Ne taip seniai vienoje socialinio tinklo „Facebook“ kino mėgėjų grupės diskusijoje nuskambėjo nuomonė, kad kino festivaliai yra skirti išskirtinai tik kinomanams. Akivaizdu, kad taip pareiškęs žmogus pats į kino festivalius užsuka labai retai. Tiek eilės prie bilietų kasų (jau anksčiau mintas Fatiho Akino naujojo filmo „Auksinė pirštinė“ (vok. „Der goldene Handschue“) atvejis, kai net sekmadienio lietus nebuvo kliūtis valandą laukti eilėje), tiek jau ryte išgaruojantys žurnalistams skirti užsakomi bilietai į kitos dienos seansus, tiek būriai fotografų, tiesiog apgulę filmo „Valdžia“ (angl. „Vice“) spaudos konferenciją patvirtina – festivalis yra atviras visiems. Tokią pačią mintį Berlinalės programos leidinio įžangoje išsako ir festivalio direktorius Dieteris Kosslikas – Berlinalė yra ir buvo žiūrovams atviras ir politiškai angažuotas festivalis, o gausus lankytojų skaičius Berlinalę paverčia vienu žiūroviškiausių festivalių visame pasaulyje.

Tad tiek apie išankstinius mitus, o festivalio ritmas aplink Potsdamo aikštę ir visuose kituose Berlyno kino teatruose pulsuoja pilnu tempu. Tad siūlome toliau susipažinti su tuo, kas buvo Berlinalės salėse buvo rodoma nuo pirmadienio iki trečiadienio.

Vasario 11 d.

„Vaiduokliškų miestų antologija“ (pranc. „Répertoires des villes disparues“) (konkursinė programa) – konkursinės programos filmas, nepalikęs jokio įspūdžio. Juosta rodo Kanados Kvebeko provincijoje esantį Irenė-lė-Než miestelį, kuriame gyvena vos 215 žmonės. Šio miesteliuko įprastą rutiną nutraukia Simono Dubė žūtis autoavarijoje – Simono tėvų ir brolio sielvartas persiduoda kitiems miestelio gyventojams ir pasklinda aplinkui. Filmas lėtas, išplaukęs, nekonkretus ir neįsimenantis.

„Kalbantys akmenys“ (bosn. „Kameni govornici“) („Forumo“ programa) – dokumentinis filmas, pasakojantis apie keturis Bosnijos ir Hercogovinos miestus, vienaip ar kitaip susijusius su akmenimis. Filmą galimą traktuoti kaip turistinį, skirtą supažindinti su lankytinais objektais, tačiau ne taip ir seniai vykusio Serbijos – Bosnijos karo žaizdos dar jaučiamos ir apie jas čia šiek tiek kalbama. Juosta gražiai nufilmuota, daug gamtos, žalumos kadrų, panaudoti archyviniai įrašai, o šalia akmenų atsiranda žmonės, kalbantys apie juos, šalies istoriją ir dabartį.

„Atvira rožė“ (pranc. „Une rose ouverte/ Warda“) („Forumo“ programa) – eksperimentinis filmas, dedikuotas politinei aktyvistei Rosai Luxembourg. Greičiau mirgančių ir besikeičiančių vaizdų koliažas, nei tikras filmas. Ką gi, būna ir tokių.

„Nykstančios dienos“ (kin. „Man you“) („Forumo“ programa) – lėtas filmas, kuriame tarsi nieko nevyksta, nukelia į karštą 2009 m. vasarą Kinijos Hangžou mieste. Dešimtmetės Selin šeimą aplanko jos teta, kurios mergaitė nematė nuo kūdikystės. Dingsta Selin vėžliukas, jos su mama ir teta eina pirkti naujo. O visa karščiu pulsuojanti atmosfera persisunkia nenusakomos mistikos.

„Sudie nakčiai“ (pranc. „L‘adieu à la nuit“) (nekonkursinė programa) – anokia paslaptis – prancūzų kino ikona Catherine Deneuve yra mėgstama režisieriaus André Téchiné aktorė. Tad nieko keisto, kad ir naujajame filme jai skirtas pagrindinis vaidmuo. Vaikystę ir jaunystę Alžyre praleidusi Murielė Prancūzijos provincijoje augina arklius ir migdolus – atrodo, jos gyvenime vyrauja idilė. Murielė labai apsidžiaugia savo mylimo anūko Alekso vizitu, tačiau nė neįtaria, kad šis apsilankymas viską sujauks aukštyn kojom – Murielė sužino, kad Aleksas atsivertė į Islamą ir su savo mergina ketina vykti į Kanadą. Tačiau tai – tik „oficiali“, močiutės ausims skirta versija – iš tiesų Alekso planai visai kitokie. Juosta galbūt per daug neišsiskiria, tačiau istorija sudėliota intriguojančiai, nors tam tikrų stereotipų neišvengta.

Vasario 12 d.

„Buvau namie, bet“ (vok. „Ich war zuhause, aber“) (konkursinė programa) – žiūrint šitą filmą aplankė toks pažįstamas „déjà vu“ jausmas, lyg tai būtų lietuviškas filmas. Taip taip, ne tik mes mokam kurti filmus apie nieką. Pirmas geras dvidešimt minučių keičiasi trumpi bedialogiai kadrai. Tuomet seka ilgas dialogas apie nieką. Yra ir žiūrėjimo pro langą netariant nė žodžio, ir vaikų deklamuojamos Shakespeare‘o poezijos, ir hiperbolizuotos dramos „iš nieko“. Visa tai apibūdinama kaip „egzistencinė krizė“, kurią patiria dingusio trylikamečio mama ir mokytojai. Ką gi.

„Oda“ (angl. „Skin“) („Panoramos“ programa) – jei esate iš tų, kuriems žodžiai „paremta tikrais faktais“ iš karto įžiebia lemputę, šitas filmas turėtų atkreipti dėmesį. Bet net jei ir ne, „Odą“ verta žiūrėti bent dėl kelių priežasčių. Visų pirma – aktuali ir nenuvalkiota tematika. Jaunas režisierius Guy Nattivas ryžosi kalbėti apie ekstremalų rasizmą šių dienų Amerikoje. Kaip prieš filmą kalbėjo pats režisierius, iš pradžių daugelis mojo ranka, esą radikalus nacionalizmas Amerikoje neegzistuoja, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ši tematika vis tik yra kaip niekad aktuali. „Oda“ pasakoja apie Byroną Widnerį, kurio net veidą dengia nacistinės ir rasistinės tatuiruotės. Tačiau sutikta trijų mergaičių motina Džiuli skatina Byroną, kurį įspūdingai ir įtikinamai vaidina čia sunkiai atpažįstamas „Bilis Eliotas“ Jamie Bellas, keistis. Režisierius tikisi, kad šis filmas sukels diskusijas ir kviečia susisiekti su juo socialiniuose tinkluose bei pasidalyti kilusiomis mintimis.

„Ir tavo paukštis gali čiulbėti“ (jap. „Kimi no tori wa utaeru“) („Forumo“ programa) – dar vienas lėtas pasakojimas be ryškesnio siužeto, kurio centre atsiduria du kambariokai Me ir Šizou bei Me bendradarbė Sačiko. Tarp Me ir Sačiko mezgasi romantiški santykiai, tačiau Sačiko susitikinėja ir su savo viršininku. Laikas vasaros kaitroje tirpsta lėtai, gyvenimas slenka nuo darbo iki baro. Paprastos kasdienybės magija, pagardinta švelnaus humoro krislais.

„Piranijos“ (it. „La paranza dei bambini“) (konkursinė programa) – Claudio Giovannesi režisuotas konkursinės programos filmas pasakoja apie Neapolyje siautėjančias paauglių gaujas. Penkiolikmečiai Nikolia, Brato, Ledinukas ir kiti per anksti įsisuka į suaugusiųjų pasaulį, kuriame dominuoja reketas, ginklai, narkotikai ir dideli greiti pinigai. Nors pagrindinis personažas Nikolia ir jo draugai pateikiami tarsi kaip ir teigiami veikėjai ir „geri berniukai“, iš tiesų jie niekuo nesiskiria nuo tų „blogųjų“ su kuriais Neapolio gatvėse kariauja kasdieną.

„Sinonimai“ (pranc. „Les synonymes“) (konkursinė programa) – ko gero, vienas prasčiausių Berlinalės filmų. Nadavo Lapido filmas pasakoja apie jauną izraelietį Joavą, iš savo šalies pabėgusį į Prancūziją ir nebenorintį grįžti atgal. Gan keistomis aplinkybėmis jau pirmą naktį jis lieka tiesiogine prasme plikas basas – paryčiais jį sušalusį atranda geranoriški kaimynai Emilis ir Karolina bei pasiūlo pagalbą. Toliau Joavas jau pats savo jėgomis bando įsitvirtinti Paryžiuje ir atkakliai mokosi prancūzų kalbos, kaldamas sinonimus. Filmas taip stokoja logikos ir jame tiek absurdiškų scenų, kad net užgelia dantis. Nežinia, ką ši juosta veikia ne tik konkursinėje programoje, bet ir Berlinalėje apskritai.

Vasario 13 d.

„Varda pagal Agnesę“ (pranc. „Varda par Agnès“) (nekonkursinė programa) – „Naujosios bangos“ (pranc. „Nouvelle vague“) „močiutė“ Agnès Varda sėdėdama teatro scenoje peržvelgia visą savo kūrybą ir ją komentuoja. Iš esmės tai tarsi koliažas iš ankstesnių A. Vardos filmų su pačios režisierės komentarais. Einama tiek per ilgą filmografiją, tiek per biografiją, tiek per istoriją, kuriai A. Vardos kūryba ir aktyvi feministinė pozicija neabejotinai padarė didžiulę įtaką. Gal ir nieko ypatingo, tačiau itin patogus filmas norint greitai perbėgti per visą A. Vardos kūrybą.

„Eliza ir Marčela“ (isp. „Elisa y Marcela“) (konkursinė programa) – internetinių transliacijų gigantas „Netflix“ jau seniai neapsiriboja vien tik internetu – drąsiai susikraustė ir į tarptautinius festivalius. Kanai po užpernykščio eksperimento nuo „Netflixo“ apsidraudė įvesdami taisyklę dėl privalomo rodymo kino teatruose. Venecija, kurioje pernai Auksinį liūtą laimėjo „Netflix“ filmas „Roma“, režisuota Alfonso Cuarono, ir Berlynas, kurio konkursinėje programoje šiemet dalyvauja kitas „Netflix“ projektas – Isabelės Coixet taipogi juodai balta juosta „Eliza ir Marčela“, kol kas jokių priemonių nesiėmė. Tačiau festivalių publika „Netflixui“ alergiška – ekrane išvydus jo ženklą pasigirdo nepritarimo švilpimai. Kad ir kaip ten bebūtų, naujasis I. Coixet kūrinys, pasakojantis pirmąją Ispanijos homoseksualią santuoką sudariusių Elizos ir Marčelos istoriją, palieka stiprų įspūdį. Juodai balta juosta sustiprina XX a. pradžios autentišką atmosferą, kuri kartais dar pabrėžiama specialiai mažesnės rezoliucijos kadrais. Kūrinio tematika dar kartą atkreipia dėmesį į absurdiškus draudimus ir homoseksualių porų diskriminaciją. Pati režisierė, atsakydama į spaudos konferencijoje užduotą klausimą, teigė nesureikšminusi to, kad filmą finansavo „Netflix“. Galbūt taip pat reikėtų elgtis ir žiūrovams?

„Klaidingas įsitikinimas“ (angl. „False Belief“) („Išplėsto forumo“ programa) – iš tiesų, sunku šį kūrinį pavadinti filmu. Tai labiau panašu į koliažą ar popierinių lėlių žaidimą, į kurį primaišyta filmuoto interviu intarpų. Tai dokumentinis filmas, pasakojantis apie juodaodį niujorkietį D, melagingai apkaltintą padarius rasinės neapykantos ir homofobijos kurstymo nusikaltimus. Pats D ir jo draugė bei šio filmo režisierė Lene Berg pasakoja apie melagingus kaltinimus pateikusius kaimynus, kuriems D kažkuo užkliuvo, ydingą JAV teisinės sistemos konvejerį, neteisingą teismo procesą ir absurdišką situaciją, į kurią D pakliuvo ne savo noru. Visas filmas atrodo tarsi viešas skundas, pasipiktinimas neveiksminga sistema ir žmogaus teisių pažeidimais, tačiau realiai tokius skundus rašytine forma reikėtų teikti teismui arba ombudsmenui, o ne prieš kamerą dėlioti popierinių lėlių koliažą.

„Trumpa istorija iš žaliosios planetos“ (isp. „Breve historia del planeta verde“) („Panoramos“ programa) – netikėtas atradimas „Panoramos“ programoje. Transmoteris Tania sužino, kad mirė jos močiutė. Kartu su geriausiais draugais, pažįstamais nuo mokyklos laikų, – Daniela ir Pedro – Tania grįžta į gimtąjį miestelį, kur tenka priimti kiek netikėtą palikimą – ne tik močiutės namą, bet ir jame paslėptą ateivį, kurį, vykdydama velionės valią Tania turi nugabenti į ten, kur močiutė jį rado. Švelni fantastika ne tik kuria Pietų Amerikai būdingą magiškąjį realizmą, bet ir metaforiškai kalba apie trans ir kitų – kitokių – asmenų nepritapimą prie visuomenės.

„Į mėnulį lojantis šuo“ (angl. „A Dog Barking at the Moon“) („Panoramos“ programa) – jaunos kinų režisierės Xiang Zi filmas pasakoja vienos kinų šeimos istoriją. Dabarties epizodus keičia praeities intarpai, atskleisdami tiek vieno, tiek kito laikotarpio paslaptis, iš kurių didžiausia – šeimos tėvo homoseksualumas. Kinijos visuomenėje, puoselėjančiai itin griežtas tradicijas ir stereotipinius lyčių vaidmenis, homoseksualumas yra ne tik didžiulis skandalas, bet ir gėda. Filme, į kurį režisierė įtraukė autobiografinių detalių (pvz. santuoka su užsieniečiu), plėtojama tėvų ir vaikų santykių tema.