Havajuose gimęs amerikiečių režisierius Destinas Danielis Crettonas 2002 m. kine debiutavo trumpametražiais filmais, vėliau, 2006 m., prisidėjo prie dokumentinio filmo „Drakmaras: vasalo kelionė“ (angl. „Drakmar: A Vassal‘s Journey“) režisavimo. Pirmasis ilgametražis debiutas įvyko 2012 m. su muzikine drama „Aš nesu hipsteris“ (angl. „I Am Not a Hipster“) – Sandanso festivalyje šis filmas buvo nominuotas publikos apdovanojimui geriausio ateities kūrėjo kategorijoje. 2013 m. pasirodė vėliau daugybę įvairių apdovanojimų ir nominacijų pelniusi drama „Internatas“ (angl. „Short Term 12“), išaugęs iš tokio paties pavadinimo 2008 m. sukurto trumpametražio. Po šio filmo D. D. Crettonas dar režisavo televizijos serialą, o šiemet pristato savo naują ilgametražį – žurnalistės Jeanette‘ės Walls autobiografinės knygos „Stiklo pilis“ (angl. „The Glass Castle“) ekranizaciją, į kurią sugrįžta šio režisieriaus pamėgta aktorė Brie Larson.

Trumpai apie filmo siužetą

Devintajame dešimtmetyje Džanetė Volš (akt. Brie Larson) gali džiaugtis sėkminga karjera „Niujorko“ žurnale, leidžiančia jai mėgautis patogiu ir ganėtinai prabangiu gyvenimu bei artėjančiomis sužadėtuvėmis su taip pat gerai uždirbančiu Deividu (akt. Max Greenfield). Tačiau ši turtingo gyvenimo iliuzija yra trapi nelyginant kortų namelis – vieną vakarą grįždama taksi namo Džanetė pamato šiukšlių konteineriuose besikuičiančius savo tėvus. Šis vaizdas, nori nenori, priverčia prisiminti vaikystę, kai šešių asmenų šeima bent kartą per pusmetį keisdavo gyvenamąją vietą, kai keturi vaikai sėdėdavo namuose alkani, nes mama Rozmari (akt. Naomi Watts), pagauta meninio įkvėpimo, tapydavo paveikslą, o tėtis Reksas (akt. Woody Harrelson) gautus pinigus dažniausiai išleisdavo kokiame nors bare. Vaikystės prisiminimai persipina su dabarties realybe – nors Džanetė siūlo tėvams materialinę paramą, šie pagalbos atsisako, rinkdamiesi, jų žodžiais tariant „laisvą bohemišką gyvenimą“, kas iš tiesų reiškia gyvenimą apleistuose butuose. Ir nors Džanetė negali lengva ranka jų tiesiog išbraukti iš savo gyvenimo, ji žino, kad ir įsileisti į dabartinę aplinką savo gimdytojus bus nelengva – nei viena pusė vienas kito nesupras. Tad neišvengiamai kyla konfliktai tarp to, iš kur Džanetė atėjo, tarp jos praeities, ir to, kur ji eina dabar, ko siekia ir ko trokšta – jos dabarties ir ateities.

Dedikacija tėčiui

Sakoma, kad daug ko gyvenime negali pasirinkti. Ir vienas tų dalykų yra tėvai. Taip pat sakoma, kad viena yra vaiką (ar vaikus) pagimdyti, o visai kas kita – užauginti. Kitaip tariant tėvystė ir motinystė tikrai nėra įgimtas ir kiekvienam duotas dalykas. Akivaizdu, kad Rozmari ir Reksas Volšai tikrai nepretenduotų į geriausių tėvų apdovanojimą. Priešingai – tomis sąlygomis, kokiomis augo Džanetė, dvi jos seserys ir brolis, tikrai susidomėtų ne tik griežtoji Norvegijos, bet ir Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnyba. Be mokyklos, namuose, kurie labiau primena laužo krūvą, nei gyvenamąsias patalpas, be vandentiekio, dujų ir šildymo, galų gale – su tokiu tuščiu šaldytuvu, kuriame net pelė pasikartų. Su mama, kuriai svarbiau nutapyti paveikslą, kuris amžinai džiugins žmones, nei užsiimti maisto gaminimu, kurio rezultato neliks per penkias minutes. Su tėčiu, kuris darbo netenka greičiau, nei spėja nusičiaudėti, kuriam, susikrovus į vos pavažiuojantį trantą visą šeimą ir visą mantą, tenka bėgti nuo kreditorių į kitą valstiją, kuris rūkalams ir alkoholiui dažnai išleisdavo paskutines šeimos santaupas.

Tačiau nepaisant to, „Stiklo pilis“ piešia įvairialypį Rekso paveikslą. Taip, jis – dažnai savo įsiūčio nevaldantis alkoholikas, taip, metodai, kuriuos jis naudoja auklėdamas ir augindamas savo vaikus, yra, švelniai tariant, abejotini, taip, jis daugiau svajojo ir filosofavo, nei kad ėmėsi realių veiksmų toms svajonėms pasiekti, tačiau savo vaikams jis sugebėjo įdiegti ne tik alergiją skurdui ir tam gyvenimo būdui, kokį jie gyveno beveik iki pilnametystės. Svarbiausias dalykas, ko išmokė Reksas – tai laisvės pojūtis. Laisvės būti savimi, nebijoti mąstyti ir elgtis kitaip, nei dauguma, nesibaiminti, ką apie tai pamanys kiti. Laisvės atsisakyti šiuolaikinio gyvenimo tuštybės, netikrumo, blizgučių ir kičo. Bei drąsos – drąsos apginti save ir savo artimuosius, drąsos žengti pirmą būtiną žingsnį, drąsos paleisti saugų kraštą – nes tik tai padaręs gali judėti pirmyn.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad D. D. Crettonas žiūrovams siūlo kažką panašaus, kaip pernykštis Matto Rosso režisuotas „Nuostabusis kapitonas“ (angl. „Captain Fantastic“), kuriame buvo pasakojama apie Viggo Mortenseno vaidinamą Beną, kuris savo vaikus augina tarp miškų laukinės gamtos apsuptyje bei sulaukia priekaištų dėl tokio gyvenimo ir vaikų auklėjimo būdo. Tačiau vis tik „Stiklo pilis“ labiau koncentruojasi ne į tokio pasirinkimo teisę, bet apskritai į tėvų ir vaikų santykius.

Nuo savęs nepabėgsi… ir atvirkščiai

D. D. Crettono filme susipina šios dvi iš skirtingų laikotarpių supintos linijos. Vienoje matome Džanetę iš pradžių dar visai mažą mergaitę, vėliau – jau paaugusią, dar vėliau – beveik suaugusią, antrojoje – jau suaugusią.

Galbūt Džanetė nenorėtų prisiminti savo praeities, galbūt norėtų, kad tėvai gyventų ne Niujorke, o kur nors kitur – vien dėl to, kad netyčia nereikėtų jų pamatyti besikuičiančių tarp šiukšlių. Galbūt dėl to, kai kalba pasisuka apie jos kilmę, Džanetė visiems nepažįstamiems nė nemirksėdama meluoja apie savo tėvus ir apie tai, ką jie veikia bei kur ir kaip iš tiesų gyvena. Be abejo, iš vaikystės ir paauglystės yra likę skaudžių nuosėdų, kurias ne taip lengva pamiršti ir atleisti – tačiau kad ir kokie tėvai bebūtų, ko gero, neįmanoma ant jų ir ant jų pasirinkimų pykti visą gyvenimą. Juk galų gale tas auklėjimas ir ta vaikystės bei paauglystės patirtis ir suformuoja mus kaip asmenybes. Atsisakyti jos – tai atsisakyti savęs – ir ne dalies savęs, o visumos – nes tai yra suaugę į visiškai nedalomą visumą.

Stiklo pilies statytojas ir kiti tos pilies gyventojai

Ryškiausiai šiame filme atsiskleidžia du personažai – Reksas ir jo antroji dukra Džanetė, iš kurios perspektyvos ir pasakojama ši istorija.

Reksą, kurį vaidina Woody Harrelsonas matome pateiktą kontraversiškai. Toks buvo ir tikrojo Rekso Volšo gyvenimas – tamsios traumos, atsineštos iš vaikystės, savita filosofija, alkoholizmas, smurto priepuoliai, neveiklumas, savotiškas valdingumo siekis savo vaikų atžvilgiu, tačiau tuo pačiu ir svajingumas, gyvenimiška išmintis, ir meilė, kurią, deja, ne visada jis mokėjo savo vaikams parodyti.

Rekso visą gyvenimą planuotos ir projektuotos stiklo pilies metafora eina per visą filmą ir tampa neįgyvendinamos utopijos sinonimu. Prabangaus rūmo, pastatyto vien iš stiklo, pro kurio langus nebežvelgtų skurdas, o viskas būtų neįtikėtinai gražu. Tačiau daugybę metų keturi jo vaikai augo tikėdami šia svajone ir, kas dar svarbiau, – tikėdami, kad jų tėtis vieną dieną ją įgyvendins.

Džanetė ilgą laiką buvo ištikimiausia tėčio palaikytoja. Ir nors ji nėra vyriausias vaikas šeimoje – už ją keleriais metais vyresnė Lori, tačiau kartais būtent ant liaunų Džanetės pečių guldavo atsakomybė už kitus šeimos narius arba ji pati imdavosi papriekaištauti savo tėvams, kurie, akivaizdu, dažnai turėdavo svarbesnių užsiėmimų, nei rūpintis savo vaikais.

Tačiau Džanetės portretas filme nėra vientisas. Žinoma, jis keitėsi mergaitei augant bei kaupiantis įvairioms nuoskaudoms, tačiau iki galo nėra aiškus nei atšalimas tėvų atžvilgiu, nei tebetęsiamas santykių palaikymas. Greičiausiai tai reikėtų suprasti kaip gyvenimo, o ne kaip filmo faktą, kur dažniausiai viskas dėliojasi neaiškiai, nelogiškai ir komplikuotai, nepamirštant, kad šis filmas pastatytas pagal autobiografinę knygą ir jos laikosi pakankamai tiksliai. Žinoma, galbūt filmo pabaiga šiek tiek sudramatinta – šitą galima nurašyti kino ekranų produkcijos kūrimo taisyklėms.

Kita vertus vyresnėlė Lori irgi rodoma nevienodai – dažnai ji yra tas „proto ir sąžinės balsas“, kuris atgal į žemę nuleidžia įsisvajojusius tėvus, kas, anot Rekso, reiškia, kad Lori yra gimusi be fantazijos. Tačiau kartais šį pesimistiškos (o gal tiesiog realistiškos?) bambeklės vaidmenį perima Džanetė – tada nors ir šiek tiek vyresnė, Lori atrodo tokia pati sutrikusi, kaip ir jaunesnis brolis ir sesė.

Vis tik galima pagirti filmo kūrėjus, kad jiems pavyko pakankamai neblogai susitvarkyti su nemažu būriu personažų išlaikant jų savitumą. Net ir (sąlyginai) atraplaniai veikėjai – mama Rozmari, Lori, Brajanas, Moryn, močiutė Erma, Džanetės sužadėtinis Deividas – yra neblogai apgalvoti ir reikalingi šioje istorijoje.

Aktorių pasirodymas ir techniniai dalykai

Kaip jau galima suprasti iš personažų aptarimo, didžiausias krūvis filme tenka Woody Harrelsonui. Oskaro nominantas išraiškingai įkūnija Rekso personažą – tiek jo nuotaikų kaitą, tiek agresijos priepuolius, tiek apatiją ir nusivylimą, tiek euforiją ir entuziazmą bei netramdomą laisvės pojūtį.

Oskaro laureatė Brie Larson vaidina jau suaugusią Džanetę, kuri vis tik daugumą laiko atrodo statiška, nenatūrali ir neorgainiška – o kad ji gali būti visiškai kitokia žinome iš to paties D. D. Crettono ankstesnio filmo „Internatas“. Taip pat nelabai vykęs sprendimas šią aktorę pasirinkti epizodams, kur vaizduojama 16-17 metų Džanetė – 28-erių metų aktorė net ir aprengta itin trumpais šortais tikrai neatrodo kaip paauglė.

Šalia W. Harrelsono vaidinamo Rekso nemažai filmo laiko gauna Naomi Watts, kuri įkūniją Džanetės mamą Rozmari. Ši turėtų būti ekscentriška menininkė – galbūt N. Watts iš dalies ir pavyksta sukurti tokį paveikslą, bet iš dokumentinių kadrų, rodomų pačioje filmo pabaigoje tampa aišku, kad tikroji Rozmari buvo gerokai ryškesnė ir spalvingesnė.

Kitų aktorių pasirodymas apskritai vertinant nėra blogas – jiems galbūt teko mažiau ekrano laiko, juolab, kad augantys vaikai vaizduojami bent trimis skirtingais amžiaus tarpsniais. Bet iš esmės su savo užduotimis visi daugiau mažiau susitvarkė.

Techninė pusė niekuo ypatingai neišsiskiria. Galima pastebėti nebent sėkmingas kostiumų dizainerių ir scenografų pastangas atkuriant devintojo dešimtmečio madas. Kadangi juostoje pasakojimas kyla į dvi laiko plotmes, panaudotas paralelinis montažas, tačiau šokinėjimas per daug nevargina – filmo praeities ir „dabarties“ (1980-ųjų) epizodai yra pakankamai ilgi.

Reziumė

„Stiklo pilis“ – sentimentali ir galbūt per daug lengvai nuspėjama juosta kiek per smarkiai sudramatinta pabaiga, taikanti į žiūrovų jausmus. Vis tik čia pateikiamas įvairiapusis ir pakankamai realistiškas – gyvenimiškas – personažų paveikslas, nors kai kurie jų yra galbūt pernelyg lengvabūdiškai pateisinami, kas gana ryškiai kvepia Holivudo bravūra. Kita vertus, galbūt dėl ilgos trukmės filmas praranda savo esminį lūžio momentą ir koncentraciją – savitai filosofijai ir gyvenimo būdui ar tėvų ir vaikų santykiams atskleisti pakaktų ir daug trumpesnio filmo, o svarbiausias konflikto momentas taip ir lieka išsisklaidęs ir neapibrėžtas. Vis tik tie, kam patinka jausmingos dramos, galėtų atkreipti dėmesį į šį filmą. Kaip ir tie, kas nuolat skundžiasi savais tėvais – pamatę, kokiomis sąlygomis augo J. Walls ir jos seserys bei brolis, saviškius imsite vertinti daug labiau.

6.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Vaida / 2019 liepos 13

    Filmas sukėlė dviprasmiškus jausmus, buvo liūdna, skaudu, šlykštu, gaila, apmaudu ir t. t. Suprantu, kad viena iš pagrindinių filmo linijų buvo parodyti, kad ir toks degradavęs žmogus gali turėti teigiamų savybių ir įdiegti aukštas vertybes savo vaikams, tačiau visgi pasigedau didesnio vaikų pykčio savo tėvams. Nemanau, kad taip lengvai galima atleisti tėvams, kurie šitaip nesirūpino ir traumavo savo vaikus. Vaikai augo absoliučiai nesaugioje aplinkoje, jau nekalbu apie materialius dalykus, čia matėsi ir daug psichologinio smurto. Truputį šlykštu buvo žiūrėti, kaip vaikai liaupsina jau mirusį tėvą.
    Kaip filmas tai tikrai geras, įtraukiantis.

  2. Eduardas / 2019 gruodžio 17

    Taip filmo pabaiga , nepatiko, nes jautesi, kad vaikai ir motina buvo paveikti Stogholmo sindromo, pradejo garbinti ir gerbti savo kankintoja.

  3. Eduardas / 2019 gruodžio 17

    Per dau kartu filme kaitaliojama praeitis ir dabartis, pradeda painiotis veikiantys asmenys.