„Kino pavasario“ dienoraštis. Aštunta diena

„Kino pavasario“ dienoraštis. Aštunta diena

„Kino pavasaris“ pasiekė savo mediumą – pusiaukelę, kai jau yra išryškėję žiūrovų mylimiausi ir lankomiausi filmai, bet dar lieka nemažai laiko visiems nespėjusiems juos pažiūrėti. Iš ilgametės patirties žinome – tai pačios smagiausios dienos, pati viršūnė, pats pikas – kai festivalis jau įgavęs pagreitį, įsivažiavęs į savo beprotišką ritmą, įtraukęs į savo smagų sūkurį.

Tad dalijamės dar vienos dienos įspūdžiais. Šįkart filmai, kuriuos „Kino pavasaris“ rodė ketvirtadienį, kovo 22 d.

Viktė:

„Izabelė ir jos vyrai“ (pranc. „Un beau soleil intérieur“, 2017 m., Prancūzija) – 5/10

Kiek kartų tai matėme prancūzų kine – nuobodžiaujanti moteris ieško meilės, tačiau viskas paprastai baigiasi tik gausybe nuvylusių seksualinių santykių. Ne išimtis ir „Izabelė ir jos vyrai“, kurio pagrindinė veikėja blaškosi nuo vieno meilužio prie kito, suvokdamas, kad nei vienas, nei kitas nei penktas ar dešimtas, atsidūręs jos lovoje, nėra tai, ko ji iš tiesų ieško. Filmas pakankamai nuobodus, tačiau jį gelbsti nepakartojamosios Juliette Binoch, režsierės Claire Denis ir operatorės Agnés Godard trio, suteikdamas šiam filmui subtilumo ir efemeriško trapumo. To užtenka vienai peržiūrai, bet vis tik yra per mažai, kad filmas ilgiau užsiliktų atmintyje.

„Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ (pranc. „Jeannette l‘enfance de Jeanne d‘Arc“, 2017 m. Prancūzija) – 6/10

Labai netradicinio formato filmas. Žiūrint gali kilti klausimų, kas tai – miuziklas, roko opera, didžiajam ekranui pritaikytas spektaklis? Ko gero – viskas viename. Nors matome, kaip ekrane aštuonmetė Žanetė išauga į šešiolikmetę paauglę, pasiruošusią savo tėvynę vesti į istorinę pergalę, veiksmo nedaug. Dažniausiai matome Žanetę vieną ar kartu su kitais, lyg iš teatro pjesės atklydusiais personažais, dainuojančią ir šokančia arba kaip sufijus besisukančią ratu. Nors teatras kine, mano subjektyviu vertinimu, yra viena didžiausių blogybių, kokia tik gali nutikti, vis tik šis minimalistinis Bruno Dumont‘o kūrinys kažkuo užkabina – net jei praleisime pro pirštus tai, kad ūgtelėjusi ir melsva suknele aprengta Žana labiau primena gerų manierų kilmingą panelę, o ne iš valstiečių kilusią karžygę. Iš esmės – tai filmas, kuriame forma laimi prieš turinį. Tad verta pamatyti tiems, ką domina eksperimentinis kinas, nauji kino kalbos raiškos būdai, drąsūs ir netradiciniai sprendimai. Visi kiti, deja, gali mažumą užsinuobodžiauti.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles