Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 2 d.

Buvau kine. 2019 04 03

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 2 d.

Šiemetinio „Kino pavasario“ programoje tikrai nemažai filmų, kalbančių apie fizinį artumą – jo troškimą ir baimę vienu metu. Šiuos kardinaliai vienas kitam priešingus siekius atskleidžia ir eksperimentinis „Neliesk manęs“ (angl. „Touch Me Not“), ir brutaliai realistiškas „Laukinis“ (pranc. „Sauvage“), tam tikru kampu pateiktą šią temą galima įžvelgti ir „Antrojoje aš“ (pranc. „Cell qui vous croyez“). Fizinį moterų malonumą, kuris vis dar yra tabu daugelyje kultūrų, nagrinėja dokumentinė juosta „#Moters malonumas“ (angl. „#Female Pleasure“).

Bet tikri kinomanai žino, kad geras filmas taip pat gali suteikti didžiulę palaimą. Tad išsirinkite savąjį filmą, apsikabinkite jį, leiskitės, kad ir jis jus apkabintų, ir nugrimzkite į jo platų ir daug žadantį glėbį.

Benas:

„Netikėta meilė“ (isp. „El amor menos pensado) – 6/10

Iš esmės ganėtinai tipiška romantinė komedija, nagrinėjanti vidurio amžiaus krizės santykių problemas. Kai Marcelo ir Anita išleidžia savo vienturtį sūnų į universitetą, supranta, kad likę vieni jie nebejaučia meilės vienas kitam. Tad gražiai, draugiškai išsiskiria ir, nutrūkę nuo monogamijos grandinės, keliauja ką tik išsiskyrusių žmonių pasaulin, kuris pilnas linksmybių, sekso ir nerūpestingumo. Tačiau ar tai padarys juos laimingesnius? Kaip ir nesinori išduoti filmo pabaigos, bet, manau, jums iškart viskas aišku. Lengvas, paprastas, neįspūdingas filmas, kurį siūlyčiau pažiūrėti penkiasdešimt jau sulaukusiems ir norintiems sutvirtinti savo santuoką.

Viktė:

„Žemė po mano kojomis“ (vok. „Der Boden unter de Füssen“) – 6/10

Dar vienas filmas, priverčiantis suabejoti tuo, ką matome, pasakoja apie sėkmingą karjerą darančią trisdešimtmetę Lolą. Jauna moteris visą save atiduoda plėtojamam projektui – viršvalandžiai, darbas savaitgaliais jos gyvenime yra veikiau taisyklė nei išimtis. Tačiau iš pažiūros tvirtai ir tvarkingai sudėliotas Lolos pasaulis ima braškėti, kai jos sesuo po bandymo nusižudyti atsiduria psichiatrijos ligoninėje. Ilgainiui paaiškėja, kad ir Lolai pasireiškia haliucinacijos.

Šis šviežias, ką tik iš Berlinalės „Kino pavasarį“ pasiekęs filmas kalba ne tik apie psichinį stabilumą ir sveiku protu suvokiamą realybę ar seserų ryšį – kartu atsiskleidžia preciziškai tobulo Lolos gyvenimo tuštuma. Taigi – tai yra dar vienas priminimas apie retorinis klausimas apie prioritetų susidėliojimo svarbą.

„Dar viena gyvenimo diena“ (angl. „Another Day of Life“) – 7/10

Filmas, kuris labai nori būti „Valsas su Baširu“ (hebr. „Vals Im Bashir“), bet toks nėra. Tiesą sakant, tiek savo tematika, tiek konstrukcija, tiek tuo, kad pagrindinio asmens, aptariamo filme jau nebėra, „Dar viena gyvenimo diena“ labai primena kitą festivalio konkursinės programos juostą „Šveicaras Chrisas“ (angl. „Chriss the Swiss“). „Dar viena gyvenimo diena“ pasakoja apie lenkų žurnalistą Ryszardą Kapuścińskį, 1975 m. išvykusį į pilietinio karo krečiamą Angolą. Kruvino pilietinio karo patirtys, sutikti žmonės formavo R. Kapuścińskį kaip asmenybę, ir savo patirtis jis vėliau aprašė tokio paties pavadinimo knygoje. Kaip ir jau minėtame filme „Šveicaras Chrisas“, taip ir čia trūkstamas pasakojimo spragas užpildo realistiško stiliaus animacija. Vis tik be karo mozaikos ir personažų vidinių pokyčių, pritrūko kokio nors „kabliuko“, kuris filmo pasakojimą vestų į priekį.