Vienuolika dienų Prancūzijos Žydrąją pakrantę pavertęs pasaulio kino sostine 72-asis Kanų kino festivalis baigiasi šiandien, gegužės 25 d. Jau nuo ketvirtadienio buvo pradėti dalyti įvairūs smulkesni prizai – pavyzdžiui, Šunų palmės šakelė (Palme Dog) be konkurencijos atiteko Quentino Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ (angl. „Once Upon a Time… in Hollywood“) „suvaidinusiam“ Brandy.
Penktadienio, gegužės 24 d., vakarą buvo ne tik paskelbti paralelinės konkursinės „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) nugalėtojai. Jau nuo ryto Croisette gatvėje vėl driekėsi eilės ir būriavosi minios žmonių. Dėl ko? Ogi dėl Sylvesterio Stallone‘ės. 16:00 Kanų „Palais de Festivals“ „Debussy“ salėje vyko susitikimas su šiuo Holivudo aktoriumi, o vakare, 22:30 „Grand Théâtre Lumière“ salėje buvo rodomas „Rembo: pirmasis kraujas“ (angl. „Rambo – First Blood“) retrospektyva, prieš kurią S. Stallone pristatė ištraukas iš naujausios ir paskutinės Rembo dalies: „Rembo: paskutinis kraujas“ (angl. „Rambo – Last Blood“). Kai kurie atkakliausieji vietas eilėje į susitikimą su S. Stallone užsiėmė jau 10 valandą ryto. Tarantino tyliai rūko kamputyje…
Pagrindinės konkursinės programos apdovanojimai bus išdalyti šiandien, šeštadienį, gegužės 25 d. Bet prieš tai siūlome susipažinti su paskutiniais likusiais gegužės 23 – 24 d. rodytais filmais.
Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) konkursinė programa, QDR – programa „Dvi režisierių savaitės“ („Quinzaine des rélisateurs“).
Gegužės 23 d., ketvirtadienis:
„Matijas ir Maksimas“ (pranc. „Matthias & Maxim“) (CO) – „l‘enfant terrible“ Xavier Dolanas grįžta į Kanų kino ekranus. Visom prasmėm – tiek kaip režisierius, tiek kaip aktorius. Naujoji jo juosta pasakoja apie trumpametražio filmo kūrimą (filmas filme) ir du vaikystės draugus – Matiją ir Maksimą, kurie sutinka pasibučiuoti prieš kameras, tačiau viskas taip paprastai nepasimiršta ir kiekvieną iš jų priverčia sustoti ir apmąstyti savo gyvenimą ir svarbiausius dalykus jame. X. Dolanas vėl kalba jam svarbia homoseksualumo tema, kalba apie filmo kūrimą, o pačioje juostoje personažai plepa tiesiog nesustodami. Neblogai, bet norėtųsi stipriau. Auksinė palmės šakelė? Nors ir kaip Kanai mylėtų X. Dolaną, vargu. Bet kuris nors kitas apdovanojimas nebūtų didelė staigmena. 6/10.
„Vieną kartą Trubševske“ (rus. „Odnazhdy v Trubchevske“) (CR) – būna „Vieną kartą Holivude“ ir būna „Vieną kartą Trubševske“. Ir turbūt nereikia nė sakyti, kad Holivude kokius 500 kartų geriau. Taip ir su filmais. Net jei Holivude eilinį kartą liejasi dirbtinio kraujo upės. Bet grįžkim į tą niekam nežinomą Trubševską, kur režisierė Larisa Sadilova pasakoja paprastą, naivią ir banalią neištikimybės istoriją. Gyvenantys šiame mažame miestelyje Ana ir vilkiko vairuotojas įsigudrina originaliai slapukauti – kai tik jis išvažiuoja į reisą, tą pačią dieną ji susiruošia vežti savo mezginius į Maskvą. Nors yla iš maišo netrunka išlįsti, bet personažai vis tiek negali apsispręsti, ko jie iš tiesų nori – būti kartu, ar kiekvienas grįžti į savo šeimas. Pats filmas visiškai paprasta ir neįmantrus, tačiau labiausiai „užmuša“ pabaiga su gegužės 9-osios „Pergalės“ dienos šventimu ir koloradinėmis juostelėmis. 2/10
„Nina Vu“ (angl. „Nina Wu“) (CR) – Birmos režisieriaus Midi Z kūrinys, kaip ir X. Dolano, pasakoja apie filmo kūrimą. Tik Midi Z čia daug smarkiau pasineria į „filmo filme“ efektą ir žiūrovus klaidina tiek kartų, kad galiausiai vis tiek lieka abejonė, ar tai, kas rodoma šios juostos „realybėje“ yra tikra, ar tik „filmas filme“. Čia pasakojama apie pradedančią aktorę Niną Vu, kuri gauna pirmo reikšmingo vaidmens pasiūlymą. Filmavimai, režisieriaus reikalavimai, vis kartojamos scenos, galiausiai – realybė, į kurią tenka grįžti užgesus prožektorių šviesoms, o šalia – nelyg fantazija, nelyg sapnas. Režisierius žaidžia spalvom ir garsais. Naudoja ypač daug intensyvios raudonos. 6/10
„Mafijos išdavikas“ (it. „Il traditore“) (CO) – italas Marco Bellocchio konkursinėje programoje pristato biografinį filmą apie Sicilijos mafijos Cosa Nostra narį Tommaso Buscettą, kuriam sutikus bendradarbiauti su policija ir liudyti prieš savo buvusius sėbrus, pavyko nuteisti daugiau kaip 300 už įvairius nusikaltimus atsakingų asmenų. Juosta nukelia į 80-uosius ir detaliai rodo daugiau kaip dvejus metus trukusį teismo procesą. Informatyvu, labai įtikinamai ir kruopščiai atkurtas rodomas laikotarpis, tačiau pakankamai sausa ir ne taip jau originalu (užtenka prisiminti 2008 m. Uli Eldelio pagal labai panašų principą sukurtą „Baaderio – Meihof kompleksą“ (vok. „Der Baader Meinhof Komplex“)). Auksinė palmės šakelė? Šiaip nėra už ką, bet kartais žiuri tokie filmai labai „sueina“. Nors realiau prizas geriausiam aktoriui (Pierfrancesco Favino). 6/10
„Likimas – mano meilė. Intermezzo“ (orig. „Mektoub, My Love: Intermezzo) (CO) – 2013 m. Tuniso režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (pranc. „La vie d‘Adèle. Chapitre I et II“) sukeltą audrą dar daugelis gerai atsimena. Po šio filmo 2017 m. A. Kechiche‘as sukūrė 3 valandų trukmės lėtą vasarišką „Likimas – mano meilė“ (orig. „Mektoub, My Love: Canto Uno“). Atrodo, kad tąkart prifilmuota tikrai nemažai, nes lygiai tokia pačia dvasia ir nuotaika A. Kechiche‘as vėl nukelia į karštą, lėtą ir vangią 1994-ųjų vasarą antroje „Likimas – mano meilė“ dalyje. Ir šįkart tai trunka 4 valandas, nors realiai filme nieko nevyksta. Pirmos 40 minučių – jaunimo pokalbiai apie šį bei tą saulėtame paplūdimyje – jūra, saulė, smėlis, pusnuogiai įdegę kūnai. Vietiniai susitinka jauną paryžietę ir pakviečia ją vakare ateiti į jų restorane vykstančius šokius. Tad toliau, praktiškai visą filmą būtent tai ir vyksta – šokiai, šokiai, šokiai, iš arti rodomi merginų sėdmenys, kurių beveik nedengia trumpučiai šortai, pokalbiai apie šį bei tą, alkoholis, cigaretės, flirtas, seksas restorano tualete. Beje, filmas buvo pradėtas rodyti 22:00, tad jam pasibaigus susidarė įspūdis, lyg patiems naktį grįžus iš naktinio klubo po šokių. Auksinė palmės šakelė? Norisi tikėtis, kad ne. Vis tik šiam prizui neturėtų užtekti 2 valandas stambiu planu rodomų kad ir labai seksualių sėdimųjų. 5/10
Gegužės 24, penktadienis:
„Yvas“ (pranc. „Yves“) (QDR) – viena iš didžiausių žmonijos baimių – kad vieną dieną mašinos mus užvaldys ir pavers savo vergais (ar ne, interneto ir išmaniųjų telefonų kartos vaikai?). Ši tema gana dažna įvairiuose mokslinės fantastikos kūriniuose. Ir ne tik. Kiek kitu kampu į tai pažvelgė režisierius Benoît Forgeardas šioje komedijoje. Reperis Žeremis persikrausto į močiutės namą, kuriame įrašinėja savo naujus kūrinius. Patraukli ir tuo pačiu metu paslaptinga tyrėja So įkalbina jį įsigyti išmanųjį šaldytuvą Yvą, kuris turėtų palengvinti Žeremio gyvenimą. Pasirodo, kad šaldytuvas gali ne tik užsakyti produktus – kuo toliau, tuo labiau jis imasi kištis į Žeremio gyvenimą. Kita vertus, Žeremis kartais paklauso šaldytuvo patarimų ir išnaudoja jo muzikinius gebėjimus. Idėja nebloga, ir, kitaip pasukus buvo galima sukurti fantastinį siaubo filmą. Dabar tai tiesiog šiek tiek netikėta, šiek tiek kvailoka komedija. Bet už visiškai netikrovišką Eurovizijos sceną atleisti negalima. 4/10
„Zombio vaikas“ (angl. „Zombi Child“) (QDR) – atrodo, kad šiemetinius Kanus zombiai užvaldė visiškai. Tad kodėl ne dar vienas filmas apie juos? Bertrandas Bonello savo filmo pasakojimą dalija į dvi dalis – 1960-ųjų Haitį ir dabartinę Prancūziją. Haičio vaizdai iš pradžių atrodo padriki ir beprasmiai – tik pačioje filmo pabaigoje paaiškėja, koks jų ryšys su visa istorija. O mūsų laikais Prancūzijos garbės legiono mergaičių mokykloje keturių draugių būrelis įdėmiai stebi haitietę – išlaikiusi išbandymą ir papasakojusi šeimos paslaptį ji priimama draugėn. Mergaitė papasakoja, kad jos senelis buvo zombis, o teta – mambo (Haičio vudu religijos dvasininkė), tačiau ji nė nenutuokia, kad tai paskatins viltį praradusią klasiokę ryžtis beprotiškam dalykui. Potencialo būta, bet jis neišnaudotas, Haičio intarpai iš pradžių atrodo nesusiję, o „dabarties“ plotmės klimaksas taip pat nepalieka reikiamo įspūdžio. 3/10
„Tai turbūt rojus“ (angl. „It Must Be Heaven“) (CO) – palestiniečių režisierius Elia Suleimanas šiame filme vaidina pats save. Ji išvyksta iš gimtosios Palestinos ir ieško šalies, kuri galėtų tapt jo naujaisiais namais. Tačiau nesvarbu, kur jis bebūtų – Paryžiuje, Niujorke – gimtinė jam seka įkandin kaip šešėlis. O pats režisierius netrunka įsitikinti, kad taip tik atrodo, jog žolė žalesnė kitoje tvoros pusėje – jo viešnagę svečiose šalyse nuolat lydi absurdiškos situacijos, o jis pats dažniausiai tampa tik pasyviu jų stebėtoju. Žodžiu – kaip danguje, taip ir ant žemės. Juosta nufilmuota itin gražiai ir estetiškai. Naudojama kadro kompozicija, sinchroniški judesiai, netikėtai tuščios viešosios erdvės. Subtilus humoras daro šį filmą labai patrauklų, tačiau pačiai juostai trūksta vientisumo – filmas be siužeto atrodo tarsi sudėliotas iš atskirų, menkai tarpusavyje susijusių gabaliukų. Auksinė palmės šakelė? Kodėl gi ne, bet turbūt šio to pritrūks. 8/10
„Sibilės vilionės“ (pranc. „Sibyl“) (CO) – 2016 m. debiutavusios Kanų paralelinėje programoje „Kritikų savaitė“ (pranc. „La semaine de la critique“) prancūzų režisierės Justine‘os Triet dramedija „Sibilės vilionės“ šiemet įtraukta į konkursinę programą. Juosta pasakoja apie psichoterapeutę Sibilę, norinčią atsidėti romano rašymui ir dėl to atsisakančią daugumos savo klientų. Tačiau vėlų vakarą sulaukia desperatiško skambučio – jauna mergina maldauja padėti. Susitikus Margo pasipasakoja esanti aktorė, pastojusi nuo savo kolegos, ir nebežinanti kaip elgtis, nes filmavimas vis dar tebevyksta. Sibilė įrašinėja pokalbius su Margo ir juos vėliau panaudoja savo knygai. Tačiau filmavimui persikėlus į Strombolį, Margo ištinka krizė – be Sibilės ji nebegali. Tik tiek, kad pati Sibilė turi įvairių problemų, o prie dalies jų prisideda jos rašoma knyga. Patraukli, pakankamai juokinga europietiška komedija su visu būriu žinomų aktorių – Gaspardu Ullieliu, Virginie Efira, Adèle Exarchopoulos, Sandra Hüller. Dar vienas „filmas filme“ Vis tik į pabaigą nusivažiuojama į tiesiog perspaustą ir neįtikinantį (ir nebejuokingą) chaosą. Auksinė palmės šakelė? Nelabai šviečiasi, apskritai pakankamai keista, kad šis filmas atsidūrė pagrindinėje konkursinėje programoje. Bet V. Efira į geriausios aktorės apdovanojimą gali pretenduoti. 6/10
Tad apie šiemetinius matytus filmus (iš viso – 48) kol kas tiek. Šeštadienį laukiam ceremonijos ir laureatų. Sužinosime, kam šiemet atitenka Auksinė palmės šakelė. Mūsų manymu, didžiausi favoritai yra „Parazitas“ (kor. „Gisaengchung“), „Liepsnojančios merginos portretas“ (pranc. „Potrait de la jeune fille en feu“) ir „Skausmas ir šlovė“ (isp. „Dolor y gloria“).
