Kurti protingą politinę satyrą apie vieno žiauriausių žmonių pasaulio istorijoje mirties pasekmes gali tik tas, kuris šiame žanre jau nusimano. Britų kūrėjas Armando Iannucci sulaukė pripažinimo sukūręs serialus „The Thick of It“ ir „Veep“, kurių abu yra laikomi politinės komedijos šedevrais, politinį absurdą pateikiantys kaip įmanoma juokingiau ir jame randantys ne žmogiškumą, o aukščiausio lygio cinizmą.
Kaip gerai, kad A. Iannucci šiame filme liko prie savo jau įvaldytų sugebėjimų. Juoktis iš sistemos, kuri Stalino valdymo metais ir iškart po jo žlugdė milijonus žmonių, gali būti sudėtinga. Dėl to filmui padeda, kad jis yra paremtas tikromis emocijomis ir idėjomis, pateikiantis labiau istorinių įvykių ir to laikmečio esmę nei tiksliai pateikiantis faktus. „Stalino mirtis“ jau pačioje pradžioje žiūrovus supažindina su tuometiniu lyderio kultu ir neilgai trukus ištęsi pavadinime minimą pažadą numarinti Staliną (akt. Adrian McLoughlin). Išsyk filme prasideda perspausto gedėjimo varžybos, greitai peraugančios į lenktynes dėl galios Centriniame komitete.
Apie tai yra ir visas filmas, tuometinį Centrinį komitetą pateikiantis kaip skirtingus norus turintį ir nuolat įtampą išlaikantį vyrų sambūrį. Chruščiovas (akt. Steve Buscemi) dėl tikrojo vadovo pozicijos galynėjasi su Berija (akt. Simon Russell Beale), faktinis vadovas Malenkovas (akt. Jeffrey Tambor) yra labiau skirtas ceremonijoms, Molotovas (akt. Michael Palin) juos visus laiko kvailiais. Visi turi savo poziciją.
„Stalino mirtis“ nėra istorijos pamoka: pomirtinis Stalino garbinimas vyko kitaip, įvykiai yra suspausti ar praleisti, valdžios perėmimas tikrovėje buvo ne toks greitas ar aktyvus. Bet įdomiausia filmo dalis yra tai, kad jis net ir žiūrėdamas per komedijos prizmę neišduoda pagrindinių veikėjų savybių. Pavyzdžiui, Chruščiovui grįžus namo jo žmona gal nepuldavo užrašinėti anekdotų, iš kurių Stalinas tąkart juokėsi, o iš kurių ne, bet jo metodiški ir strategiški tikslo siekiai (ir žmonos griežtumas) išryškėja būtent taip. Stalino sūnaus Vasilijaus (akt. Ruper Friend) paranoja dėl žuvusių ledo ritulio žaidėjų tikrame gyvenime yra žinoma, tačiau čia ji užaštrinama iki maksimalaus komedijos efekto. A. Iannucci stengiasi išlaikyti pagrindinių veikėjų ir istorinių figūrų esmę, kas jam puikiai pasiseka.
Filmas yra pripildytas to, ką paprasčiausiai galima pavadinti britišku humoru, nors jo specifiškumas būdingas tik A. Iannucci. Čia yra pilna cinizmo ir juokingo tikrųjų emocijų ignoravimo, kuomet visi veikėjai aiškiai elgiasi ir galvoja kitaip, nei kalba. Tam sovietinis kontekstas pasitarnauja labiausiai iš visų, kuomet visas Centrinis komitetas, tūkstančiai svarbių ir nesvarbių žmonių aprauda Staliną, nors visuomet yra išlaikoma abejonė, ar jų gedulas yra bent kiek nuoširdus. Stalino mirtis visiems reiškia kažką kitą (galios siekimą, priespaudos išnykimą, kerštą) nei numylėto vado ar draugo mirtį. Gal vienintelė Stalino dukra Svetlana (akt. Andrea Riseborough) yra nuoširdi savo emocijomis, kvailius vadinanti kvailiais ir bandanti atkreipti dėmesį į savo tėvą kaip į ką tik mirusį žmogų, kas, vykstant galios nepasidalinimams ir bendrai neapykantai Stalino link, jai tiesiog nesiseka.
Kas pakelia „Stalino mirtį“ aukščiau įprastos politinės satyros, ir galbūt aukščiau visų ankstesnių A. Iannucci projektų, yra filmo transformacija iš juodos komedijos į tiesiog juodą filmą. Čia niekas nepamiršta Stalino ir Berijos žiaurumo, Stalino valdymo priespaudos ir to, ką žmonėms reiškė jo mirtis. Staigiai, nors tuo pačiu natūraliai „Stalino mirtis“ perauga į draminę istoriją praktiškai be juokavimo, nebent tokio nervingo, kai žinai, kas laukia. Filmas įvykdo poetišką teisingumą suplakdamas kelis tikrus ir išgalvotus įvykius; jis nepasiekia „Negarbingų šunsnukių“ fantastinio istorijos pakeitimo, tačiau žiauriems žmonėms žiauriu būdu suteikia būtent tokią lemtį, kokios jie ir turėjo tikėtis. A. Iannucci įviliojo žiūrovus į dar vieną savo cinišką komediją ir apgaulingai pastatė kažką tamsaus ir kerštingo.
Prie viso to prisideda geriausia, tiesiog sunkiai apibūdinama „Stalino mirties“ dalis: net neįsivaizduoju, kuris aktorius šiame filme yra geriausias. Vaidybos prasme filmas yra vos ne per geras, sukuriantis turtingus vaidmenis talentingiems žmonėms ir pavyzdingai parodantis, kaip humoras ir drama gali eiti išvien. Ištižęs ir savimi nepasitikintis Jeffrey Tamboras visuomet yra genialus, gąsdinantis Jasono Isaacso tvirtumas ir agresyvumas yra išnaudojamas saikingai ir tikslingai, girtuokliaujantį Stalino sūnų vaidinantis ir apie lietuvius kalbantis Rupertas Friendas išvis atsipalaidavęs. Tiesa, konkurencija tarp Steve‘o Buscemi ir Simono Russello Beale‘o (Čhruščiovo ir Berijos) yra puikiausia viso to dalis, pastatanti po truputį kontrolę prarandantį Beriją prieš lyg ir teisingą, bet lyg ir abejotiną dalyką darantį Chruščiovą. Jųdviejų strategavimas yra sodrus ir galiausiai nepasiteisinantis, o jųdviejų naivumas ir neapykanta vienas kitam iš aktorių pareikalauja daug, su kuo jie sėkmingai susitvarko.
(Čia pat galima pridėti, kad filmas neapsimetinėja ir amerikiečiai ar britai vaidindami rusus neužsideda rusiško akcento vaidindami rusus. Kaip kad A. Iannucci nepersistengia atkartodamas tikslias istorines detales ir didesnį dėmesį skiria istorinių personažų esmei, taip ir su aktoriais jis juos pateikia tokius, kokie jie yra, o veikėjų tautybė yra savaime suprantama. Akcentai yra amerikietiški ir britiški, rusiškai niekas nekalba, pavardės yra tariamos laužytai, ir galiausiai ne tame yra esmė. Arčiausiai rusiškumo čia priartėja su Olga Kurylenko, vaidinanti Staliną kritikavusią pianistę Mariją Judiną, nors O. Kurylenko jau yra tokia holivudinė, kad rusiškumo joje ne tiek daug. Simboliškai; būtent tiek, kiek ir reikia šiam filmui.)
„Stalino mirtis“ yra specifinis filmas, per kurio cinizmą, juodumą ar galiausiai žiaurumą daug kas gali neperlipti. Tačiau sunku nesižavėti tuo, kaip A. Iannucci su savo aktoriais nusprendė parodyti aukščiausią istorinės komedijos klasę, paimdamas pagrindines istorijos ar politikos mintis ir jas gan laisvai surišdamas su tikrais faktais. Filmas gali nukentėti dėl savo specifiškumo, nes šiaip galima galvoti, kad komediją apie galios stumdymąsi po žiauraus diktatoriaus mirties nori žiūrėti nedaug kas. Visgi tie, kas pažiūrės, gali likti tiek sužavėti, kad prireiks daug laiko norint išsiaiškinti, kuri iš filmo detalių paliko didžiausią įspūdį.
