Recenzija

Sobiboras

Sobibor

Sobiboras
N-13Drama, Karinis, Istorinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
110 min.

Šalis:
Rusija

Režisierius:

Konstantin Khabenskiy

Vaidina:

Christopher Lambert, Philippe Reinhardt, Michalina Olszanska, Mindaugas Papinigis

Platintojas:
Acme film

7
Recenzijos autorius:
6.9
Redakcijos vertinimas:
7.2
Lankytojų vertinimas:
7

Recenzijos autorius:

Titas Juocys

Paskelbta:

2018 05 11

Daugiau apie filmą: iMDBKinopoisk

Filmo režisieriui Konstantinui Khabenskiy‘iui tai yra pirmas bandymas sukurti pilnametražį kūrinį, nors ir kitokio pobūdžio kūriniais jis pasigirti negali. Užtat, kaip aktorius, yra nuveikęs kur kas daugiau – vaidmenys teatre, dar daugiau vaidmenų rusų kine ir netgi keletas smulkių vaidmenų atlikta pakankamai žinomuose Holivudo projektuose, iš kurių įsimintiniausias filme „Wanted“. Kadangi tai pirmasis režisieriaus filmas, negalėjau jo palyginti su kitais kūriniais ir apibūdinti pasiektą progresą, tačiau galiu pripažinti, jog net ir labai garsių režisierių pirmieji bandymai yra buvę kur kas labiau prisvilę, o tai žada šviesią perspektyvą K. Khabenskiy‘iui.

Siužetas

Filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu viename iš Nacistinės Vokietijos lagerių, okupuotoje Lenkijos teritorijoje. Tai tikrais įvykiais paremta istorija apie Sobiboro lageryje įvykusį sukilimą, kuriam vadovavo rusų kariai, patekę į Trečiojo Reicho nelaisvę. Sukilimo faktas istorijos kontekste išskirtinis tuo, jog tai buvo pirmasis sukilimas, po kurio kaliniams pavyko ištrūkti iš mirties gniaužtų. Tačiau tai nėra istorija vien apie pabėgimą. Tai greičiau istorija apie žmonių apsisprendimą – nebesitaikstyti ir priešintis.

Rusiški akcentai

Mano santykis su rusišku kinu pakankamai komplikuotas – tai, ką pasiūlo kino teatrai iš rusiškos produkcijos, mane nei domina, nei dažniausiai pasiekia, tad įdomios patirtys prasidėjo filmui nė neprasidėjus. Natūralu, jog reklamos prieš filmus parenkamos selektyviai, todėl gavau neįprastai didelę dozę pristatymų apie pasirodysiančius rusiškus filmus. Šie daugiausiai sudarė komedijas, kurios nė kiek neslepiant buvo tiesiog amerikietiškų versijų adaptacijos kitam kontingentui. Ir nenumiriau. Turint omenyje, kad ir amerikietiška produkcija komedijos žanre nežavi, tai išvystu reginiu nenusivyliau labiau nei maniau, jog galiu.

Bet čia ne apie tai. Taigi, komplikuotas santykis vedė prie to, jog į filmą ėjau su išankstiniu nusistatymu ir trindamas rankomis bei galvodamas: „aha, rusiškas filmas, istorinis, apie II pasaulinį karą, na ir bus peno ištaršyti propagandą, na skalpuosiu lietuvių aktorius, pasiryžusius tokiai kvailai avantiūrai“. Bet viskas pakrypo kiek kita linkme. Filme nėra įprastos ir šlykščios propagandos, įvykiai atvaizduojami pakankamai tikroviškai. Žinoma, tam tikrose rankose filmas gali ir bus panaudojamas saviems tikslams, bet čia jau problema, kylanti ne iš paties filmo.

Filme pasitaiko Staliną aukštinančių dialogų, bet tikėtis kažko kito iš karo belaisvių rusų, kenčiančių nacių žiaurumą, būtų per daug. Skaitytojui užteks žinoti, kad tokie didvyriai, atgavę laisvę ir grįžę į tėvynę, priešingai nei norima pasakyti filme, ramybės neatgaudavo – jie toliau buvo engiami ir niekinami jau savų tautiečių.

Lietuviški akcentai

Vienas didžiausių smalsumų, vedęs į kino teatrą, buvo noras pamatyti gausų lietuvių aktorių pasirodymą ir žinojimas, jog kūrinys nufilmuotas Lietuvoje. Kalbant apie aktorius – pradžioje buvau kiek sunerimęs. Mat sutartinai visi lietuviai užėmė nacistų vaidmenį. Na, žinoma, juk po to bus labai lengva tapatinti ir suplakti į vieną, bet Dainius Kazlauskas, užėmęs priešingą rolę, atstatė pusiausvyrą. Dažnai mėgstu sakyti, jog ne tiek lietuviai aktoriai prastai suvaidina, kiek žmonės su kamera nesugeba dirbti ir užfiksuoti kadrų, kuriuose ši vaidyba nebūtų iškreiptai bloga. Šiame filme viskas susipina – filme lietuvių vaidyba nėra tragiška, kai kurių net gera, o svarbiausia, kameros darbą irgi atlieka lietuvis. Visa tai lyg ir turėtų nuteikti pozityviai, bet kartu sufleruoja apie problemos ne vientisumą ir kitas problemas, kurios metai iš metų vietiniame lauke nėra išsprendžiamos.

Kas lieka atsiribojus nuo nuostatų

Saldžiausią skanumyną režisierius atima tuomet, kai pareiškia, jog filmas bus tik realaus įvykio tema, tačiau jo atvaizdavimas ir priemonės liks visiškai nepriklausomi nuo tikrovės – fantazijos valioje. Šiuo atveju priekaištai už pirminį priėmimą lageryje, karininkų tarpusavio bendravimą ir siaubingo proceso lėtumą gali būti nurašomi kur kas atlaidžiau, bet jie neturėtų likti visai nepastebėti. Didžiąją laiko dalį filmas rutuliuojasi ties apsisprendimo riba sukilti, taip pačiam sukilimui suteikiant pakankamai mažą laiko dalį. Tai nėra blogai, bet apsisprendimo išpildymas gan menkas, nepagrįstas įtikinamu lūžiu veikėjų gyvenime.

Silpniausia filmo dalis lieka dialogai, kurie visiškai lėkšti, banalūs ir prisotinti perdėto didvyriškumo bei teisuoliškumo. Sakykime, jog klystu, bet kino teatre juostos atsukti negaliu, o galiu teigti, jog vokietis, kalbėdamas su žydų tautybės rusu ir naudodamas vokiečių kalba kelias frazes netyčia įterpė ir angliškas. Stipru. Scenaristai iš „Pelėdų kalno“ turės vietos kur pasitempti. Koks filmas be meilės? Ir čia užsimezga santykiai, bet nepateikiama nė menkiausia jų pradžia – veikėjai tiesiog įstumiami į tai „iš reikalo“, o baigiasi visa tai lygiai taip pat niekur.

Pristatant filmą figūravo žinia, jog jame vaidina Christopheris Lambertas, suvaidinęs Kalnietį. Žiūrint filmą ne iš karto buvo lengva susigaudyti, kas yra kas, nes vis tik aktorius pasikeitęs per aštuoniolika metų nuo paskutinio vaidmens „Kalnietyje“ ir, juolab, nuo pirmojo tame pačiame filme prieš trisdešimt metų. Bet nesiginčysiu, tai tikrai buvo aktualiau nei padoriai pagrindinį vaidmenį suvaidinęs juostos režisierius K. Khabenskiys.

Filmas pasižymi puikiai jam tinkančiu muzikiniu takeliu, kuris kokybiškai netrikdo, tačiau kartu garsas, sklindantis iš veikėjų lūpų ir veiksmo vykstančio greta, yra siaubingas bei vėluojantis. Filmas vizualiai pakankamai gerai išpildytas, pasitelkiant tamsius tonus ir kuriant niūrią realybę. Kiek labiau trikdo konkretūs pasirinkimai pabaigoj – „slow motion“ rėžimas nors ir norėjo simboliškai viską įprasminti, bet tapo pakankamai groteskišku vaizdiniu, o kulminacijos nesuradimas tada, kai ją buvo galima rasti ir netgi reikėjo ją rasti, filmą nukėlė keliomis dešimtimis minučių į užribį.

Pabaiga

Tai geresnis nei tikėtasi ir pirmo bandymo neprisvilinęs rusų režisieriaus bandymas. Filmas nėra persunktas propagandos šleifu, tačiau nereikia pamiršti, kad tinkamose rankose ir adata gali tapti ginklu. Nors kaip istoriniam filmui trūko istorijos autentiškumo ir išpildymo, o silpni dialogai to taip pat nepapuošė, bet jis sugebėjo savyje rasti kitokių pliusų. Džiugu, jog ir lietuvių aktoriai gavo galimybę pasirodyti platesniam auditorijos ratui – nors tramplynu karjeroje tai ir netaps, bet teigiama patirtis, manau, užtikrinta. Tuo tarpu žiūrovai galės pamatyti pažįstamus veidus ne tokiose beviltiškuose kadruose.

6.9Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
6.9
Kinematografija:
7.1
Garso takelis:
6.9
Techninė pusė*:
6.8
Aktoriai:
6.7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (1)
  1. Buvau kine

    Arūnas rašo:

    2018 05 14 - 08:27


    „Filmas nėra persunktas propagandos šleifu“…

    Tačiau labai persunktas KLIŠĖMIS….