Šis tekstas buvo rašomas dar tada, kai 71-ais Kanų kino festivalis artėjo prie savo didingo finalo – buvo tik prasidėjusios apdovanojimų dalybos. Penktadienį paskelbti paralelinės konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ (pranc. „Un certain regard“) laimėtojai. Šeštadienį Didžiajame Lumière‘ų teatre (pranc. „Grand théàtre Lumière“) paaiškėjo, kas šiemet nuskynė Auksinę palmės šakelę ir kitus garbingus apdovanojimus. Festivaliui dar net dorai neprasidėjus buvo puse lūpų svarstoma, kad žiuri pirmininkė australų aktorė Cate Blanchett turi progą pasielgti apdairiau nei jos tėvynainis George’as Milleris, ir perrašyti Kanų istoriją, jei jos vadovaujama žiuri priims sprendimą pagrindinį festivalio prizą skirti moters režisierės sukurtam filmui. Deja, ir šįkart ši proga liko neišnaudota ir Naujosios Zelandijos režisierė Jane Campion ir toliau lieka vienintele moterimi, laimėjusia Auksinę palmės šakelę. Žinoma, bet kokiu atveju, norėtųsi, kad apdovanojimai būtų skiriami kiek įmanoma objektyviau ir pagal konkursinių filmų gerumą, o ne pagal juos režisavusių režisierių lytį, na o bet tačiau, tenka pripažinti, kad šiemetinėje programoje buvo tikrai ne vienas moterų režisierių sukurtas filmas, kuris tikrai būtų vertas Auksinės palmės šakelės. Bet gal tai įvyks kitais metais.
Tad dar siūlome pabaigti pažintį su likusiais filmais. Jūsų dėmesiui – trečiadienio – penktadienio Kanų repertuaras.
„CO“ – pagrindinė konkursinė programa, „CR“ – „Ypatingo žvilgsnio konkursinė programa, „HC“ – nekonkursinė programa.
Gegužės 16 d., trečiadienis:
„Po sidabro ežeru“ (angl. „Under the Silver Lake“) (CO)– trečiadienis prasidėjo intriguojančiu ir tikrai nestandartiniu amerikietišku filmu. Režisieriaus ir scenaristo Davido Roberto Mitchello kūrinys , supinantis detektyvo, trilerio, komedijos, sąmokslo teorijos ir juodojo humoro elementus. Juosta pasakoja apie 33-ejų metų Semą, kuriam už skolas gresia iškeldinimas, tačiau jis į tai per daug nekreipia dėmesio ir mieliau leidžia laiką pro žiūronus stebėdamas įspūdingus aplinkui gyvenančių žavių kaimynių apvalumus. Ypač jį domina paslaptinga blondinė Sara – kai ji netikėtai dingsta, Semas bando pats sekti jos pėdsakais. Filmo kūrėjai vedžioja žiūrovus už nosies į filmą įmaišydami nemenką dozę fantazijos ir siurrealizmo. Sinefilams „Po sidabro ežeru“ turėtų tapti dar ir nebloga pramoga šifruojant įvairias užuominas į kitus filmus. Vis tik Auksinei palmės šakelei to, greičiausiai, neužteks. Bet bent jau tiek, kad ši juosta ir smagiai susižiūri, ir duoda veiklos smegenų pusrutuliams.
„Lietus yra mirusiųjų šalies daina“ (port. „Chuva é cantoria na aldeia dos mortos“) (CR) – lėtas, dokumentinį filmą primenantis pasakojimas iš pačių Amazonės džiunglių. Režisierių João Salavizos ir Renée Nader Messoros duetas pasakoja apie Brazilijos indėnų gentį, jų gyvenimo kasdienybė ir buitį, papročius ir tradicijas, visa tai atskleisdami per jauną vaikiną Ihjãc ir jo šeimą. Dingus tėvui Ihjãc panyra į tamsą, bando netgi palikti džiungles ir kartu su savo žmona Kôtô bei sūneliu apsigyventi mieste. Tačiau yra laikas gedėti ir laikas atsisveikinti su išėjusiais. Lėtas kūrinys pasitarnauja pažintine prasme, be to, šiek tiek primena Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje 2016 m. nominuotą Kolumbijai atstovavusią juostą „Gyvatės apkabinimas“ (isp. „El abrazo de la serpiente“).
„Sofija“ (pranc. „Sofia“) (CR) – jaunos Maroko režisierės Meryem Benm‘Barek filmas, paremtas gausybės merginų skaudžiomis istorijomis. Maroko baudžiamasis kodeksas numato bausmę už seksualinius santykius skirtingų lyčių asmenims, jei jų nesieja santuoka. Dėl to Maroko ligoninėse budi policininkai ir iš gimdyvių yra prašoma pateikti santuokos liudijimą. To nepadarius gresia dideli nemalonumai. Dvidešimtmetė Sofija atsiduria tokioje nepavydėtinoje situacijoje – mergina nežinojo, kad laukiasi, tačiau tai – dar ne pati didžiausia jos problema. Padedama pusseserės Leilos ji pagimdo dukrytę, tačiau tiek ligoninės administracija, tiek policija vis atkakliau reikalauja nurodyti tėvo tapatybę. Filmas parodo šiandieninio Maroko realybę ir jo įstatymų absurdiškumą, kuris griauna ne vienos jaunos merginos gyvenimą. Tačiau filmo, kuris iš pažiūros atrodo kaip niekuo neišsiskiriant drama, siužetas pateikia ne vieną šiek tiek netikėtą vingį.
„Degantis“ (kor. „Boening“) (CO) – netikėtai maloniai nustebinęs filmas. Pagal japonų rašytojo Haruki Murakami apsakymą režisieriaus Lee Chang-dongo sukurta juosta pasakoja apie jauną vaikiną Džongsu, kuris netikėtai susitinka vaikystės laikų pažįstamą Haemi, gyvensią tame pačiame rajone. Haemi paprašo Džongu, kad šis prižirėtų jos katę, kol pati Hamei bus išvykusi Į Afriką. Po šios kelionės Haemi grįžta su paslaptingu vaikinu Benu, kuris kartą Džongsu pasipasakoja apie savo itin keistą pomėgį. Auksinė palmės šakelė šiam filmui gal kiek ir netikėtas sprendimas, tačiau jis būtų to vertas. Patrauklus, įtraukiantis, poetiškas – tokie epitetai tinka šiam filmui.
Gegužės 17 d., ketvirtadienis:
„Dogman“ (CO) – kol kas sunku surasti vertimą šio filmo pavadinimui. Šunų žmogus? Ar žmogus-šuo? Ko gero, kažkas per vidurį, nes pagrindinis šio filmo personažas Marčelo yra tarsi kvailokas, tačiau iki absurdiškumo ištikimas šuo, laižantis jį spardančio šeimininko batus. Kanuose jau ne kartą savo kūrybą pristačiusio italo Matteo Garrone naujoje juostoje nukelia į devintojo dešimtmečio Italijos provincijos miestelį, kenčiantį nuo „budulio“ Simono. Šunų kirpyklą turintis Marčelo bando išlaviruoti, tačiau kartą įklimpusiam į šią košę taip lengvai ištrūkti nepavyks. Nežinau, gal dėl to, kad gyvenime labiau esu „kačių žmogus“, tas Italijos provincijos skurdas ir „mažųjų žmogelių“ kasdienybė labai smarkiai nesužavėjo. Kita vertus, tai filmas, kuriame personažas dėl savo kvailumo (ar dėl kokių nors kitokių nepaaiškinamų ir nelogiškų priežasčių) prisikuria problemų ir rodomas žiūrovams tinkintis iš jų empatijos ir užuojautos jo atžvilgiu – nežinau, galbūt kam nors tai priimtina, tačiau mane tokie filmai dažniau sunervina, nei sužavi. Auksinė palmės šakelė? Na, teoriškai – kodėl gi ne, taip pat kalbama, kad Marcello Fonte gali būti vertas geriausio aktoriaus apdovanojimo. Kaip ten bebūtų, bent vienas apdovanojimas – „Palme Dog“ (liet. „Šunų palmės šakelė“) – šiam filmui tikrai garantuotas.
„Mano kambaryje“ (angl. „In My Room“) (CR) – ko gero, labiausiai nuvylęs festivalio filmas. Juosta prasideda kaip normalus filmas – galbūt dramedija, galbūt drama su komedijos elementais. Iš pradžių matome pagrindinį personažą – nevykusį televizijos žurnalistą Arminą, nežinantį, kaip įjungti ir išjungti kamerą. Romantiškai galėjęs pasibaigti vakaras taipogi nueina šuniui ant uodegos. Kitą dieną jis važiuoja pas tėvus aplankyti visai silpnai besilaikančios močiutės, kuri po kelių dienų iškeliauja Anapilin. Bet kartu viskas pasikeičia – iki šiol įprastas pasaulis ištuštėja – nebelieka nė vieno žmogaus ir Arminas apsigyvena laukinėje gamtoje bei imasi žemdirbystės. Filmas nuobodus ir absurdiškas, fantastinis posūkis yra visiškai nepaaiškintas ir kvailas – net ir tuo atveju, jei jį laikysime priimtinu, pagrindinio personažo elgesys daugiau nei dažnai yra alogiškas ir sunkiai racionaliai suprantamas. Atgal į gamtą? Jei tik pageidaujate, bet šįkart tai – ne itin vykęs bandymas.
„Praėjimas“ (pranc. „La traverseée“) (HC) – Europos parlamento nario Danielio Cohno-Bendito bei filmavimo grupės kelionė skersai išilgai Prancūziją ir jų pokalbiai įvairiomis temomis su įvairiausių socialinių sluoksnių žmonėmis: nuo streikuojančių kirpėjų iki pabėgėlių, nuo kalinių iki žvejų, nuo radikalių dešiniųjų iki išrinktojo prezidento Emmanuelio Macrono… Žvejai, kepėjai, statybininkai, uosto darbuotojai, provincijos futbolininkai, medžiotojai, studentai – vieni pristato savo užsiėmimą, su kitais kalbamasi apie dabartinės Prancūzijos situaciją ir aktualias problemas. Gal ir nieko ypatingo, tačiau iš šių atskirų detalių susidėlioja dabartinės Prancūzijos veidas.
„Kafarnaumas“ (pranc. „Capharnaüm“) (CO) – stipri libaniečių režisierės Nadine Labaki drama. Filmas prasideda, atrodytų absurdiška ir neįsivaizduojama situacija: dvylikametis berniukas padavė į teismą savo tėvus už tai… kad jie jį paleido į šį pasaulį. Tačiau kai imamas vystyti pasakojimas, pamažu atskleidžiantis, kokiomis sąlygomis augo Zeinas ir ką jam per jo dar trumpą gyvenimą teko patirti, toks kaltinimas, mestas jo tėvams nebeatrodo absurdiškas. Juosta savo tematika šiek tiek primena Dany Boyle‘o režisuotą „Lūšnynų milijonierių“ (angl. „Slumdog Millionaire“), tačiau čia daug mažiau saldumo ir laiminga ar beveik laiminga pabaiga net nekvepia. Nors gana didelę laiko dalį matome, kaip Zeinas plūkiasi su mažyliu Jonu, juosta palieka stiprų įspūdį. Socialiai jautri drama apie pažeidžiamiausią visuomenės dalį – vaikus, augančius visiško skurdo sąlygomis palies ne vieną žiūrovą. Labai realus kandidatas ir į Auksinę palmės šakelę.
„Švelnus pasaulio abejingumas“ (angl. „The Gentle Indiference of the World) (CR) – jauno Kazachstano režisieriaus Adilkhano Yerzhanovo juosta pasakoja apie jauną merginą Saltan, kuri atsiduria itin sudėtingoje ir kontroversiškoje situacijoje. Po tėvo savižudybės šeimą slegia didelė skolų našta, už ką Saltan motinai gresia kalėjimas. Turtingas dėdė sutinka ištiesti pagalbos ranką ir pagelbėti finansiškai, bet ne už ačiū – Saltan turi palikti idilišką kaimą ir vykti į miestą, sužinoti, ko jis nori. Jai iš paskos seka simpatiškas ir nuoširdus, tačiau dar neturtingesnis vaikinas Kuandykas. Tai lėtas pasakojimas, kurį pagražina sodrios spalvos ir kadrų poetika.
Gegužės 18 d., penktadienis:
„Peilis širdyje“ (pranc. „Un couteau dans le coeur“) – prancūzo Yanno Gonzalezo juosta nukelia į aštuntojo dešimtmečio pabaigos Paryžių ir įsuka į spalvingą bei absurdišką istoriją. Filmo centre atsiduria Ana – gėjų pornofilmų įmonės prodiuserė. Ji valdinga, kompromisų nepaisanti, nuo alkoholio priklausoma moteris, siekianti vaizdo montuotojos Luisos meilės. Tačiau viskas pasislenka į šalį, kadangi šios kompanijos darbuotojus sukrečia žinia apie brutaliai nužudytą vieno ankstesnių jų filmų aktorių. Ir tai – tik pirmoji auka, tad baimė ir nežinomybė auga. Filmas vulgarus, absurdiškas, jame gausu atvirų sekso scenų ir nuogumo. Vienintelis dalykas, už ką galima jį pagirti – stipri vizualinė pusė (na, ne tai, kas rodoma, o kaip rodoma). Tačiau į jokius apdovanojimus jis neturėtų pretenduoti.
„Laisvi kaip vėjas“ (pranc. „Libre“) (HC) – Mihelio Toscos dokumentinis filmas vis dar aktualia pabėgėlių ir migrantų, plūstančių į Europą, tema. Prancūzijoje prie Italijos pasienio esantis Rojos slėnis yra ypatinga teritorija – pasienio zona, kur jau nebe Italija, bet formaliai dar ir ne Prancūzija bent jau atvykstantiems ir prašantiems prieglobsčio. Ūkininkas Cédrickas Herrou yra tapęs herojumi, kadangi pas save priglaudžia, apgyvendina, padeda susitvarkyti dokumentus ne vienai pabėgėlių šeimai. Siužetas jau, galima sakyti, nebe naujas, pasakojimo stilius – pakankamai nuobodus, tad šį filmą verta žiūrėti nebent jei tikrai domina viskas, kas susiję su pabėgėlių problematika.
„Aika“ (rus. „Ayka“) (CO) – savotiška moteriška „Dogmano“ versija – t. y. filmas apie visišką vargo pelę. Kazachų režisieriaus Sergejaus Dvortsevojaus juosta koncentruojasi į vieną vienintelį personažą – azijietiškos kilmės jauną moterį Aiką, kuriai trūks plyš reikia pinigų. Tuoj pat. Nes ji ne tik kad vėluoja susimokėti už būstą (ar, jei tikriau, landynę, kurioje gali pernakvoti), bet ir niekaip neatiduoda didelės skolos neaiškiems tipams, kurie vis skambina ir nuolat primena susimokėti, nes kitaip… Todėl Aika desperatiškai griebiasi bet kokių – net pačių šlykščiausių ir nemaloniausių darbų. Šis filmas – tai nuolatinis klampojimas po storai sniegu užverstas Maskvos gatves, niūrus ir nelabai paliekantis vilties. Scenarijus chaotiškas, režisūra taipogi neypatinga. Tad Auksinė palmės šakelė šiam filmui negresia.
Gegužės 19 d., šeštadienis:
„Visi žino“ (isp. „Todos lo saben“) (CO)– taip jau nutiko, kad festivalio atidarymo filmas buvo paskutinis mano matytas Kanuose. Iš tikrųjų tai buvo vienas laukiamiausių šių metų filmų – ir tikrai buvo dėl ko: juostą režisavo iranietis Asgharas Farhadi, kurio du kūriniai pelnė Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, tai pirmasis jo ispanakalbis darbas su ryškia aktorių komanda: Oskaro laureatais ispanais Penèlope Cruz ir Javieru Bardemu bei argentiniečiu Ricardo Darínu. Tačiau kritikų šis filmas nesužavėjo. Juosta pasakoja apie ispanę Laurą, su dviem savo vaikais – paaugle dukra ir jaunesniu sūnumi – iš Argentinos atvykusią į savo giminaitės vestuves. Tačiau per šventę ištinka nelaimė – Lauros dukra pagrobiama ir visi nerimastingai ima laukti tolesnių nurodymų iš pagrobėjų. Ilgainiui pradeda skleistis šeimos paslaptys ir senos nuoskaudos. Realiai tai nėra toks jau blogas filmas, bėda ta, kad, kaip ne kartą esame įsitikinę, A. Farhadi gali tikrai geriau – ši juosta nė iš tolo neprimena jo ankstesnių kūrinių, kuriuose jis meistriškai žongliravo moralinėmis kolizijomis. Tas pats pasakytina ir apie aktorius – na, neblogai, bet „Visi žino“ tikrai jų filmografijose netaps itin įsimenančia juosta.
