Recenzija

Stebuklas

Miracle

Stebuklas
N-7Komedija

Metai:
2017 m.

Trukmė:
91 min.

Šalis:
Lietuva

Režisierius:

Eglė Vertelytė

Vaidina:

Eglė Mikulionytė, Vyto Ruginis, Andrius Bialobžeskis, Gabija Jaraminaitė

Platintojas:
In Script

7.7
Recenzijos autorius:
7.8
Redakcijos vertinimas:
7.4
Lankytojų vertinimas:
7.8

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 12 08

Daugiau apie filmą: iMDB

Režisierės Eglės Vertelytės debiutinio ilgametražio vaidybinio filmo pavadinimas yra ironiškas. Jis ne tik atspindi filmo siužetą. Jis apibūdina tai, ko laukia dalis Lietuvos kino žiūrovų – stebuklo, kuris parodytų, kad va, ir mes mokame kurti filmus. Tad ar E. Vertelytės „Stebuklas“ pateisina savo pavadinimą?

Trumpai apie siužetą

1992 metai, Lietuvos provincijos miestelis. Irena (akt. Eglė Mikulionytė) vadovauja bankrutuojančiai kiaulių fermai. Tačiau ateities perspektyvos prašviesėja, kai į miestelį atvyksta Amerikos lietuvis Bernardas (akt. Vyto Ruginis). Jis nusprendžia išgelbėti fermą ir pagerinti vietinių gyvenimą.

Kokie buvom, kokie esam

Džiugu matyti, jog ryškėja nauja tendencija lietuviškame kine – parodyti, kokie mes esame. Visai neseniai kino teatruose rodytas Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ nagrinėjo mažo miestelio gyvenimą 2008 metų ekonominės krizės metu. Eglė Vertelytė savo akį nukreipė į kitą ryškų mūsų nesenos istorijos etapą. Tai laikas ką tik po nepriklausomybės atkūrimo. „Stebuklas“ pažvelgia į tą įdomų periodą ir atskleidžia ne tik tai, kokie buvome tada, tačiau ir parodo, jog mes mažai kuo ir pasikeitėme.

Iš už Atlanto raudonu kadilaku atvykęs Bernardas yra tarsi naujas mesijas, kuriuo patiki ir Irena, ir visi miestelio gyventojai. Pluoštą žalių dolerių turintis, prabangų automobilį vairuojantis ir dosnus vyras atrodo kaip išsigelbėjimas negandų ir rūpesčių nukankintiems žmonėms. Jau vien tai, kad Bernardas yra iš Jungtinių Valstijų, kai kuriems filmo veikėjams yra stimulas jį gerbti. Toks vakarietiško žmogaus įvaizdis ne vieną šimtą metų buvo vertinamas ir idealizuojamas paprasto lietuvio. Mums iš už ekrano juokingai atrodančios Bernardo savybės kitų veikėjų yra priimamos kaip stabilumo ir finansinės gerovės simbolis. Su kapitalizmo taisyklėmis dar nesusipažinusiems provincijos gyventojams užtenka tik to, kad prieš nosį jiems pamojuotų žaliu banknotu su nepažįstamo prezidento ar kito veikėjo veidu, ir jie iš karto suraitys parašą po bile kuo.

Tačiau „Stebuklas“ su švelnia gaidele pasijuokia ne tik iš to meto mūsų tautiečių, tačiau nestipriai pabaksnoja ir mus. Nors eina jau 28 nepriklausomos Lietuvos metai, tačiau vis dar kai kuriems iš mūsų Vakarai atrodo kaip nesuvokiamas tolimas rojus, o bet koks piniguotas dėdė žvilgančiu kostiumu – tikrų tikriausias išgelbėtojas. Nors per beveik trisdešimt metų mes žengėme labai didelį žingsnį Vakarų pasaulio link, tokį didelį, jog kai kurios kitos postsovietinės valstybės tik seilę varvina į mus žiūrėdamos, tačiau vis dar kartais užsibarikaduojame savo moraliniame provincialume ir praėjusio amžiaus mąstysenoje.

Laukiniai lietuviški 92-ieji

„Stebuklas“ puikiai parodo ką tik iš Sovietų Sąjungos gniaužtų išsivadavusią Lietuvą. Eglė Vertelytė mums demonstruoja ne tą aukštų lozungų ir mitingų šalį, o paprasto miestelio Lietuvą, kur žmonės nedirba, nes niekas jiems nemoka, kyšiai duodami skilandžiais ir dešromis, o sovietinės eilės prie maisto produktų persirikiavo į eiles prie banko paskolų.

Filmo kūrėjai mums perteikia to laikmečio kasdienybę labai detaliai ir preciziškai. Čia į akis neklius plastikiniai langai, kurie kartais išlenda viename istoriniame televizijos seriale. Aprangos, butų ir įstaigų vidūs yra atkurti smulkmeniškai. Taip, kad spinduliuotų praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžią. Puikiai įsipaišo ir Mariaus Bernoto a.k.a. „Studio Maruko“ užkuriama diskoteka su vietiniais šlegeriais ir populiariais koveriais. Eglė Vertelytė su komanda istorijoje primėtė ir smulkių detalių, razinkų, kurios yra ištrauktos iš tų laikų. Tokios smulkmenos užsienio žiūrovui, tikriausiai, jokių emocijų nesukels, bet mūsų kieme išspaus šypseną su trupinėliu lengvo gailesčio. Nes nors ir juokinga ir atrodo šiek tiek kvailai, taip ir buvo. Ko vien vertas priešnaktinis Anatolijaus Kašpirovskio seansas!

Tai kur tas stebuklas?

Nors filme švelniai pašiepiamas žmonių naivumas, vis tik kūrėjai nenubraukia vilties žiūrovams ir veikėjams, jog stebuklų nebūna. Materialūs stebuklai, kurie kyla iš saldžių pažadų, galiausiai neįvyksta. Tačiau stebėtis tuo nevertėtų, nes dažniausiai realybė yra tokia, o „Stebuklo“ kūrėjai švelniai pasijuokia iš to.

Atrodytų, jog pačiame filme kažko juokingo daug neturėtų būti, tačiau pats humoras kyla iš to realybės jausmo. Karčios ir nepagražintos realybės, o tiksliau jos išlindimo iš po iliuzijų ir svajonių pudra apibarstyto paviršiaus.

Nors filmo kūrėjai lengvai pašiepia, kas yra realu ir tikra, „Stebuklas“ nėra patyčių filmas. Kai kurie veikėjai šaržuojami ar karikatūrizuojami, tačiau jie nėra pastatomi viešai pajuokai. Filmas nežemina savo veikėjų, nesišaipo iš jų provincialumo ar nepatyrimo. Dėl to „Stebuklas“ nėra „TV pagalbos“ ar „24 valandų“ ekranizacija kine, kuo kartais tampa kai kurios lietuviškos komedijos. Šioje juostoje yra protingas humoras ir nors kai kurie herojai kelia šypseną, jie filmo kūrėjų nėra pažeminami, o tik lengvai pakutenami.

Dėl šios priežasties „Stebuklas“ yra šiltas filmas. Jame yra daug purvo (ir realaus, ir perkeltinio), žiaurios realybės grimasų. Tačiau net ir visame tame spinduliuoja kažkoks šiltumas ir viltis. Tad po seanso nelieka kažkokio keisto kartėlio. Veikiau, viduje pasidaro kažkaip geriau ir maloniau.

Tačiau ne viskas taip stebuklinga. Filme aiškiai matoma realybės ironija sunkiai derėjo su apreiškimais ir simboliais, rodomais filmo pradžioje ir gale. Jie per mažai buvo integruoti į ganėtinai tikrovišką filmo siužetą. Tad galutinis rezultatas gavosi šiek tiek kontrastingas – filmas lyg ir suvyniotas į kažkokį viltingo magiškumo pakuotę, tačiau jo turinys yra realus ir kasdieniškas.

Vis tik pati stebuklo sąvoka filme nebuvo nuvalkiota. Veikiau – sužeminta ir priartinta prie žmogaus. Mesijų, kardinaliai keičiančių mūsų gyvenimus, nėra, o realybė, nors ir kokia kartais atrodo pilka ir be jokių perspektyvų, gali būti magiška. Tad stebuklai „Stebukle“ yra paprasti ir žemiški. Nesunkiai filmui galima pritaikyti „Keistuolių teatro“ devizą: „svarbiausia – įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose!”.

Veidai ir vardai

Vaidyba. Tai dažnai būna opi tema, kai kalbame apie lietuvių kiną. Tačiau po truputį mes pralaužiame tuos ledus ir paskutiniuose mūsų šalies kino projektuose tikrovės veikėjų veiksmuose daug daugiau nei teatrališko patoso.

Eglė Mikulionytė su Vyto Ruginiu sudarė puikią ekrano porą, kurios chemijoje mezgėsi kontrastai su ironijos prieskoniais. Irenos personažas buvo, tikriausiai, labiausiai kompleksiškas visame kūrinyje. Vienoje veikėjoje Eglė Vertelytė sutalpino viltį, tragizmą, ironiją ir žemiškumą. Pagrindinei aktorei pavyko visą tai perteikti be didelių dirbtinai sukeltų fanfarų, tad jos vaidyba atrodė natūrali solidi ir įtikinanti.

Žemiškajai Irenai porą sudarė Vyto Ruginio įkūnytas amerikonas Bernardas. Didžiąją dalį filmo jis atrodė kaip konkretaus tipažo veikėjas, prifarširuotas šablonų. Vis tik tai nebuvo blogai, nes jo manieros ir elgesys mums padovanojo nemažai tikrai linksmų ir juokingų akimirkų. Pabaigoje klišės nuo Bernardo personažo veikėjo nukrito. Ir tai visai smagu, nes jei būtų pasirinktas kelias Bernardą palikti tik amerikonu, nežinia kaip vertintume filmo atomazgą ar kokia ji išvis būtų. Vyto Ruginis buvo smagus ir charakteringas atlikėjas šiame kūrinyje. Tačiau visai būtų įdomu pamatyti jį kokiame nors lietuviško kino projekte atliekant labiau dramatišką vaidmenį.

Kiti aktorių ansamblio nariai taip pat pasirodė kokybiškai ir smagiai žiūrėjosi kino ekrane.

… ir pabaigai

„Stebuklas“ – smagus ir ironiškas žvilgsnis į šiek tiek laukinį laikmetį Lietuvoje. Lengvą satyrą pasitelkusi Eglė Vertelytė parodė, kokie buvome, ir kokie kartais esame. Tokio filmo atsiradimas tikrai yra geras postūmis Lietuvos kinui, nes reikia mokėti ne tik paverkti ir gailėtis, bet ir sugebėti šiek tiek iš savęs pasijuokti. „Stebukle“ tai daroma skoningai ir kūrybiškai. Ir tai ne tik žingsnis į priekį lietuviško kino lauke. Tai ir žingsnis į priekį sveikos ir savikritiškos visuomenės link.

7.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
8
Kinematografija:
8
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (6)
  1. Buvau kine

    Arūnas rašo:

    2017 12 09 - 18:13


    Ar išprotėjote tokius aukštus balus rašydami šiam nepavykusiam filmui 🙂 ?

  2. Buvau kine

    Ieva rašo:

    2017 12 13 - 09:58


    Filmas labai tiksliai pavaizdavo tuos laikus ,labai patiko. Su prasme ir priverčia susimastyti. Iš filmo pasiimiau daugiau nei tikėjausi. Filmas vertas aukštų balų. Nėra kvailų juokelių. Rimtas filmas .Rekomenduoju.

  3. Buvau kine

    Virginija rašo:

    2017 12 21 - 00:04


    Jeigu būtų paskelbta konkursas kas šlykščiau parodys Lietuvą, tai dešimtuke užimtų kokią 6 vietą, nes yra dar baisesnių kūrinių. Gal čia specialiai genocidas vykdomas, kad ir gyvenančius čia pažeminti ir išvykusiems į užsieninį parodyti, kaip gerai jie padarė kad neliko šitame purve. Visa laimė kad pagrindinė herojė stipri asmenybė – ištempė visą siužetą ir nepalūžo, kitaip nieko šviesaus nebūtų. O taip norisi kad išėjus iš lietuviško filmo širdis dainuotų, akys švytėtų ir norėtųsi gyventi tik čia, Lietuvoje.
    Nekaltinu režisierės, tokia dabar mada murgdytis negerumuose. Šiaip tai filmas nenuobodus, aktoriai geri, vaidina puikiai, filmo ir kostiumų dailininkai įnešė spalvingumo ir gerokai pagyvino tikrovę, finalinė mintis šviesi ir jeigu nežinotume kaip gyvenosi kaimui toliau tai beveik optimistinė. Pažiūrėti verta.

  4. Buvau kine

    Alfredas rašo:

    2018 12 25 - 20:26


    Na, nežinau ar jis toks geras. Šitą recenziją susiradau, nes išvis nesupratau apie ką. Ieškojau kiaulės motyvo, kuris ten kartojosi. Bet nesistebiu, lietuviškam kinui daug ko trūksta, dabar filmai leidžiami dėl mados ir pinigų. Šitas gal ne dėl pinigų. Bet nu ždž. Nepasisekęs eksperimentas ir tiek

  5. Buvau kine

    Kestas rašo:

    2018 12 26 - 05:18


    Geras filmas, puikiai iliustruojantis “amerikoniskaja” pagalba naiviai ir aklai ja tikintiems…

  6. Buvau kine

    Rasa rašo:

    2019 06 25 - 10:15


    Visiškas šlamštas. Bet baisiausia ne tai, kad filmas nevykęs, o kad giriamas ir dar, atrodo, kažkokių apdovanojimų gavęs. Ten nei komedijos, nei tragedijos. Taip, yra gerų aktorių, bet ką jie ten veikia? Nejaugi jiems jau taip blogai, kad imasi vaidinti net tokiuose jovaluose.