Straipsnis

Kanų dienos 2019 m. I dalis

Viktė Džiaugytė. 2019 05 17

Kanų dienos 2019 m. I dalis

Meskite šalin holivudinius spragėsius – pasaulio kino širdis 11 dienų pulsuos Kanuose, kur gegužės 14 d., antradienį, prasidėjo 72-asis Kanų festivalis – didžiausia ir svarbiausia kino šventė, sutraukianti aktorius ir režisierius, būrius filmų platintojų, tuntus žurnalistų bei fotografų ir minias žiūrovų. Nedidukas Kanų miestas tas 11 dienų tampa kino pasaulio centru, o žvaigždės čia spindi ne tik sutemus. Ir nors Kanų festivalis turbūt daugeliui čia šiuo metu esančių, jau yra spėjęs tapti malonia kasmetine rutina, vis tik, beveik kaskart oficiali festivalio vinjetė – iš jūros į dangų kylantys laiptai – yra palydima ovacijų.

Taip, Kanai yra šventė, net jei į ją ateini su džinsais ir sportbačiais, o ne su žemę šluojančiomis sukniomis ar iškilmingais smokingais. Šventė dalyviams, šventė organizatoriams, šventė miestui. Kanai moka kiną paversti švente ir kaip niekas kitas moka tą šventę švęsti. O šiemet akcentuojamas kino, kaip bendro, didelę žmonių grupę apimančio potyrio aspektas – dalijimasis. Kinas – tai patirtis, kartu su kitais tuo pačiu metu išgyvenama kino salėje. Kas tai bebūtų – didis grožis ar stiprus sukrėtimas, pasipiktinimas ar siaubo sukelti šiurpuliukai, juokas ar palaima – kinas suteikia galimybę kartu išgyventi gausybę skirtingų emocijų ir tuo pačiu metu dalytis jomis su kitais salėje esančiais žiūrovais.

Tad kokias emocijas dalija šiemetiniai Kanų filmai? Kol kas festivalis dar tik įsisiūbuoja ir įsivažiuoja. Startas neblogas, bet dar nebuvo ir nieko tokio iš superdupervau serijos. Bet viskas dar priešaky. Tad kol kas – trumpa pirmųjų trijų 72-ojo Kanų kino festivalio dienų apžvalga.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) konkursinė programa, SC – Kritikų savaitės (Semaine de la critique) programa, QDR – programa „Dvi režisierių savaitės“ („Quinzaine des rélisateurs“).

Gegužės 14 d., antradienis:

„Mirusieji nemiršta“ (angl. „The Dead Don‘t Die“) (CO) – šiemetinį Kanų festivalį atidarė amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmusho juosta apie zombius. Taip, perskaitėte teisingai – Kanuose yra vietos J. Jarmusho neoniniams zombiams ir kardu besišvaistančiai (ekrane) Tildai Swinton. Kita vertus – buvo vampyrai (ir ne tik J. Jarmusho), tai kodėl negalėtų būti ir zombiai? Žodžiu, Kanai yra atviri rūšinei įvairovei. O grįžtant prie filmo, galima pasakyti, kad tai labai nestandartinio humoro prifarširuota siaubo komedija, pilna subtilių intertekstinių užuominų, kurioms reikalingas bent minimalus kultūrinis išprusimas. Kitaip tariant – tai komedija, kuri bus juokinga tik tada, jei žiūrovai sugebės pakrutinti smegenis. Ir, nepaisant to, kad kelyje pasitaiko vienas kitas zombių apėstas lavonas, vis tik tai yra originaliu stiliumi pasižymintis filmas. Nors žinoma, į Auksinę palmės šakelę jis vargiai pretenduoja. 6/10

Gegužės 15 d., trečiadienis:

„Bulius“ (angl. „Bull“) (CR) – vienas iš tų filmų, kuris parodo Amerikos provinciją ir eilinių žmonių gyvenimą. Ar beveik eilinių. Maištinga paauglė Kris, laukianti, kol mama išeis iš kalėjimo, su draugais įsilaužia į savo kaimyno Abės namus ir ten gerokai pasilinksmina. Vėliau tam, kad išpirktų kaltę ji turi viską sutvarkyti – taip pamažu Kris pradeda bendrauti su kaubojumi Abe ir susidomi rodeo. Tai pakankamai lėtas socialinis filmas, apie visuomenės paribiuose esančius vienišus žmones, primenantis, kad net ir iš pažiūros visiškai skirtingus asmenis sieja kažkas bendro. 7/10

„Gynėja“ (isp. „Litigante“) (SC) – kaip šį filmą pristatė iki ašarų susijaudinęs režisierius Franco Lolli, tai asmeniškas, jautrus ir šeiminis pasakojimas. Tai visai paprasta ir ekrane ne kartą rodyta istorija, kurios centre atsiduria Silvija – vieniša motina, teisininkė, – kartu su seserimi slauganti su vėžiu kovojančią mamą. Būtent ligonės slauga atima daugiausiai nervų ir jėgų – Leticija yra principinga ir užsispyrusi, nepasiduoda nei po gražiausių įkalbinėjimų, nei po barnių. O Silvijos gyvenime netikėtai atsiranda vietos romantikai, tik šiuo metu ji pati kiek pasimetusi, ir nežino, ar gali tai priimti. Tai – gyvenimiškas filmas, kalbantis apie žmonių santykius, kasdienybę, problemas ir gebėjimą jas pereiti – taip pat apie senatvę, ligą ir žmogšką orumą. Siužetas primena 2014 m. Davido Dobkino juostą „Teisėjas“ (angl. „The Judge“) su Robertu Downey Jaunesniuoju ir Robertu Duvalliu, tik čia daug švelnesnė moteriška versija. 6/10

„Vargdieniai“ (pranc. „Les Misérables“) (CO)– su garsiuoju Victoro Hugo romanu šis filmas turi nelabai ką bendro – tam tikra sąsaja yra, tačiau Žano Valžano ir inspektoriaus Žebero ar jų tiesioginių analogų čia nesitikėkite. Galima sakyti, tai – prancūziška „Išbandymų dienos“ (angl. „Training Day“, 2001 m.). Iš Šerbūro į Paryžių ką tik persikėlęs Stepanas integruojamas į antikriminalinę brigadą ir pradeda savo pirmą dieną policijoje kartu su naujais kolegomis Krisu ir Gvada. Jų patruliavimo zona – Paryžiaus priemiestis, garsėjantis prasta reputacija, o retas jo gyventojas nėra žinomas policijai. Iš pradžių Stepanui tenka stebėtojo vaidmuo, tačiau ilgainiui jis nebegali taikstytis su arogantišku Kriso elgesiu. Ši juosta parodo tiek sudėtingą Paryžiaus priemiesčių kriminogeninę situaciją, tiek policijos pareigūnų darbo sudėtingumą, kai tenka laviruoti tarp to, kas apibrėžta įstatymų ir to, ko reikalauja situacija, tiek piktnaudžiavimo galia pasekmes. Užsklandos titras cituoja tą patį V. Hugo: „Nėra piktžolių, kaip ir nėra blogų žmonių. Yra tik netikę augintojai“. 7/10

„Mano brolio mergina“ (pranc. „La femme de mon frére“) (CR) – Xaviero Dolano filmų aktorė Monia Chokri pati pradeda režisierės karjerą ir pristato savo debiutinį filmą. Nors IMDB šią juostą kažkodėl įvardija kaip dramą, Kanų „Debussy“ salėje dažnai skambėjo juokas. „Mano brolio mergina“ pasakoja apie 35-erių metų filosofijos daktarę Sofiją, niekaip negalinčią susirasti darbo ir gyvenančią pas savo brolį Karimą. Sesers ir brolio santykiai yra puikūs, tačiau kai plevėsa ir lovelasas Karimas netikėtai įsimyli Sofijos ginekologę Eloizą, Sofija pasijunta vieniša ir atstumta. Filmo humoras dažniausiai kuriamas subtiliomis užuominomis į detales, žvilgsnius, mimikas. O pati Sofija yra tokia tiesmuka paniurėlė, nesibodinti savo pastabų išsakyti garsiai – tokia truputį panaši į, ko gero, kiekvieną iš mūsų. Bėdulės Sofijos vargai primena 2017 m. Auksinę kamerą (už geriausią debiutinį filmą) laimėjusios Léonor Serraille juostą „Sveiki atvykę į Monparnasą“ (pranc. „Jeune femme“) – tad gal panaši sėkmė aplankys ir M. Chokri? 7/10

„Bacurau“ (CO) – J. Jarmusho zombiai konkursinėje Kanų programoje yra, palyginus, niekis, su Klebero Mendonça Filho ir Juliano Dornelles kruvinu pasitaškymu Bacurau. Šis filmas nukelia kelerius metus į netolimą ateitį, į nedidelį Brazilijos kaimelį Bacurau, kurio gyventojai, palaidoję savo beveik šimtametę matriarchę, kovoja vandens karą su vietiniu politiku. Bacurau bendruomenė nesiruošia taikstytis su politiko sąlygomis, o netrukus aplink ima šlaistytis ginkluoti profesionalūs žudikai. „Bacurau“ stilius kartais primena jodorowskiškas Pietų Amerikos fantazijas, kuriose kraujas liejasi laisvai, kur lengva pasiklysti tarp to, kas rimta ir to, iš ko režisierius šaiposi, ir kur netikėtai „išdygsta“ kokie nors visiškai absurdiški, su viskuo smarkiai kontrastuojantys objektai (dronas – skraidanti lėkštė). Žodžiu, keistas ir gerokai „nurautas“ filmas. 5/10

Gegužės 16 d., ketvirtadienis:

„Žirafa“ (rus. „Dylda“) (CR) – 2017 m. jaunas rusų režisierius Kanterimas Balaganovas stipriai debiutavo Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje su savo filmu „Ankštumas“ (rus. „Tesnota“), šiemet čia grįžta vėl. Šįkart jo filmas žiūrovus nukelia į 1945 m. pokarinį Leningradą. Čia dvi jaunos moterys – Ija ir Maša – bando iš naujo sulipdyti savo gyvenimus. Maša nori vaiko, tačiau pati jų nebegali susilaukti, tad spaudžia Iją tai padaryti jos labui. „Žirafa“ – lėtas filmas, pilnas ilgų tylos pauzių, neatsakymų į klausimus, nudelbtų žvilgsnių. Labiausiai čia stebina režisieriaus drąsa žaisti su spalvomis – raudonos ir žalios kontrastas beveik toks pats kaip legendinėje Jeano-Pierre‘o Jeunet „Amelijoje iš Monmartro“ (pranc. „Le fabuleux déstin d‘Amélie Poulain“). 6/10

„Kabulo kregždės“ (CR) – Yasminos Khadros (iš tikrųjų – Mouhammedo Moulessehoulo) knyga kino ekrane atgyja animaciniu pavidalu. Tačiau tai tikrai ne vaikams skirtas filmas, pasakojantis apie Talibano valdomą Kabulą. Šariato taisyklės yra griežtos ir dažnai absurdiškos, tačiau kai aplink nuolat patruliuoja automatais ginkluoti vyrai, pasirinkimo nelieka. Sugriautame, spindesį ir gyvenimo džiugesį praradusiame mieste plėtojasi keturių pagrindinių personažų istorijos. Mošenas ir Zunaira myli vienas kitą, tačiau vienas susistumdymas sugriauna jų laimę. Zunaira atsiduria kalėjime, jos laukia mirties bausmė. Kažkodėl kalėjimo prižiūrėtoją Atiką šios kalinės istorija labai sujaudina – kaip ir jo paties sunkiai sergančią žmoną. Minkštais potėpiais nupiešta animacija plėtoja jaudinantį pasakojimą, kuris atskleidžia Šariato draudimų absurdiškumą ir režimo tragiškumą. 7/10

„Mes viską išsprogdinsim velniop“ (pranc. „On va tout péter“) (QDR) – filmas socializmas. Lechas Kowalskis filmuoja „GM&S“ automobilių fabriko atleidžiamų darbuotojų kovą už savo teises. Prieš seansą skaitytas eilėraštis, solidarizuojantis su geltonosiomis liemenėmis buvo nušvilptas, tačiau visiškai priešingos reakcijos sulaukė po filmo į sceną užlipę jo herojai. Pernai identiška tema buvo rodytas Stéphane Brizé filmas „Karas“ (pranc. „En guerre“) su Vincentu Lindonu, tik pernai tai buvo vaidybinis filmas, o šiemet turime dokumentika. Nieko per daug įdomaus, nebent tikrai norisi „iš vidaus“ pamatyti, kaip atrodo vienas mėgstamiausių prancūzų „nacionalinių hobių“ – streikai. 4/10

„Atsiprašome, jūsų neradome“ (angl. „Sorry, We Missed You“) (CO)– 2016 m. skandalingai Auksinę palmės šakelę laimėjusios juostos „Aš, Danielis Bleikas“ (angl. „I, Daniel Blake“) tęsia „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ temą ir vėl savo dėmesį koncentruoja į visiškas vargo peles – vos galą su galu suduriančią šeimą. Rikis gauna naują darbą – vairuoti skubių siuntų autobusiuką. Tiesa, autobusiuko nuoma jam kainuoja, siuntiniai negali vėluoti, o atsakomybė už prarastas siuntas bei sugadintą įrangą ar autobusiuką tenka jam pačiam. Iš pradžių viskas klostosi lyg ir neblogai, išskyrus tai, kad dirbti tenka po 14 valandų per dieną. Rikio žmona Abi, lankanti senukus ir ligonius namuose, namo taip pat grįžta tik tada, kai jų dukrai Lizai jau laikas miegoti. Tačiau daugiausiai rūpesčių kelia paauglys sūnus Sebastijanas, dėl to Rikis su juo nuolat konfliktuoja ir šeimos santykiai pamažu ima šlyti. Tai dar vienas socialinis filmas apie visiškus vargdienius, pas kuriuos, kaip sakoma, bėda po vieną nevaikšto. Dar vienas filmas socializmas, parodantis tamsiąją kapitalizmo pusę. Dar viena Auksinė palmės šakelė? Vargu, nes, tiesą sakant, iki šiol nelabai aišku, kaip tą padarė „Aš, Danielis Bleikas“, bet šis filmas savo pirmtakui šiek tiek nusileidžia. 8/10