Butelinėmis serijomis (angl. bottle episode) vadinamos tokios televizijos serialų serijos, kurios būna sukuriamos taupant pinigus. Jose veiksmas vyksta vienoje lokacijoje, be aktorių statistų. Vaidina tik pagrindiniai serialo aktoriai, tačiau didžiajam serialo siužeto paveikslui tokios serijos įtakos dažniausiai neturi. Serija, kaip laivelis butelyje – jis yra, juo gali grožėtis, tačiau į plačiuosius vandenis laivelis neišplauks. Sukurti gerą butelinę seriją yra be galo sunku. Kai pavyksta, jos būna nuostabios, o kai nepavyksta… Na, jos, tiesiog, egzistuoja. Šią įžangą ir mažą pristatymą, kas yra butelinės serijos, pasirinkau neatsitiktinai. Naujausias anglų režisieraus Beno Wheatley‘io darbas „Spausk gaiduką!” (angl. „Free Fire“) primena ištęstą butelinę seriją su būriu žinomų ir gerų aktorių.
IRA (Airių respublikonų armijos) nariai Krisas (akt. Cillianas Murphy‘is) ir Frenkas ( akt. Michaelas Smiley‘is) atvyksta į Jungtines Valstijas nusipirkti automatų iš ekscentriško ginklų pardavėjo Vernono (akt. Sharlto Copley‘is). Tačiau susitikimas apleistame sandėlyje nevyksta taip, kaip planuota iš anksto. Prasideda susišaudymas, kuriame kiekvienas kovoja už save.
Nors nuo pirmų kadrų šis filmas ir neprimena butelinės serijos, vėliau jis atkartoja žanro klasikos šablonus. Dažniausiai butelinės serijos yra nufilmuojamos vienoje ar keliose šalia esančiose lokacijose. Taip sutaupomos rekvizito ir technikos transportavimo lėšos. Beveik visas „Spausk gaiduką!” veiksmas vyksta viename sandėlyje. Kaip jau minėjau, tokio tipo serijos neturi arba praktiškai neturi įtakos tolesniam viso serialo siužeto vystymui, tad daugiausiai koncentruojamasi į veikėjų bendravimą, didelis dėmesys skiriamas dialogams. Šioje juostoje visas veiksmas sukasi tik aplink šaudynes, tad visas kitas laikas užpildomas šmaikščiais personažų pokalbiais, kurių, teisybės dėlei, galėjo būti ir daugiau.
Jei reikėtų apibendrinti visą filmą, tai jis tilptų į frazę „šmaikštūs dialogai ir susišaudymas“. Ir, atrodytų, kažką pridėti būtų sunku. Tačiau ir ši frazė, ir mano bandymas jus įtikinti, kad „Spausk gaiduką!” yra pusantros valandos butelinė serija yra apibendinimas, paviršinis nagrinėjimas. Neriant giliau, filmas nėra toks paprastas ir paviršutiniškas.
Veikėjai yra skirtingų tautybių, savyje slepia skirtingą kultūrinį mentalitetą. Tačiau vis tik jų visų gimtinės yra tampriai susijusios su Anglija. Ar tai būtų airis, ar baltaodis amerikietis, ar buvęs „juodųjų panterų narys“, ar pietų afrikietis. Visų tautinis istorinis palikimas turi bendrą vardiklį – valstybę, kuri vis prašo Dievo saugoti jų karalienę. Ir nors vardiklis bendras, kintamųjų daugybė. Visi mes vienodi, tačiau tuo pačiu metu ir be proto skirtingi.
Nors visas susišaudymas ir konfliktas prasidėjo dėl rimtos priežasties, vėliau tai tapo absurdiška ir teatrališka ekstravaganza. Daug kartų veikėjai galėjo imti ir pabaigti tą beprasmybę ir išsivaikščioti savais keliais. Tačiau noras išgyventi, išeiti iš to sandėlio kaip laimėtojui, nugalėjo. Vėliau šis noras natūraliai perauga į gyvūlišką instinktą išlikti. Tad priešiškos bei draugiškos pusės susimaišo, ir geriausias draugas gali į tave paleisti automatinio ginklo šūvių seriją.
Išskirtinai vyriškoje kompanijoje, visgi, turime vieną moterį, „Oskaro“ laureatės Brie Larson vaidinamą Džastin. Šios veikėjos elgesys ir požiūris į ją atspindi praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio moters paveikslą. Nors seksualinė revoliuciją ir pakeitė lyčių vaidmenų visuomenėje taisykles, į moteris vis dar buvo žiūrima kaip į gležnas, globos ir švelnumo reikalaujančias būtybes (toks požiūris ir jo kaita puikiai nagrinėjami televizijos šedevre „Mad Men“). Džastin gyvybė susišaudymo sukūryje buvo priklausoma nuo vyrų malonės, o stipriosios lyties atstovai, ypač Krisas, jautė pareigą globoti vienintelę moterį sandėlyje. Šios veikėjos, o kartu ir viso filmo kulminacija, lyg ir galėtų piršti mintį, kad Džastin pati ėmė diktuoti sąlygas ir ėmėsi veiksmų. Vis tik, tai iki galo neišgryninama ir veikėjos veiksmus pabaigoje taip pat galima priskirti ir palankiai susiklosčiusioms aplinkybėms.
Be visų turinio įmantrybių, „Spausk gaiduką!” savo forma yra stilingas filmas. Veikųjų apranga ir juostos muzikinis takelis alsuoja XX a. aštuntuoju dešimtmečiu. Filmas taip pat, tyčia ar netyčia, turi panašumų su Quentino Tarantino ilgametražiu debiutu „Pasiutę šunys“ (angl. „Reservoir Dogs“) ar Guy‘aus Ritchie‘io kūryba, tad šių kino menininkų darbų gerbėjams turėtų imponuoti ši Beno Wheatley‘io juosta.
Tačiau tikrosios filmo pažibos yra aktoriai. Brie Larson, Cillian Murphy‘is, Armie‘is Hammeris, Samas Riley‘is, Jackas Reynoras, Sharlto Copley‘is ir kiti. Vienas malonumas matyti tokį profesionalų, kūrybišką ir unikalų kolektyvą vienoje vietoje. Atrodė, kad „Spausk gaiduką!” buvo jų trumpos atostogos nuo visų didelio biudžeto projektų. Aktoriai mėgavosi savo personažais, žaidė jais, o tai stebėti buvo vienas malonumas.
„Spausk gaiduką!” iš pirmo žvilgsnio yra ypatingai paprastas filmas. Tačiau šis paprastumas ir žavi. Net ir atmetus visus kitus turinio lygmenis, kuriuos šio teksto autorius bandė išnarplioti, filmas yra gera pramoga. Jeigu dievinate Cilliano Murphy‘io airišką akcentą ar norite žiūrėti kaip Armie‘is Hammeris, prisidegęs žolės suktinę, dalyvauja susišaudyme, ši juosta turėtų jūsų nenuvilti.
