Veiksmo komedijų kūrėjai veiksmo dalį dažniausiai ignoruoja. Filmuose apie policininkus ar nusikaltėlius veiksmas yra tarsi kažkur nuošalyje, skirtas suteikti šiek tiek medžiagos komedijai kai kas nors juokingai nukrenta ar susižeidžia. Kur kas dažniau komedija yra visa ko centras ir niekas nebūna per daug nustebęs. Dėl to kai pasirodo toks filmas kaip „Stjuberis“, kuriame tiesiog nesitiki pamatyti įdomaus veiksmo, tai nustebina labiausiai.
Juosta prasideda su nuostabiai sukurta veiksmo scena, pradedančia pagrindinę siužeto liniją. Joje galingas policininkas Vikas (akt. Dave Bautista) kartu su partnere vaikosi pavojingą narkotikų prekeivį Tedžio (akt. Iko Uwais). Ta scena yra įtempta ir pateikta be jokio humoro, kuomet galėtum nuoširdžiai galvoti, kad „Stjuberis“ yra veiksmo filmas. Gaudynės yra tikros, susišaudymuose žmonės susižeidžia stipriai ir vaizdingai, muštynėse nukenčia ne karikatūriniais būdais. Salė filmo pradžią žiūri įsitempusi ir scenos pabaiga, lemianti ir visą likusį filmą, tuo pačiu leidžia atsikvėpti. Kaip tikram veiksmo filme.
Tos pirmos penkios minutės yra vienintelis laikas, kuomet filmas atrodo save suprantantis. Iškart po to žiūrovams yra pristatomas Stju (akt. Kumail Nanjiani), baisų darbą parduotuvėje dirbantis ir vakarais su „Uber“ žmonės vežiojantis vaikinas (taip, filmo pavadinimas yra Stju ir „Uber“ junginys). Taip filmas paruošia klasikinę istoriją apie du skirtingus žmones, įsiveliančius į pavojingas situacijas. Juos suvesti ne taip ir sunku – po akių operacijos negalintis vairuoti Vikas išsikviečia jautrųjį Stju į pagalbą, ir taip jiedu įsivelia į kovą su Tedžio ir jo gauja.
Tam tikra prasme „Stjuberis“ yra atgaiva. Tebūnie veiksmo komedijos apie du skirtingus porininkus yra visiškai nuvalkiota Holivudo klasika – tokią vasarą, kuomet kino teatruose dominuoja nesuskaičiuojama „Žmogaus-voro“ dalis ir klasikinių animacinių filmų perdirbiniai, bet koks pusiau originalus projektas atrodo kaip stebuklas. „Stjuberis“ toks ir yra – kūrėjai čia mielai pabando sukurti veiksmo ir komedijos mišinį, po juo paslepia šiek tiek emocinę potekstę (Viko santykius su dukra ir visko bijančio Stju bandymą pasakyti savo geriausiai draugei, kad ją myli) ir gauna filmą, kuris trunka pusantros valandos. Jo trukmė yra turbūt nuostabiausias elementas, nes tokių trumpų filmų kinuose dabar retai ir pamatysi.
Bėda tokia, kad beveik niekas, ką daro „Stjuberis“, nėra aukščiausio lygio. Veiksmo scena pradžioje žada bent kiek įtemptą potyrį, nors galiausiai viskas nusivažiuoja į tradicinius veiksmo komedijų stereotipus – fizinis skausmas tampa vieninteliu būdu iššaukti juokingas situacijas, kas tiesiog greitai nusibosta. Gryna komedija filme nėra stipri. Labiausiai todėl, kad ji tiesiog vienpusiška. Vikas yra savo emocijas užspaudžiantis galiūnas, Stju yra emocijų nebijantis rodyti ir visko bijantis jautruolis. Vikas jį vis ragina susiimti ir tapti tikru vyru, Stju bando atverti pastarojo emocijas. Vėlgi, toks tampymasis yra daug kartų matytas ir greitai nusibostantis. Pliusas filmui yra tai, kad jų priešprieša yra išsprendžiama – kaip žmonės jie stebuklingai nepasikeičia, tačiau pakankamai įdomiu būdu parodo, jog išmoko kažkokias pamokas.
Didžiausia filmo stiprybė slypi individualiose scenose ir aktoriuose. Tokie filmai yra pastatyti ant aktorių ir ypač ant pagrindinės poros derinio. Sunku būtų sakyti, kad D. Bautista ir K. Nanjiani čia dera stebuklingai – kaip komedijos duetas jie atrodo smagiai, nors nepasiekia nematytų aukštumų. Visgi kaip aktoriai jie yra puikūs, ir filmas tai išnaudoja bent kelis kartus. K. Nanjiani naivumas parodomas, kai jis gauna emocinę paramą iš striptizo šokėjo, o nesibaigianti fizinė komedija iš D. Bautista pusės įrodo, kad jo komedijos sugebėjimai „Galaktikos sergėtojuose“ nebuvo atsitiktinumas. Kai aktoriai atskirai atrodo geriau nei drauge, filmui tai gero nežada, bet bent jau leidžia retkarčiais pasijuokti.
Toks yra ir visas filmas. Jame nėra nei kaulelio originalumo, ko turbūt ir nereikėtų tikėtis iš pusantros valandos trunkančios „Uber“ reklamos. Siužetas yra nuspėjamas, emociniai vingiai yra klišiniai, komedija matyta daugybę kartų. Ir visgi „Stjuberis“ nėra filmas, kurį pavadintum blogu. Eidamas į jį tikiesi, kad jis bus būtent toks neoriginalus, koks ir yra, ir bet kokie įdomesni momentai pakelia filmą kur kas aukščiau nei turėtų pakelti. Žiūrint „Stjuberį“ nervintis dėl neoriginalumo sunku, pabaigus jį žiūrėti irgi, nes apie jį tiesiog negalvoji. Vasaros viduriui pats tas.
