Gegužės 8 d. prasidėjo vienas svarbiausių ir prestižiškiausių kino renginių – tarptautinis Kanų kino festivalis. Viso pasaulio akys ir fotoaparatų objektyvai nukrypo į šį nedidelį Prancūzijos Rivjeros miestą, kuris iki kito šeštadienio visai teisėtai gali vadintis pasauline kino sostine. Būtent čia šiuo metu į vieną vietą susirenka patys žymiausi ir talentingiausi aktoriai bei režisieriai iš visos planetos.

Kanuose kasdien nuo ryto iki pat naktinių seansų parodoma gausybė filmų – tik spėk rinktis ir lakstyti iš vieno į kitą. Tiesa, per daug blaškytis netenka – dauguma seansų (pagrindinės konkursinės programos ir „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) rodomi milžiniškame Palais des Festivals, kuriame – bent kelios didžiulės kino salės (ir keletas mažesnių, kaip antai, Salle Buñuel, akivaizdžiai ne tokia didelė, kad į ją sutilptų visi norintys pasimatyti su britų režisieriumi Christopheriu Nolanu). O gal vakarą nuspręsite pabaigti filmu po žvaigždėmis – tokia galimybė yra pasirinkusiems paplūdimio seansus, kurie yra nemokami ir atviri visiems norintiems.

Pernai rašydama apie Kanų kino festivalio dienas dar pridėdavau epitetą „saulėtos“. Nors ir šiemet negalima labai smarkiai skųstis, kad saulės nesimato iš po debesų, bet temperatūra gerokai žemesnė. Tad jeigu kartais tektų ilgiau palaukti eilėje į norimą seansą, labiau tikėtina, kad sustirsite, o ne gausite saulės smūgį.

O šiaip dienos Kanuose susilieja į vieną didžiulį spalvotą kino kaleidoskopą. Kartais tiek visko norisi, kad, atrodo, nors persiplėšk. Bet, turbūt, tai – ne tik Kanų, bet apskritai bet kokio festivalio bruožas, o migruojantys festivalių paukščiai jums patvirtins, kad festivalių organizatoriai TYČIA filmus sudėlioja taip, kad kartais penkiose skirtingose vietose tuo pačiu metu vyksta dėmesio verti dalykai, o kitomis dienomis iš viso „nėra ką žiūrėti“.

Na bet bent jau kol kas žiūrėti tikrai yra ką. Tad kviečiame paskaityti trumpas apžvalgas ir įvertinimus, iš to, ką pavyko pamatyti nuo trečiadienio iki penktadienio. „CO“ – pagrindinė konkursinė programa, „CR“ – „Ypatingo žvilgsnio“ programa“.

Gegužės 9 d., trečiadienis:

„Paskutinio teismo diena“ (arab. „Yomeddine“) (CO) – šiemetinis Kanų kino festivalis asmeniškai prasidėjo su šiuo pagrindinės konkursinės programos jauno egiptiečių režisieriaus A. B. Shawky filmu. Tai istorija apie gyvenimo tikrai „nepamylėtą“ bėdulį Bešajų – vaikystėje susirgęs raupsais, jis tėvų buvo paliktas raupsuotųjų kolonijoje, esančioje dykumoje, iš kurios visą gyvenimą nebuvo išvykęs. Tačiau netekęs žmonos, Bešajus nusprendžia leistis į kelionę ieškoti savo artimųjų, tad pasikinko savo asiliuką ir patraukia skersai visą Egiptą. Prie jo netrunka prisijungti našlaitis Obama, taipogi norintis sužinoti, kas nutiko jo tėvams. Tai šiltas ir jautrus pasakojimas, kelionė, per kurią atrandama ne tik draugystė, bet ir žmonių gerumas. Vis tik, ko gero, Auskinei palmės šakelei to neužteks.

„Draugė“ (svah. „Rafiki“) (CR) – primasis Kenijos filmas, pristatomas Kanų kino festivalyje. Režisierės Wanuri Kahiu juosta pasakoja apie dvi jaunas merginas – Keną ir Ziki, gyvenančias tame pačiame Nairobio rajone. Berniukiško sudėjimo Kena važinėja riedlente ir kartu su vaikinais žaidžia futbolą, o Ziki visų dėmesį traukia vaivorykštės spalvos dredais, nagais ir drabužiais. Taip jau nutinka, kad Kena ir Ziki pamilsta viena kita. Afrikietiška „Adelės gyvenimo“ (pranc. „La vie d‘Adele. Chapitre I et II“) versija? Na, taip, tai dar vienas filmas apie negalimą – uždraustą –netoleruojamą meilę, tačiau W. Kahiu neparodo nė dešimtadalio tų ilgų  meilės scenų, kokios buvo rodomos „Adelės gyvenime“. Tačiau Kenijai pakako vien „skandalingo siužeto, kad filmas būtų uždraustas šioje šalyje – šitaip tik dar kartą patvirtindamas šioje juostoje atskleidžiamą netolerancijos ir homofobijos mastą. Pati juosta gerąja prasme stebina energija, ritmu ir puikiu garso takeliu.

Gegužės 10 d., ketvirtadienis:

„Vasara“ (rus. „Leto“) (CO) – šiemet Kanuose sukasi tikrai nemažai filmų, kurių garso takelį norsi klausytis vėl ir vėl. Be jau minėtos „Draugės“ į šią kategoriją taipogi patenka ir Kirilo Serebrenikovo muzikinė juodai balta juosta „Vasara“. Vyresniems žiūrovams šis filmas, nukeliantis į 1980-ųjų tuometinį Leningradą turėtų sukelti nostalgiją, o grupių „Kino“ ir „Zoopark“ dainos bent trumam grąžinti į jaunystę. Filme pasakojama apie šių grupių susikūrimą, kūrybą ir jaunimo kovą su sovietine cenzūra bei brukimu į rėmus. Kadangi esu 90-ųjų vaikas, tai, asmeniškai mano (o tai reiškia – ir visų kitų bendraamžių ir jaunesnių žiūrovų auditorijos) atžvilgiu ta nostalgijos korta nesuveikia – tais laikais dar negyvenau, o apie Viktorą Cojų pirmą kartą išgirdau gal jau bebaigdama mokyklą. Bet paliekam asmeniškumus – „Vasarą“ vis tiek smagu žiūrėti, nesvarbu, 60 –ųjų, 90-ųjų ar tūkstantmečio vaikas bebūtum. Juosta dinamiška, jaunatviška ir stilinga – papildomo stiliaus prideda ir pasirinktas juodai baltas formatas, kuris pasitarnauja ir stipresnio autentikos įspūdžio išgavimui. Garso takelis tiesiog puikus – čia ne tik jau minėtų V. Cojaus ir Maiko Naumenkos grupių dainos, bet ir vakarietiški kūriniai, čia kartas tampantys drąsiais, žaismingais, netikėtais vaizdo klipais. Auksinės palmės šakelės ši juosta greičiausiai nenuskins (nebent dėl politinių motyvų būtų apdovanotas režisierius K. Serebrenikovas).

„Riba“ (šved. „Gräns“) (CR) – kartais kruopelė magiško realizmo gali visai netikėtai pasukti filmo scenarijų. Taip nutinka šiame jauno iraniečių režisieriaus Ali Abbasi filme. Muitininkę Tiną sunku pavadinti gražia – tačiau ji turi tiesiog fenomenalią uoslę – net nežiūrėdama ji neklysdama jaučia baimę, kaltę, nerimą, tad pro ją neprasprūsta nei nelegaliai gabenantys alkoholinius gėrimus, nei tie, kurie yra linkę ir kai ką daugiau nuslėpti. Vieną dieną pro Tiną praeina į ją stebėtinai panašus Vorė – Tiną visais kaulais jaučia, kad jis taip pat kažką slepia, bet niekaip negali suprasti ką. Maža to – ekscentriškasis Vorė Tiną nenumaldomai traukia. Išdrįsusi su juo artimiau susipažinti Tina atskleidžia ir savo kilmės paslaptį. Filmas turėtų patikti visiems, ką domina tamsios, keistos šiaurietiškos istorijos, su keliais juodojo humoro grūdais.

„Vaikinai, klaupkitės!“ (pranc. „À genoux les gars“) (CR) – kol kas vienas labiausiai nuvylusių filmų. Prancūzo Antoine‘o Desrosières‘o juosta pasakoja apie jauną merginą Jasminą, kurią jos vaikinas šantažuoja, grasindamas išplatinti seksualinio turinio vaizdajuostę. Tiesą sakant, visas filmas yra tik apie tai – apie seksą, seksą, ir, įvairovės dėlei, gal dar truputį apie seksą. Nuobodus, tuščias, išbalansuotas ir nepatrauklus.

„Mėgaukis, mylėk ir greitai bėk“ (pranc. „Plaire, aimer et courir vite“) (CO) – dar vienas prancūzų filmas, ir dar vienas apie seksualinius santykius. Christophe‘as Honoré jau anksčiau yra savo filmuose vaizdavęs homoseksualius santykius, tačiau tai darė subtiliai ir įvilkdamas į bendrą pasakojimo audinį. „Mėgaukis, mylėk ir greitai bėk“ yra niekas kitas, kaip tik begalinė virtinė homoseksualių santykių, tarsi patvirtinanti ir užantspauduojanti negatyvų stereotipą apie homoseksualių asmenų nepastovumą ir polinkį į atsitiktinių romanų paieškas. Tai filmas iš serijos „visi su visais“ – jo centre atsiduria Artūras, o aplink jį tarsi koralas visomis kryptimis išauga homoseksualių santykių daugiakampiai. Patys prancūzai jau vėl skuba giedoti ditirambus ir ketina „atsigriebti“ už pernykščius metus, kai jų numylėtas „120 dūžių per minutę“ (pranc. „120 battement du coeur“) laimėjo „tik“ Didįjį žiuri prizą, o ne Auksinę palmės šakelę, tačiau labai tikiuosi, kad ir šiemetinė žiuri bus pakankamai sąmoninga ir šiam filmui jokių apdovanojimų neskirs. Žaisti vien homoseksualumo korta yra labai pigus ir greitai perkandamas triukas, ant kurio žiuri nederėtų pasimauti.

Gegužės 11 d., penktadienis:

„Šaltasis karas“ (lenk. „Zimna wojna“) (CO) – jei prisimenate lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio „Idą“ (2013 m.), laimėjusią Oskarą kaip geriausias filmas užsienio kalba, „Šaltasis karas“ neturėtų labai nustebinti. Priešingai – naujoji juosta tiek stilistiškai, tiek vaizduojamu laikotarpiu labai primena „Idą“, sugebėjusią išgauti rodomo laikmečio autentikos įspūdį. Galima sakyti, kad su „Šaltuoju karu“ P. Pawlikowskis žengia dar toliau – naujajame filme pasakojama apie Šaltojo karo laikotarpiu gyvenančius Viktorą ir Zulą – Viktoras kartu su kolegomis važinėja po Lenkiją ir ieško muzikinių talentų folkloro ansambliui, o Zula pakeri jį ne tik savo balsu. Tačiau laikotarpis yra negailestingas jų meilei, nes Viktoro laisvės troškimas niekaip nesiderina su naująja „pažangia“ socialistinės valstybės santvarka. Juosta stilinga, o išliekamąja verte, ko gero, jau dbar galima sakyti, kad pralenkia „Idą“. Galbūt Auksinei palmės šakelei to neužteks, bet nebūtų nieko keisto, jei kokį nors apdovanojimą iš Kanų parsivežtų.

„Mano mėgstamiausias audinys“ (pranc. „Mon tissu préféré“) (CR) – sirų režisierės Gayos Jiji pasakojimas apie jauną merginą Nahlą, besiblaškančią tarp laisvės troškimo ir galimybės palikti šalį, kurią suteiktų vedybos su Samiru, emigravusiu į JAV. Tačiau Samiras labiau linksta prie jaunesnės Nahlos sesers Myriam, o 2011 m. Damaske jau bręsta revoliucija. Savo ruožtu Nahla pradeda bendrauti su paslaptinga naujai atsikrausčiusia kaimyne – madam Žiži, ir laukia, kuomet pasirodys jos sapnuose regėtas nepaprasto grožio jaunikaitis. „Mano mėgstamiausias audinys“ per daug niekuo neišsiskiria – nei gerąja, nei blogąja prasme. Galbūt galima tam tikra prasme priskirti šią juostą prie „augimo“ filmų, bet istorija apie nesutramdomą jauną merginą nėra nauja. Filme išsiskiria poetiški Nahlos sapnų/ pasakų intarpai, sukurdami dar ryškesnį kontrastą tarp svajonės ir realybės.

„Angelas“ (isp. „El ángel“) (CR) – neįtikėtinai stilingas, įtraukiantis, jauno argentiniečių režisieriaus Luiso Ortegos filmas „pagal tikrus faktus“. 1971 m. Buenos Airėse siautėjo vos septyniolikos sulaukęs Carlosas Robledo Punchas, atsakingas už 40 apiplėšimų ir 11 nužudymų. Dėl mielo, beveik mergaitiško veidelio, jis buvo pramintas „Mirties angelu“ ir sugriovė visuomenės sąmonėje įsitvirtinusio fiziškai bjauraus nusikaltėlio stereotipą. Juosta vizualiai patraukli, įdomi, dinamiška, režisierius mėgsta kurti seksualines įtampas. L. Ortega neteisina, nemoralizuoja, bet ir neaukština „Carlito“ poelgių, nedaro iš jo herojaus, kokiu jis neabejotinai taptų Holivudo filme.

„Vaizdų knyga“ (pranc. „Le livre d‘image“) (CO) – šiemetinis Kanų kino festivalis, kaip ir prieš dvejus metus, pasirinko kadrą iš legendinio prancūzų „Naujosios bangos“ (pranc. „La nouvelle vague“) režisieriaus Jeano-Luco Godardo filmo. Ir nors šiemetinėje pagrindinėje konkursinėje programoje neliko daugelio taip vadinamų „paprastų įtariamųjų“ ( t.y. festivalio mėgstamų režisierių), atrodo, kad JLG vieta čia amžina ir nepajudinama. Vis tik kažkada tikrai puikius ir novatoriškus filmus kūręs garbusis kino metras dabar atrodo atsikandęs „normalaus“ kino. Tarkim, du paskutiniai jo filmai (kas be ko, atitinkamai rodyti ir pagerbti Kanuose) – „Filmas Socialimas“ (pranc. „Film Socialisme“, 2010 m.) ir „Sudie kalbai“ (pranc. „Adieu aulangage“, 2014 m.) labiau primena pretenzingą žaidimą įvairiomis kino techninėmis galimybėmis, o ne tikrą kūrybą. Ne išimtis ir naujausias J. L. Godardo darbas – „Vaizdų knyga“ – tikras išbandymas akims, nes tai iš esmės yra ne kas kita, kaip supertrumpų iškarpų rinkinys, sulipdytas į vieną darinį, kurį liežuvis nesiverčia vadinti filmu. Galbūt – GALBŪT – čia ir slypi kokia nors gilesnė prasmė, bet, matyt, pernelyg giliai, kad paprasti mirtingieji ją suprastų. Tik ar bus kas išdrįsta pasakyti, kad karalius, deja, jau senokai nuogas, ar vėl eilinį kartą iš pagarbos viso gyvenimo nuopelnams ir indėliui į kiną bus skiriamas eilinis apdovanojimas? Labai to nenorėčiau.

„Balčiausi yra pelenai“ (kin. „Jiang hu er nv“) (CO) – kinų režisieriaus Jis Zhang-Ke stebinančiai stipri juosta apie pavojingą meilę, ištikimybę ir moters stiprybę. Kiao myli Biną, vietinį gangsterį, deja, abu negali jaustis saugūs dėl vietinių gaujų išpuolių. Būtent vieną vakarą taip ir nutinka – Kiao ir Bino automobilis užpuolamas priešiškai nusiteikusios gaujos, ir Kiao, gindama Biną neturi kito pasirinkimo, kaip tik iššauti į orą įspėjamąjį šūvį – tai Kaio kainuoja penkerius metus kalėjimo. Išėjusi į laisvę ji seka Bino pėdomis ir bando susigrąžinti savo buvusį gyvenimą. Filmas žavi savo pamažu vystoma istorija, išmaniais siužeto vingiais ir stipria pagrindine veikėja. Gal Auksinei palmės šakelei to ir neužteks, bet prizas už geriausią scenarijų ar geriausią aktorės pasirodymą – visai realus.

Bus daugiau