Berlinalė 2019. Festivalio dienoraštis – III dalis

Berlinalė 2019. Festivalio dienoraštis – III dalis

Šiuo metu, kai skaitote šį straipsnį, dešimt dienų trukęs tarptautinis Berlyno kino festivalis jau pasibaigęs – išdalyti Auksinis ir Sidabriniai lokiai, atsisveikinimo žodį tarė ilgametis Berlinalės direktorius Dieteris Kosslickas, šurmulys aplink Potsdamo aikštę jau bus nurimęs. Tiesa, likusiems Berlyne sekmadienį vis dar yra galimybė pažiūrėti festivalio filmus, tačiau iš esmės šiemetinė Berlinalė baigėsi, tad belieka su ja atsisveikinti iki kitų metų.

Sužinoti, kas tapo 69-osios Berlinalės laureatais, galite paskaitę mūsų naujienų skiltį, o čia dar norisi supažindinti su tuo, ką pavyko pamatyti per paskutines festivalio dienas. Verta paminėti, kad iš konkursinės programos iškrito kinų režisieriaus Zhang Yimou juosta „Viena sekundė“ (kin. „Yi miao zhong“) – dėl techninių kliūčių jos nespėta pabaigti ir pristatyti festivaliui.

Vasario 14 d.

„Taip ilgai, mano sūnau“ (kin. „Di jiu tian chang“) (konkursinė programa)– ilga (trijų valandų trukmės), lėta, neskubri istorija, kurios centre atsiduria Lijun ir Jaodžuno šeima. Kadaise jie buvo laimingi, tačiau per nelaimingą atsitikimą nuskendus jų sūnui, Lijun ir Jaodžunas išsikrausto ten, kur jų niekas nepažįsta. Šeimos saga nusitęsia tiek, kiek spėja užaugti nauja karta. Tai filmas, kuriame susipina linija apie buvimą ir augimą kartu iki senatvės ir slegianti kaltės našta. Šis filmas buvo vienas stipriausių favoritų laimėti Auksinį lokį. Gaila, kad žiuri nuomonė buvo visai kitokia.

Kadras iš filmo „Taip ilgai, mano sūnau“ (kin. „Di jiu tian chang“) / © Li Tienan / Dongchun Films

„Greta“ („Panoramos“ programa)– filmas iš „Panoramos“ programos, pasakojantis apie homoseksualų septyniasdešimtmetį slaugą Pedro. Vieną vakarą ligoninėje atsiduria jo transeksuali draugė Daniela, tačiau nėra kur jos paguldyti, tad Pedro bando atlaisvinti jai vietą. Taip Pedro į savo namus slapčia parsigabena sužeistą jauną vyrą Žaną, kurį policija įtaria žmogžudyste. Minštas, erotiškas, rodantis daug nuogo kūno ir atvirų sekso scenų, šis filmas, pavadintas pagal nebyliojo kino žvaigždę švedų aktorę Gretą Garbo, taip pat nešykšti humoro.

Vasario 15 d.

„Vidurnakčio keliautojas“ („Panoramos“ dokumentika) – šiais laikas priemonę, reikalingą kurti kinui turi kiekvienas – užtenka mobiliojo telefono kameros. Tokį metodą naudoja net garsūs Holivudo režisieriai (pvz. Stevenas Soderbergas filme „Nesveikai“ (angl. „Unsane“)), kadangi taip tiesiog daug pigiau. Tačiau šįkart trimis mobiliaisiais telefonais (apie tai informuojama filmo pradžioje) Hassanas Fazili fiksuoja savo šeimos migraciją iš vienos šalies į kitą, kai dėl realios Talibano grėsmės jie nusprendė palikti Afganistaną. Nors filmą sudaro vien tik buitiniai vaizdai, jie autentiškai parodo pabėgėlių gyvenimo sąlygas ir patiriamus sunkumus. Su dviem mažametėmis dukromis šeimai teko miegoti tiek lauke ant plikos žemės, tiek perpildytos pabėgėlių stovyklos koridoriuose, tiek apleistuose pastatuose, susidurti su jų atžvilgiu reiškiama neapykanta. Tačiau šalia sudėtingų gyvenimo sąlygų vis tiek įsimaišo kasdienybės humoras, šypsenos ir juokas, net jei Vokietijos valdžios sprendimo dėl tolesnio šeimos likimo dar teks palaukti.

„Dieviška meilė“ (port. „Divino Amor“) („Panoramos“ programa)– 2027 m. Braziliją valdo absoliučios meilės partija, o skeneriai virš durų fiksuoja tiek šeiminę padėtį, tiek moterų nėštumus. Dieviškosios meilės bažnyčiai priklausanti Žoana dirba skyrybas registruojančia notare ir labai dažnai padeda poroms persigalvoti. Pati Žoana si savo vyru Danilo desperatiškai siekia susilaukti vaikelio, tačiau laukiamas kūdikis vis neateina. Stilingas, šiek tiek fantastinis, šiek tiek erotinis, šiek tiek ironiškas, šiek tiek kandus filmas palieka visai neblogą įspūdį.

Kadras iš filmo „Dieviška meilė“ (port. „Divino Amor“) / © Desvia

„Siūlės“ (serb. „Šavovi“) („Panoramos“ programa) – tikrais skandalingais įvykiais paremtas filmas pasakoja apie Aną, kuri vis dar tiki, kad prieš aštuoniolika metų gimęs jos sūnus nemirė, kaip jai ir jos vyrui buvo pasakyta, o buvo parduotas įvaikinti. Ana nenuilsdama ieško siūlo galo, nors visi – pradedant vyru ir dukra, baigiant policija, ragina ją liautis. Tai pasakojimas apie nemirštančią viltį, atkaklumą ir motinos meilę, galinčią nugalėti visas kliūtis, kita vertus, priverčiantis pamąstyti ir apie tai, kad dėdami bergždžias pastangas į galbūt tuščias viltis dažnai nuskriaudžiame tuos, kurie yra šalia. Nors ir keliomis nemažomis logikos spragomis šis filmas pasirodo stipriai.

„Lapü“ („Forumo“ programa) – dar vienas lėtas ir neskubus filmas, nukeliantis į Pietų Ameriką, kur išnyksta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Jauna moteris Doris iš Vajuu genties, gyvenančios Gvachiros dykumoje Kolumbijoje, susapnuoja savo mirusią pusseserę, o genties senolė išaiškina, kad taip mirusieji bendrauja su gyvaisiais, tad dabar Doris privalo atlikti tam tikrą ritualą. Lėtas filmas perteikia Vajuu genties papročius ir kultūrą, parodo juos supančią aplinką ir klimatą. Siužetine prasme per visą filmą nieko labai smarkiai neįvyksta, tačiau vizualinė pusė atrodo labai estetiškai ir įspūdingai.

Kadras iš filmo „Siūlės“ (serb. „Šavovi“) / © Nika Fehmiu

Iš visų matytų Berlinalės filmų labiausiai patiko „Eliza ir Marčela“ (isp. „Elisa y Marcela“), „Dievas egzistuoja ir jos vardas yra Petrunija“ (mold. „Gospod postoi, imeto i e Petrunija), „Oda“ (angl. „Skin“), „Varda pagal Agnesę“ (pranc. „Varda par Agnès“), „Ačiū dievui“ (pranc. „Grâce à Dieu“), „Taip ilgai, mano sūnau“ (kin. „Di jiu tian chang“), „Trumpa istorija iš žaliosios planetos“ (isp. „Breve historia del planeta verde“), „Ir tavo paukštis gali čiulbėti“ (jap. „Kimi no tori wa utaeru“), „Siūlės“ (serb. „Šatovi“). Kai kurie iš jų – jau pakeliui į Lietuvos kino teatrus ir festivalius.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles