Šiomis dienomis lakstant Kanuose iš vieno seanso į kitą galvoje lyg ir į temą vis atsikartoja senos „Gravel“ dainos „Round and Round“ priedainio pirma eilutė. Kita vertus, kartais net ima juokas, nes laiko tarp seansų paprastai yra tik tiek, kad spėji išeiti pro vienas duris, tam jog vėl galėtum stoti į eilę prie kitų.

Kanai ūžia. Antradienio vakarą 18 val. „Grand Théâtre Lumière“ salėje vyko Quentino Tarantino naujausio filmo „Vieną kartą Holivude“ (angl. „Once Upon a Time… in Hollywood“) premjera. Taip, su pačiu režisieriumi, Leonardo di Caprio, Bradu Pittu ir Margot Robbie. Taip, į salę patekti galima buvo tik su pakvietimais, o ir į kitus, žurnalistams skirtus seansus eilės pradėjo driektis prieš geras dvi valandas ir tai, tilpo ne visi norintys. O ką jau kalbėti apie minias žmonių Croisette gatvėje ties ten, kur atsiveria vaizdas į raudonąjį kilimą…

Žodžiu, gyvenimas Kanuose verda, tad jūsų dėmesiui – gegužės 19 ir 20 d. filmai.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) konkursinė programa, HC – nekonkursinė programa, SC – Kritikų savaitės (Semaine de la critique) programa.

Gegužės 19 d., sekmadienis:

„Laukinių žąsų ežeras“ (kin. „Nan fang che zhan de ju hui“) (CO) – tiek kraujo Kanų konkursinėje programoje nebuvo, ko gero, nuo Q. Tarantino „Bulvarinio skaitalo“ (angl. „Pulp Fiction“) laikų. Mafijos grupuotės vadeiva Hu ge, siekiantis keršto už savo šeimą, yra priverstas bėgti – jis ir mergina Gvei Lun Mei, kuriai jis padeda pabėgti, tampa gyvais taikiniais prie Laukinių žąsų ežero. Daug veiksmo, daug kraujo, daug riksmų – kaip tipiškame azijietiškame kriminaliniame filme. Auksinė palmės šakelė? Vargu. Būtų labai labai didelis siurprizas. 6/10

„Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. „Les plus belles années d‘une vie“) (HC) – arba „Vyras ir moteris“ (pranc. „Un Homme et une femme“) po 53 metų. Claude‘as Lelouchas, žinoma, žaidžia sentimentais, netgi tiesiogiai prikaišiodamas čia kadrų iš legendinio 1966-ųjų filmo. Kita vertus, šią juostą galima traktuoti kaip priminimą apie bėgantį laiką. Tad gerai pažįstamas Anos ir Žano-Luji duetas ir jį įkūnijantys Anouk Aimée bei Jeanas-Louis Trintignantas grįžta į ekranus, ko gero, jau tikrai paskutinį kartą. Metai bėga negailestingai – kadaise lenktynininku buvęs Žanas-Luji dabar laiką leidžia senelių namuose ir pabrėžtinai šalinasi kitų įnamių draugijos. Kadangi jis dažnai kalba apie Aną, jo sūnus Antuanas ją suranda ir paprašo aplankyti tėvą. Nuvykusi ten Ana supranta, kad Žanas-Luji turi atminties problemų – jis jos neatpažįsta. Nors… gal senolis tik apsimeta? Tai labai šiltas, šviesus, šiek tiek graudus filmas apie nugyventą gyvenimą, senatvę ir meilę, stipresnę už bet ką kitą pasaulyje. 8/10

„Paslėptas gyvenimas“ (angl. „A Hidden Life“) (CO) – Terrence’as Malickas  grįžta į Kanų konkursinę programą su nauju kūriniu, kuris vizualiai labai primena jam Auksinės palmės šakelę atnešusį „Gyvenimo medį“ (angl. „The Tree of Life“) – režisierius vėl naudoja tą patį kameros artėjimą ar nutolinimą. Tikrais faktais paremtas filmas pasakoja apie austrų žemdirbį Franzą Jägerstätterį, atsisakiusį kautis nacių pusėje ir šlovinti Hitlerį. Tai prilyginama išdavystei ir Franzo laukia mirties bausmė. Tačiau savo dvasia jis lieka laisvas – tokiu išlikti jam padeda begalinė meilė žmonai Fani ir vaikams. Beveik trys valandos šimtaprocentinės estetikos yra tikras gėris ir grožis įstabus akims. Auksinė palmės šakelė? Greičiausiai ne, nes nieko naujo, ko nebuvo „Gyvenimo medyje“ T. Malickas čia neparodo. Tačiau kažkuris mažesnis prizas ar apdovanojimas pagrindiniams aktoriui Augustui Diehliui tikrai nenustebintų. 8/10

„Ponas Kleinas“ (pranc. „Mr. Klein“) – Alainui Delonui skirtas retrospektyvinis seansas. Prieš filmą legendiniam prancūzų aktoriui už viso gyvenimo nuopelnus įteiktas Garbės Auksinė palmės šakelės apdovanojimas, o pats A. Delonas, atsiimdamas šį apdovanojimą, braukė ašarą – kaip ir visa salė kartu su juo. Pats filmas, kurį režisavo Josephas Losey, vedžioja žiūrovus už nosies ir pribloškia stipria pabaiga. 1942 m. nacių užimtame Paryžiuje Robertas Kleinas sukasi visai neblogai, supirkinėdamas iš žydų meno dirbinius ir dėl esamos situacijos nematydamas jokios bėdos. Tačiau jo gyvenimas apsiverčia, kai pasirodo, kad Paryžiuje gyvena dar vienas žmogus, su tokiu pačiu vardu ir pavarde. Įtemptas ir klaidžiai susuktas šis filmas stipriausią kozirį pasilieka pabaigai. 8/10

„Kambarys Nr. 212“ (pranc. „Chambre 212“) (CR) – naujas prancūzų režisieriaus Christophe‘o Honoré filmas „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un Certain Regard“) programoje. Kartu santuokoje pragyvenę 20 metų Marija ir Rišaras išgyvena santykių krizę. Rišaras sužino, kad Marija jam neištikima, o Marija bodisi pasenusiu sutuoktiniu ir nusprendžia jį palikti. Tad naktį po ginčo Marija persikrausto į kitoje gatvės pusėje esančio viešbučio 212 kambarį. O čia, jai bemąstant apie gyvenimą ir santuoką, vienas po kito ima rinktis žmonės iš jos gyvenimo – kad ir tas pats Rišaras, tik perpus jaunesnis… Kažkas tarp komedijos ir dramos galiausiai išvirsta į visišką chaosą, nors filmo pradžioje atrodo, kad tai bus C. Honoré būdingas – grakštus ir paryžietiškai elegantiškas filmas. Deja – scenarijus tampa visiškai absurdiškas, o aktoriai (išskyrus vangų apsimiegojusį meškiną primenantį Benjaminą Biolay) smarkiai perspaudžia. 2/10

Gegužės 20 d., pirmadienis:

„Adomas“ (pranc. „Adam“) (CR) – šiemetiniuose Kanuose itn gausu moterų režisuotų filmų, kas pagaliau rodo gerą tendenciją. Vienas tokių – antroji marokietės Maryam Touzani juosta „Adamas“, pasakojanti apie nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusios Samijos istoriją. Smarkiai nėščia Samija klajoja Kasablankos gatvėmis ieškodama darbo ir vietos, kur galėtų apsistoti, tačiau visos durys jai užsitrenkia priešais nosį. Vakare ji įsitaiso priešais našlės Ablos namus ir ruošiasi miegoti gatvėje, tačiau Ablai jos pagailsta ir nusprendžia priimti pernakvoti. Viskas susiklosto taip, kad Samija pas Ablą pasilieka ilgiau – mergina padeda Ablos kepyklėlėje. Tai filmas apie stiprius moteriškus personažus ir nelengvą sprendimą, kurį tenka priimti Samijai dėl Maroke vis dar dominuojančio iškreipto požiūrio nėštumo atžvilgiu. Taip pat šią juostą galima bent iš dalies laikyti kulinariniu filmu – po jo taip ir norisi paragauti tų marokietiškų gardėsių. 6/10

„Liepsnojančios merginos portretas“ (pranc. „Portrait de la jeune fille en feu“) – kol kas asmeniškai – šiemetinio festivalio favoritas. Prancūzės Céline Sciammos režisuota juosta nukelia į XVIII a. pabaigą ir pasakoja dviejų jaunų merginų – turtingos panelės Eloizos ir dailininkės Marianos istoriją. Mariana gauna užsakymą nutapyti vestuvinį Eloizos portretą, tačiau Eloiza, besipriešinanti vestuvėms, atsisako pozuoti. Portetą užsakiusi jos motina grafienė prašo Marianą tapyti paslapčiomis – taip dailininkė priartėja prie savo modelio, o ilgainiui šis ryšys dar labiau išauga… Šiame filme gražu viskas – kostiumai, spalvos, kadrų kompozicija, šviesa. Estetinė pusė apgalvota iki smulkiausių detalių, o pati istorija nenuobodi ir emociškai intensyvi. Auksinė palmės šakelė? Tikrai nenustebintų, jei taip nutiktų – filmas turi viską, ko reikia tokiam apdovanojimui. 9/10

„Nematomas gyvenimas“ (port. „A vida invisível de Eurídice Gusmão“) (CR) – Karimas Aïnouzas pasakoja dviejų seserų – Euridikės ir Gidos gyvenimo istoriją. 1950 m. Rio de Žaneire gyvenančios seserys siekia skirtingų tikslų – Euridikė nori tapti pianiste ir išvykti studijuoti į Vieną, o Gidai svarbiau surasti gyvenimo meilę. Išsiskyrusios dar paauglystėje vėliau jos visą gyvenimą klaidžioja visai šalia, ieškodamos viena kitos. Karščiu ir emocijomis alsuojanti braziliška melodrama, kuri, nors ir pakankamai lengvai nuspėjama, parodyta visai gražiai. 6/10

„Frenkė“ (pranc. „Frankie“) (CO) – amerikiečių režisierius Ira Sachsas savo naujausiame filme pasakoja apie žinomą prancūzų aktorę Frenkę, kurią vaidina pati Isabelle Huppert. Frenkė žino, kad jai liko visai nedaug laiko, tad nusprendžia paskutines atostogas kartu su šeima (įskaitant ir buvusius sutuoktiniu) ramiai praleisti Portugalijos Sintros mieste. Lėtas filmas be ryškesnio siužeto, vis tik kartais sublizga taupiu „kasdenybės“ humoru. Auksinė palmės šakelė? Vargu, nors prizas I. Huppert gali būti visai realus. 5/10