurie taip pat smagiai gali būti panaudoti kaip kruvinas ginklas, ką suprasite pirmosiomis serialo minutėmis. Kalbininkams atsakau – šitas pavadinimas yra neverčiamas nei pažodžiui, nei perkeltine prasme, ir ypač po to, kai išgirsite, kaip jis yra tariamas tuo sodriuoju vidurio Anglijos akcentu.

Bet čia yra tokie abstraktūs dalykai, kurie tampa stipriu priedu pagrindiniam serialo akcentui: veikėjams. Pagrindinis jų yra Tomis Šelbis, įkūnijamas su niekuo nesumaišomo Cilliano Murphy. Tomis vadovauja visai Šelbių šeimai, kuri ir sudaro Peaky Blinders pagrindą. Tomis iš pradžių buvo įtartina serialo detalė, sukurtas tarytum bandant vaikytis paskutinių madų. Nes tokių kaip jis televizijoje ir kine yra nemažai – ramus, pikto žvilgsnio, monotoniško ir visus iškart nutildančio tono žmogus pastaraisiais metais išpopuliarėjo ne dėl bet ko kito, kaip dėl Christopho Waltzo, kuris įkūnijo tą patį veikėją ir „Inglourious Basters“, ir „Django Unchained“.

Priešingai nei Tarantino, Knightas čia nesukuria veikėjo, kurio pateikimas slėptųsi vien aktoriaus sugebėjimuose, ne pačioje veikėjo istorijoje. Tomis turi rimtas priežastis būti ramus, yra pasimokęs iš savo ir savo pirmtakų klaidų, ir supranta, kad ramumas yra vienintelis būdas išlaikyti gan stipriai tarpusavyje besiskaldančią šeimą. Ir patikėkite, kai jis pratrūks, jūs klyksite iš džiaugsmo. Arba siaubo, kaip kam.

Britiškas minimalizmas šiame seriale taip pat išryškėja. Šešios serijos nėra tas pats kaip dvidešimt kelios amerikietiškuose serialuose, kur rimti dalykai įvyksta kas kelias savaites. Čia per vieną seriją reikia kiekvieną minutę išnaudoti itin efektyviai ir vis toliau plėtojant veikėjus, kas reiškia, jog seriale nėra daug abstrakčių scenų. Visi veikėjai kiekvienoje serijoje turi ką daryti ir taip po truputį kiekvienas jų yra išplėtojamas.

Tokiu būdu Tomio brolis Arturas (Paul Anderson) yra parodomas kaip brolio pozicijų trokštantis, bet dėl aiškių priežasčių jų niekada negausiantis žmogus. Taip trečias brolis Džonas (Joe Cole) yra pateikiamas kaip dėl savo jaunystės ganėtinai kvailų klaidų pridarantis vyras. Ir lygiai taip pat faktine ir moraline Peaky Blinders galva tampa Polė (Helen McCory), kuri su jaunesniais kolegomis elgiasi griežtai, tačiau žino viso to kainą. Dėl to britiški serialai dažnai ir būna nuostabūs – jie neturi laiko abstraktiems dalykams ir veikėjų charakterius parodo per konkrečius pavyzdžius ir jų istorijas, ne sausai juos apibūdina, kas yra kur kas įspūdingiau.

Tačiau efektingumo karalius yra visai kitas. Inspektorius Česteris Kembelas (Sam Neill), kurio užduotis yra demaskuoti ir sunaikinti Peaky Blinders grupę, yra įsimintiniausias viso serialo veikėjas. Jeigu kalbėsime banaliai, jo istorija yra papasakojama jos nepasakojant. Tokio pobūdžio serialams yra būdinga idealizuoti pagrindinius savo veikėjus, kad ir kokius blogus darbus jie bedarytų, dėl ko juos gaudantys žmonės tampa tikraisiais serialo antagonistais.

„Peaky Blinders“ nėra aiški išimtis iš šios taisyklės, tačiau inspektorius čia tampa kažkuo kur kas didesniu nei paprastu siužeto įrankiu. Jis yra vienišas ir bendrauti nemokantis žmogus, jis kenčia nuo šilumos stokos ir visą savo agresiją nukreipia į darbą. Kembelo istorija yra tragiška, kadangi jis beveik visuomet atrodo protingesnis už Tomį, bet visuomet pralaimi ir jo greitai pasidarys itin gaila. Tarp Tomio ir Kembelo įsivelianti Greisė (Annabelle Wallis) pagrindines veikėjų savybes tik dar labiau išryškina.

Dėl Kembelo ir Tomio santykių antrasis serialo sezonas yra dar stipresnis nei pirmasis. Antrajame sezone į siužetą taip pat įsijungia šiek tiek išprotėjęs Alfis, įkūnijamas visuomet pavydėtinai pasirodančio Tomo Hardy, ir jis kaip veikėjas atrodo tikrai neblogai. Antraisiais metais prisijungė ir dar daugiau žmonių, kurie sukurė dar daugiau siužeto linijų, bet jeigu atvirai, iki paskutinių dviejų serijų jos turi mažai prasmės. Tikroji antrojo sezono pažiba yra nuostabus Kembelo ir Tomio konfliktas, kurio metu Murphy ir Neillas parodė aukščiausią draminį lygį.

Todėl jeigu jūs ryšitės žiūrėti „Peaky Blinders“ vien susidomėję serialo stiliumi, niekas ant jūsų nepyks. Kraujas čia liejasi kaip Tarantino filmuose, seriale pamatysite pačias stilingiausias sulėtintas scenas, o moderni muzika senoviškoje aplinkoje visada yra mano silpnybė, todėl viskas yra gerai. Tik galiu pažadėti, kad net jeigu serialą pradėsite žiūrėti dėl materialių jo detalių, ji baigsite norėdami pamatyti, kas atsitiko visiems veikėjams. „Peaky Blinders“ yra visas geriausias britų tradicijas perimanti veikėjų drama, kuri visą savo galingumą parodo tik besikoncentruodama į veikėjus. Kūrėjai tai kartais pamiršta ir serialas dėl to nukenčia, bet ne tiek, kad jis nebūtų vertas jūsų dėmesio.

9.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles