Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 1 d.

Buvau kine. 2019 04 02

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 1 d.

Šiemetinis „Kino pavasaris“ išlėkė į savo finišo tiesiąją. Liko vos kelios dienos suspėti pasidžiaugti šiuo renginiu, susitikti su atvykusiais festivalio svečiais, pamatyti norimus filmus – tuos, kuriuos festivalio programėlėje apsibraukėte raudonai nuo pat jo pradžios, ir tuos, apie kuriuos visi šneka, ir dar gal tą, kurį patarė draugas – „būtinai būtinai pažiūrėti“ –ar iškritikavo kolega, su kuriuo jūsų skoniai – bent jau kino atžvilgiu – niekada nesutampa. Tiesa, jau skelbiamas festivalio pratęsimas – galimybė nespėjusiems pažiūrėti tai, kas liko nepamatyta. Žinoma, į pratęsimą tilps toli gražu ne visi šiemetinio „Kino pavasario“ filmai – tik patys populiariausi. Tad jei širdis ir kino uoslė krypsta link mažiau žinomų, bet kartais netikėtai maloniai nustebinančių filmų, kuriuos taip smagu patiems atrasti – nesnauskite.

Tad ką buvo galima pamatyti balandžio 1 d. „Kino pavasario“ ekranuose“ Tikimės, kad neapsigavote ir išsirinkote savo dėmesio ir laiko vertą filmą.

Viktė:

„Pasaulis priklauso tau“ (pranc. „Le monde est à toi“) – 6/10

Manote, kad jūsų tėvai yra blogi? Pažiūrėkite šį filmą ir manykite iš naujo. Žinoma, nevykę tėvystės įgūdžiai čia – tik šalutinė detalė, kadangi juostos centre sukasi ginklai, narkotikai ir pinigai – labai dideli pinigai. Taip viskas susivynioja į visai smagią kriminalinę, nors ir gerokai absurdišką komediją, kurią papuošia dvi ryškios vyresnės kartos prancūzų kino žvaigždės – Isabelle Adjani ir Vincentas Casselis, puikus garso takelis ir patraukli kinematografija. Filmas pasakoja apie smulkų narkotikų prekeivį Fransua, kuriam pasitaiko proga prastumti stambų reikalą. Tam jis pasitelkia ką tik iš kalėjimo grįžusį patėvį, vėliau prisijungia ir mama, meistriškai švarinanti prabangias Paryžiaus parduotuves, bei mamos gaujai priklausanti Fransua mylimoji. Viskas atrodo einasi lyg sviestu patepta, tačiau jau beveik kišenėje buvęs sandoris pastringa – va čia ir prasideda visas įdomumas, kadangi siužeto vingiai nustebins ne tik žiūrovus, bet ir pačius filmo personažus, kurie, be kita ko, bando išsiaiškinti tarpusavio santykius. Filmas nėra pretenzingas,  nekapsto labai giliai, bet jei tarp rimtų festivalio filmų ieškote kažko lengvesnio – tai gali būti visai neblogas pasirinkimas.

„Laukinis“ (pranc. „Sauvage“) – 5/10

Nelengvas filmas, savo žvilgsnį kreipiantis į visuomenės paribius. Vos 22-ejų metų Leo jau kuris laikas užsiima prostitucija. Vaikinas dienomis valkiojasi Strasbūro gatvėmis, prausiasi balose, valgo tai, ką pavyksta nugvelbti iš gatvės prekeivių, o naktimis kartu su kitais likimo broliais laukia klientų. O šių pasitaiko visokiausių, su keisčiausiais seksualiniais įgeidžiais ir fantazijomis. Nenuostabu, kad nuo tokio gyvenimo būdo smarkia pašlyja Leo sveikata, todėl nedelsiant reikia tai keisti. Tik ar Leo pajėgus pasipriešinti savo laukinei prigimčiai?

Per visą filmą vystoma pagrindinei minčiai (dėl kurios galima lengvai nuspėti filmo pabaigą) prieštarauja tiesiog desperatiškas Leo saugumo, artumo, švelnumo ir meilės siekis. Atrodo, kad, priešingai nei jo kolegos, Leo nemoka atskirti sekso ir meilės. Pats filmas labai brutalus, kūniškas, jame daug nuogos fiziologijos, atvirų homoseksualaus sekso scenų. Kai kurie vaizdai gali šokiruoti. Kaip šalutinė mintis pamąstymams lieka tai, kaip stipriai kai kurie žmonės yra priklausomi nuo savo apatinės kūno dalies poreikių.

„Tarp dviejų vandenų“ (isp. „Entre dos aguas“) – 4/10

Lėtas, ištęstas filmas, trinantis ribą tarp dokumentikos ir fikcijos, pasakoja apie du romų tautybės brolius. Paleistas iš kalėjimo Izra bando susigrąžinti žmoną ir dukras, tačiau namuose nėra laukiamas išskėstomis rankomis. Tad Izra remiasi į brolį Čeito – iš ilgo plaukiojimo neseniai grįžusį karinio jūrų laivyno karininką. Saulėtoje, tačiau skurdžioje Andalūzijoje tirpsta vasariška brolių kasdienybė, kartu su paprastais užsiėmimais, prisiminimais apie tėvo žūtį ir begaliniais pokalbiais. Per visą filmą taip nieko ir neįvyksta, bet už tai kalbama. Kalbama ir kalbama. Be perstojo. Apie viską. Apie nieką. Smulkūs, nereikšmingi pokalbiai. Tad jei gyvenime tokie tušti plepalai jus nervina, verčiau nerizikuokite ir dvi savo gyvenimo valandas investuokite kur nors kitur – nes jau po kokių 15 minučių kils didelis noras tiesiog liepti personažams bent minutę užsičiaupti ir patylėti.

Titas:

„Vagiliautojai“ (jap. „Manbiki kazoku“) – 8/10

Dar vienas skurdo manifestas, apeliuojantis į mūsų žmoniškumą, atjautą kitiems, į tai, kaip mes priimame tuos žmones, kurių dažniausiai nė nematome, nepastebime, bet jie, nepaisant to, egzistuoja. Dar vienas? Taip, bet realistiškesnis ir grynesnis, kino gurmanus džiuginantis nešvaria aplinkos estetika. Apeliuoja? Taip, bet filmas ne apie mus, filme mūsų beveik nėra, tik viena didelė šeima ir jų tarpusavio santykis. Koks jis? Nė vienas žodis neatrodo galintis pilnai tai apibūdinti, todėl reikia pamatyti. Galbūt daugeliui pritrūks smarkaus ir didelio „bum“ kulminacijoje,  tačiau didysis sprogimas gali įvykti tavyje, vėliau.