Eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“ erdvių žemėlapį papildė Nidos bažnyčia

Eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“ erdvių žemėlapį papildė Nidos bažnyčia

Liepos 24–28 dienomis Nidoje rengiamas kinematografijos ir alternatyvaus meno festivalis „Suspaustas laikas“. Jau tradiciniu tapęs renginys šiemet vėl kvies visus Nidos vasaros gyventojus eksperimentuoti ir naujai patirti kino ir muzikos meną, diskutuoti su pasaulyje pripažintais kūrėjais. Penkis vakarus iš eilės Nidos bendruomenės namai ir Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia bus atverta nesurežisuotiems susitikimams su menininkais ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Ukrainos, Olandijos bei Jungtinės Karalystės.

Nuo telefono iki kino juostos

Šiųmetinė festivalio programa žiūrovus ir vėl kvies giliau pažvelgti į kino meno paslaptį, tačiau iki šiol dar tikslingai netyrinėtu rakursu. Kada režisierius geriau mato pasaulį – žvelgdamas per „iPhone“ telefono ekraną ar stebėdamas jį per kino kamerą? Ar gamtos misterija gali būti skaitmenizuota, ir kur būtent yra kino juostos žavesys? Tai tik keletas klausimų, kuriais festivalio metu savo kūryba provokuos menininkai Ieva Balode ir Scottas Barley.

Britų kūrėjas Scottas Barley savo pilnametražį filmą „Sleep Has Her House“ (liet. „Miegas turi savo namus“, 2017 m.), kuris ir atidarys festivalį, nufilmavo vien tik „iPhone 6“ telefonu. Darbas rinktas geriausiu ne tik britų žurnalo BFI skaitytojų, bet ir Brazilijos kino festivalio „Fronteira“ žiuri. Béla Tarro ar Jeano Epsteino estetiką primenantys menininko darbas gamtos vaizdais žiūrovą hipnotizuoja, nukelia jį į tarpinę būklę: tarp begalybės ir akimirkos, tarp šviesos ir tamsos, tarp košmaro ir tikrovės.

Festivalio uždarymo metu menininkė iš Rygos Ieva Balode kvies prisiliesti prie kino juostos pasaulio. Apžavėta šios medijos, Ieva ne tik kuria ir eksperimentuoja pati, bet pasitelkdama dirbtuves bei instaliacijas kviečia juostos vilionėms ir kitus. Kino juosta, kaip teigia menininkė, yra jautri ne tik šviesai. Joje savo įbrėžimais, dūlėjimu pėdsakus palieka pats laikas ir tuo tarsi pasidaro regimas. Ieva Balote yra aktyvi kuratorė ir Baltijos šalių menininkų, dirbančių su kino juosta, ryšininkė. Festivalyje bus peržiūrėta jos atrinkta programa.

Nebylus kinas ir muzika bažnyčioje

Liepos 27 d. Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje olandų kompozitorius ir muzikantas Jozefas van Wissemas gyvai įgarsins ikirevoliucinio Rusijos kinematografo šedevrą – Jevgenijaus Bauerio „Mirštantčią gulbę“ (rus. „Umirayushchiy lebed“, 1917 m.).

Jozefas van Wissemas labiausiai visuomenei pažįstamas kaip garso takelio Jimo Jarmuscho filmui „Išgyvena tik mylintys“ (angl. „Only lovers left alive“, 2013 m.) autorius, už kurį buvo apdovanotas Kanų kino festivalyje. Menininkas liutnios garsų pagalba kuria savitą, itin asmenišką pasaulį, kuriame dera renesansiška elegancija, gotiška prieblanda ir subtilus minimalizmas. Kompozitoriaus kūrybinės aspiracijos nuveda į koncertams netradicines aplinkas, kuriose savo muzika jis kalbina Karavadžo, Holbeino darbus.

Jevgenijaus Bauerio, kurį festivaliui kompozitorius pats pasiūlė įgarsinti, darbuose slypi kur kas vėliau kine išsiskleisiantys metodai bei estetika. Režisierius vienas iš pirmųjų ėmė taikyti šviesos efektus, ieškojo neįprastų kameros rakursų, jo personažai skleidėsi giliais psichologiniais portretais. Filme „Mirštanti gulbė“ vaidino garsi to meto primabalerina Vera Karalli – tai buvo pirmas kartas, kai kine reprezentuotas baletas. Baueris ir Wissemas, baletas ir liutnia, šviesa ir tamsa  – tai tik kelios akistatos, kurių liudininkais taps festivalio žiūrovai.

Lankysis Černobylio apylinkėse vykusio festivalio organizatoriai

Jau keletą metų besitęsianti „Suspausto laiko“ ir Ukrainos menininkų bičiulystė nenutrūks ir šiemet. Liepos 26 d. vakaras bus dedikuotas susitikimui su Nadia Parfan ir Illja Gladshteinu bei jų atrinktų darbų iš Ukrainos peržiūrai.

Abu menininkai pirmiausia save pristato kaip socialiai aktyvius, visuomenės susvetimėjimą demaskuoti siekiančius ir tarpusavio supratimu grįstą aplinką kuriančius piliečius. Labiausiai juos Ukrainoje ir už jos ribų išgarsino penkerius metus trukęs projektas „86“. Lietuvoje ir visame pasaulyje jau kuris laikas šis skaičius siejamas su Černobylio atominės elektrinės avarija. Būtent su šią tragediją patyrusiais žmonėmis bendradarbiauja ir jų kasdieninę aplinką tyrinėja menininkai.

Retas kuris iš mūsų yra girdėjęs ką apie Slavutičiaus miestą. Vos 50 kilometrų nuo Černobylio nutolęs miestas buvo statomas 1986–1988 metais evakuotam Černobylio AE personalui. Festivalis „86“ nuo 2014 iki 2018 metų buvo organizuojamas būtent čia. Slavutičius – tai vieta, kuri atskleidžia, kad totalitarinė radiacija yra labiau pavojinga žmogui ne biologine prasme, bet pirmiausia jo dvasiniam ir kultūriniam gyvybingumui. Menininkų organizuotas kino konkursas šalyje inicijavo eksperimentus kameromis bei Ukrainos kasdienybės grimasų dokumentavimą.

Lietuvaičiai metafizikoje

Kaip ir kiekvienais metais, festivalis į savo programą įtraukia jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų darbus. Šiais metais liepos 25 d. lankytojai galės susipažinti su Mindaugo Docaičio ir Tado Šlajaus darbais. Jų filmai bus rodomi kartu su antrosios dienos Scotto Barley trumpametražių filmų programa.

Jaunosios kartos režisierius ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Tadas Šlajus pristatys savo darbą „Adamah“ (2018). Be Ievos, gundančios nusidėti, Adomo gyvenimas Edene rodosi begalinis. Bet ar tai rojus? Kažkur giliai ties Dievo nepaliestu šonkauliu slypi pilnatvės siekis – rašoma filmo santraukoje.

Kino kūrėjas Mindaugas Docaitis tą patį vakarą pristatys savo darbą „Panspermija“ (2018). „Panspermija“ – tai hipotezė apie gyvybės plitimą visatoje. Palikti amžinybėje, vyrai ir moterys blaškomi po visatą, kur persipina erdvė ir laikas. Išlaisvinti nuo pasaulio sąlygotumo, jie tarpsta vieniši, priklausomi nuo vizijų ir prisiminimų, vis dar suvaržyti savo žmogiškumo.

„Suspaustas laikas“ – nuo 2016 m. kasmet organizuojamas nemokamas kinematografijos ir alternatyvaus meno festivalis, skirtas apžvelgti nepriklausomo meno formų evoliuciją, šių dienų tendencijas ir ateities perspektyvas. Liepos 24-28 d. festivalis grįžta į Nidą. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

Nuotraukos festivalio organizatorių.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles