Straipsnis

Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio. I dalis

Viktė Džiaugytė. 2018 02 20

Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio. I dalis

Vasario 15 d. Berlyne prasidėjo 68-asis tarptautinis kino festivalis. Galima sakyti, juo atidaromi nauji kino metai – bent jau Europoje. Vienas iš didžiosios svarbiausių kino festivalių trejybės (kartu su Kanais ir Venecija) žiūrovams siūlo plačią, gausią ir turiningą programą.

Festivalio tempas toks, kad tik spėk suktis. Kitos dienos bilietų rezervacijos į populiaresnius seansus išgaruoja jau ryte, o norint spėti į seansą, kuris rodomas kiek tolėliau esančiame kino teatre, kartais tenka net ir pabėgėti. Nes kino teatrai, kuriuose siaučia Berlinalės virusas, išsidėstę ne tik aplink Postdamo aikštę, bet ir išsibarstę po visą miestą.

Šiuo metu festivalis, kuris truks iki vasario 25 d., jau įpusėjo. Todėl norėtųsi trumpai apžvelgti, ką pavyko pamatyti, kas buvo verta dėmesio, kas galbūt nuvylė – na ir tai, kokių filmų reikėtų laukti Lietuvoje.

Taigi, nors festivalis startavo ketvirtadienį, tuo metu, kai iki Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio buvo likusi viena diena, buvau dar tik pakeliui į Berlyną. Tačiau jau kitą dieną prisijungiau prie Berlinalės maratono.

Taigi 68-oji (o man asmeniškai – antroji) Berlinalė prasidėjo šiek tiek keistoku vesternu „Mergina“ (angl. „Damsel“) su dar keistesniais Roberto Pattinsono ir Mia‘os Wasikowskos vaidmenimis. Šis konkursinės programos filmas tiek „nurautas“, kad iš tiesų sunku suprasti, kas tai turėtų būti – komiškas vesternas ar vesterno parodija. Kaip ten bebūtų, juodojo humoro ši juosta, kurią režisavo broliai Davidas ir Nathanas Zellneriai (kurie čia, beje, atliko antraplanius vaidmenis), tikrai nestokoja.

Toliau – dar vienas filmas iš konkursinės programos. Vėl su žirgais ir vėl apie XIX amžių, tačiau nuotaikos ir juostų tonas skiriasi kardinaliai. „Juodieji 47-ieji“ (angl. „Black 47“) nukelia į 1847 m. Airiją. Tuo metu šalyje siautė didžiulis badas, žmonės labai skurdo. „Juodieji 47-ieji” pasakoja apie airių Robiną Hudą – Martiną Fynį, Afganistane tarnavusį britų karūnai, tačiau grįžusį į gimtinę ir negalintį taikstytis su esama situacija. Martinas Fynis imasi vykdyti savitą teisingumą. Juosta tamsi, niūri, nestokojanti žiaurių vaizdų, bei žinomų aktorių veidų – čia vaidina James‘as Frecheville‘is, Hugo Weavingas, Jimas Broadbentas, Barry‘is Koeghanas…

black-47

Kadras iš filmo „Juodieji 47-ieji“

Toliau penktadienio programoje – Rupertas Everettas ir jo režisūrinis debiutas „Laimingasis princas“ (angl. „The Happy Prince“). Taip, jei pagalvojote apie Oscarą Wilde‘ą, pagalvojote teisingai. Tačiau jei manote, kad tai bus šio kūrinio ekranizacija, tuomet apsigavote. R. Everettas pateisindamas aksiomą, savo debiutiniam filmui pasirinko savo laikotarpiu skandalingo airių rašytojo gyvenimo istoriją. Tiek rašytojas, tiek aktorius buvo/ yra atvirai homoseksualūs ir dėl to susidūrė su tam tikromis negatyviomis pasekmėmis. Sunku pasakyti, ar tik R. Everettas O. Wilde‘o personažu nebando bent iš dalies pasiskųsti savo situacija.

Penktadienį užbaigė Ispanijoje ką tik tris Goyas (tarp jų – ir už geriausią filmą) susirinkusi Isabelos Coixet režisuota anglakalbė juosta „Knygynas“ (angl. „The Bookshop“). Filmas gražus ir estetiškas, ypač turėtų patikti bibliofilams. Čia pasirodo britų aktoriai Emily Mortimer, Billas Nighty, Patricia Clarkson; žavaus intriganto personažą kuria James‘as Lance‘as. Viskas gražu ir ne per saldu, ir būtų gerai jei ne… akivaizdus panašumas su 2000-ųjų metų švedo Lasse‘ės Hallströmo romantine drama „Šokoladas“ (angl. „Chocolat“) su Juliette Binoch. Lyg ta pati istorija, tik ištrynus saldžią romantinę liniją, būtų iš šokoladinės perkelta į knygyną.

the-bookshop

Kadras iš filmo „Knygynas“. © Lisbeth Salas

Šeštadienis Berlyne prasidėjo žurnalistams skirtu seansu, kuriame buvo rodoma rusų režisieriaus Aleksejaus Germano Jaunesniojo biografinė drama „Dovlatovas“ (rus. „Dovlatov“) iš konkursinės programos. Filmas nukelia į gūdų sovietmetį – aštuntąjį dešimtmetį ir pasakoja apie garsų rusų rašytoją Sergejų Dovlatovą, kuris tuometinėje SSRS net nebuvo spausdinamas. Juostoje parodomos šešios jo gyvenimo dienos. Vis tik filmas iš esmės neparodo nieko, kas nepasakoma pačioje jo pradžioje – žiūrovams pristatoma S. Dovlatovo situacija, tačiau per dvi filmo valandas daugiau niekur toliau ir nepajudama. Šį filmą Lietuvos žiūrovai galės pamatyti per šiemetinį „Kino pavasarį“.

Antrasis šeštadienio filmas – dar vienas konkursinės programos dalyvis – amerikiečio Weso Andersono animacinė juosta „Šunų sala“ (angl. „Isle of Dogs“). Šis filmas atidarė šiemetinį festivalį. O jei konkrečia – tai ką čia slėpti – tai viena laukiamiausių šių metų juostų. Ir  W. Andersonas savo gerbėjų lūkesčius pateisina su kaupu. Lėlinės animacijos (stop-motion) technika sukurtas filmas yra vizualus, spalvingas estetiškas. Animacijos kokybė tokia aukšta, kad kartais net visai užsimiršti, kad ekrane – ne realūs, o lėliniai personažai. Maloniai nuteikia ir skirtingų animacijos technikų intarpai, ir kameros viražai, ir puikiai valdomas humoras. Filmo siužetas pakankamai paprastas – juosta pasakoja apie japonų berniuką Atari, kuris nedideliu lėktuvėliu skrenda į šiukšlių salą ieškoti savo šuns – į šią salą Magasakio miestą valdantis korumpuotas meras Kobajašis ištremia visus šunis. Tik, kaip reikia tikėtis, istorija vyniojasi ne tiesiai, o su gausybe vingių. „Šunų sala“ nepatikti gali tik tiems, kam visai nepriimtinas spalvingas W. Andersono stilius, –na ir dar tiems, kurie yra prisiekę kačių mylėtojai.

isle-of-dogs

Kadras iš filmo „Šunų sala“ © 2018 Twentieth Century Fox

Dar vienas šeštadienį pamatytas filmas – į Forumo programą įtraukta korėjiečio Parko Ki-yongo drama „Sena meilė“ (angl. „Old Love“). Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, juosta pasakoja apie du žmones, kurie anksčiau mylėjo vienas kitą – Jūn-hi ir Jung-su po daugelio metų susitinka Seulo oro uoste. Po kelių dienų Jūn-hi turės grįžti į Kanadą, tad šį laiką jiedu išnaudoja pasivaikščiojimams ir pokalbiams, per kuriuos po truputį vienas kitam išpasakoja tai, kas nutiko per tuos ilgus išsiskyrimo metus. Tai lėta ir neskubri, tačiau pakankamai graži juosta.

Šeštadienis baigiasi kartu su dar vien konkursinės programos filmu – švedų Månso Månssono ir Axelio Peterséno juosta „Nekilnojamasis turtas“ (šved. „Toppen av ingenting“). Filmo centre atsiduria vyresnio amžiaus Nojet, kuri po tėvo mirties paveldi daugiabutį namą su visais nuomininkais. Tačiau palikimas sukelia daugiau rūpesčių, nei atneša naudos. Tad rūgšti žiežula Nojet stoja į savotišką karą su nuomininkais. Skamba gal ir neblogai, tik tiek, kad tas karas vyksta itin vangiai.

Sekmadienio rytą Berlinalės tvarkaraštyje atsidūrė konkursinės programos filmas „Malda“ (pranc. „La prière“). Cédrico Kahno režisuota juosta pasakoja apie šešiolikmetį Tomą, atsidūrusį izoliuotoje priklausomybės ligų gydymo stovykloje, kur malda ir fizinis darbas tampa pagrindiniais priešnuodžiais narkotikams. Filmas rodo lėtą vaikino evoliuciją – tarsi į vieną būtų sumaišyta Emmanuelės Bercot drama „Aukštai pakelta galva“ (pranc. „La tête haute, 2015 m.) ir 2010 m. Kanuose Auksinę palmės šakelę laimėjusi Xaviero Beauvais juosta „Apie dievus ir žmones“ (pranc. „Des hommes et des dieux“). T. y. šiek tiek probleminės paauglystės, šiek tiek maldos ir kontempliacijos.

Berlinale spaudos konferencija

Filmo „Malda“ spaudos konferencija. Antras iš kairės aktorius Alexas Brendemühlis, aktorė Hannah Schygulla, režisierius Cédricas Kahnas, aktorius Anthony Bajonas

Toliau sekmadienis tęsėsi… Ehm, tyrinėjant tolerancijos ir pakantumo ribas. Pakantumo ribas tam, kas dėjosi ekrane. O į jį susikraustė garbusis korėjietis Kim Ki-dukas su savo nauja juosta „Žmogus, erdvė, laikas ir vėl žmogus“ (angl. „Human, Space, Time and Human“). Tiesą sakant, šį filmą (kaip ir „Šunų salą“) buvau įtraukusi į savo 2018 m. laukiamiausių sąrašą… Na vien tik todėl, kad kadaise Kim Ki-dukas tikrai kūrė tokius filmus, kurie užburdavo vaizdo poetika, nuginkluodavo išmintingai panaudotu ir pasvertu smurtu ir įsirėždavo moralinėmis dilemomis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau visi kiti elementai iš K. Ki-duko juostų baigia išnykti, lieka smurtas – jau nebe pamatuotas, o dažniausiai savitikslis. Vis tik negalima sakyti, kad naujausia jo juosta yra vien tai – „Žmogus, erdvė, laikas ir vėl žmogus“ pasakoja šiek tiek fantastinę istoriją apie kruizinį laivą, kuriame atsiduria įvairių visuomenės klasių žmonės. Tačiau jau kelionės pradžioje tuščiagarbiškas galios demonstravimas ir savitikslis smurtas sukelia ne vieną asmeninę tragediją. Kol po kurio laiko laivo keleiviai ir įgula apsižiūri, jog plaukia ne vandeniu, o dangumi – niekas nėra su tokia situacija susidūręs anksčiau ir neaišku, kada visa tai baigsis. Aišku viena, kad maisto atsargos yra ribotos. Tad prasideda kova už būvį.

Šiek tiek gaila kad po seanso iš karto teko skubėti į kitą filmą, tad neteko paklausyti klausimų – atsakymų sesijos ir išgirsti bent šiokių tokių režisieriaus paaiškinimų. Tačiau net jei esminė mintis – parodyti ploną ribą, už kurios prasideda nužmogėjimas, skiriančią civilizuotą žmogų nuo agresyvaus savanaudiško kovotojo už išlikimą, tai taip, mintis perduota, tačiau itin kraštutiniu būdu.

Vis tik tai, laimei, nebuvo paskutinis (kur jau ten) sekmadienį matytas filmas. „Friedrichstadt Palast“ teko pasivyti anksčiau praleistą konkursinės programos filmą „Tranzitas“ (angl. „Transit“). Režisieriaus Christiano Petzoldo režisuota drama išmaniai supina praeitį su dabartimi, ir gana ilgai vedžioja žiūrovus už nosies trikdydama anachronistinėmis detalėmis. Juosta, kurioje vaidina Franzas Rogowskis ir Paula Beer, paliko visai neblogą įspūdį.

Toliau – dar vienas filmas iš konkursinės programos: prancūzo Benoît Jacqout režisuota romantinė drama „Eva“. Šis filmas taip pat buvo mano laukiamiausiųjų sąraše, tačiau kaip ir K. Ki-duko juosta lūkesčių nepateisino. Filmas pasakoja apie jauną rašytoją Bertraną, kuris gana keistomis aplinkybėmis susipažįsta su Eva – elitine prostitute. Nors Bertranui gyvenime kaip ir nieko netrūksta, Evos paslaptingumas jį traukia, tad jis užmezga pažintį su šia moterimi. Kodėl jam to reikia ir kodėl prancūzės (bent jau filmuose) iš neturėjimo ką veikti pasuka tokiu gyvenimo keliu – geriau neklauskite. Vienintelis geras dalykas filme – aktorių Isabellės Huppert ir Gaspardo Ullielio vaidyba.

eva

Kadras iš filmo „Eva“. © 2017 MACASSAR PRODUCTIONS – EUROPACORP – ARTE France CINEMA – NJJ ENTERTAINMENT – SCOPE PICTURES / Guy Ferrandis

Paskutinis sekmadienio filmas – „Septynios dienos Entebyje“ (angl. „7 Days in Entebe“), režisuotas José Padihlos. Nekonkursinės programos juosta pasakoja apie 1976-aisiais metais Vokietijoje veikusios teroristinės Baaderio – Meinhof grupuotės, dar žinomos kaip Raudonosios armijos frakcija, narių atliktą lėktuvo, skridusio iš Atėnų į Tel Avivą, užgrobimą. Nors režisierius stengėsi paaiškinti teroristų motyvus ir parodyti juos humaniškus, vis tik tai neįtikina. Filmą galima pagirti už įspūdingą montažo sceną, kurioje gelbėjimo operacija rodoma paraleliai su ekspresyviu moderniu šokiu.

Pirmasis pirmadienio filmas per daug nenutolsta nuo vakarykštės tematikos. Vėl kalbama apie teroristinį išpuolį. Kaip ir „Septynios dienos Entebyje“, taip ir norvego Eriko Poppe‘o „Utioja, liepos 22-oji“ (norv. „Utøya 22. juli“) prisimena tikrus įvykius. Tik tiek, kad šiuo atveju tie įvykiai visai neseni – „Utioja, liepos 22-oji“ pasakoja apie Norvegijoje įvykusį teroristinį išpuolį, per kurį Utiojos saloje žuvo 77 žmonės – daugiausia jaunimo stovykloje buvę paaugliai. Juostos kūrėjai, pasiremdami tragediją išgyvenusiųjų liudininkų pasakojimais, realistiškai atkuria tą kruviną dieną Utiojos saloje. Sąmoningai pasirinkta pozicija viską fiksuoti iš nukentėjusiųjų pusės – tad kartu su pagrindine veikėja Kaja žiūrovai išgyvena visą puokštę emocijų – šoką, baimę, paniką, nežinią… Realybėje šaudymas saloje truko 72 minutes – panašiai tiek laiko visa tai užima ir filme. Vienintelis dalykas, stipriai erzinantis šiame filme – paniška Kajos obsesija žūtbūt surasti savo seserį.

Savo ruožtu „Trys dienos Kviberone“ (vok. „3 Tage in Quiberon“), kurį režisavo Emily Atef, yra visiškai kitoks tiek savo stilistika, tiek siužetu. Juosta pasakoja apie vokiečių aktorę Romy Schneider – 1981 m. besiilsėdama Kviberone, Prancūzijoje, ji davė interviu vokiečių žurnalistui Michaeliui Jürgsui. Interviu palydėjo pasaulinio garso fotografo Roberto Lebeckio nuotraukos. Tai lėtas, tačiau stilingas ir estetiškas, daugiausia juodai baltas filmas – tarsi iškarpa iš legendinės aktorės gyvenimo.

3-days-in-quiberon

Kadras iš filmo „Trys dienos Kviberone“ © 2018 PROKINO Filmverleih GmbH

Pirmadienis tęsiasi su prancūzės Claire Simon dokumentine juosta „Pirmosios vienatvės“ (pranc. „Premières solitudes“), iš Forumo programos. Filme matome paauglių grupeles – jie vienas kitam užduoda klausimus ir kalbasi apie vienatvę. Kaip paaiškino filmą pristačiusi režisierė, ji manė, kad tokio amžiaus vaikai ims pasakoti apie draugus, tačiau paties paruošiamojo projekto pradžioje išryškėjo tendencija, kad aktualiausia vis tik yra šeimos tema.

Galiausiai pirmadienį užbaigia dar vienas konkursinės programos filmas – italės Lauros Bispuri drama „Mano dukra“ (it. „Figlia mia“). Socialinė drama pasakoja apie dešimtmetę Vitoriją, besiblaškančią tarp dviejų mamų – Tinos, kuri ją užaugino, ir biologinės motinos Andželikos, kuri vis intensyviau bando mergaitę susigrąžinti. Nors ir nestokoja loginių klaidų ir kartais sunkokai paaiškinamo personažų elgesio, šis tipinis festivalinis filmas vis tik palieka neblogą įspūdį.

Tokie tad įspūdžiai iš įpusėjusio tarptautinio Berlyno kino festivalio. Savaitgalį paaiškės, kam atiteks Auksinis ir Sidabriniai lokiai, tačiau iki tol – dar keletas dienų ir daugybė nepamatytų filmų. Tad laukite tęsinio.