Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 3 d.

Buvau kine. 2019 04 04

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 3 d.

Kaip mirguliuojantis vanduo, sustingęs šiemetiniame „Kino pavasario“ plakate, taip po truputį nurimsta, nusistovi ir pagaliau išryškėja bendras festivalio vaizdas, susidedantis iš daugybės pamatytų filmų. Kiekvienas pažiūrėtas filmas kaip mozaikos detalė gulė į bendrą 2019 m. „Kino pavasario“ paveikslą, sužibdamas sava spalva, savitai suskambėdamas ir palikdamas pėdsaką – ryškesnį ar blankesnį, ar visai vos matomą – čia jau kaip kuris.

Tikime, kad beveik susidėliojote šiemetinio „Kino pavasario“ atvaizdą. „Beveik“ – nes dar liko šiek tiek laiko pridėti kai ką, ko galbūt trūko. Gal tai bus ryškus aksesuaras, o gal visai nežymi smulkmena. O gal kaip tik ta detalė, kurios trūko, kad viskas susijungtų į bendrą visumą. Tad sustokit. Įjunkit vaizduotę. Pažvelkite į mirguliuojančio vandens paviršių – kokį „Kino pavasario“ veidą ten matote?

Viktė:

„Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. „If Beale Street Could Talk“) – 6/10

Kai filmas glosto akis ir ausis, tačiau viduje yra prėskas ir blankus – būtent taip tenka apibūdinti šią Oskaru apdovanotą juostą. Politiškai korektiškas, su Oskarams labai „teisingu“ siužetu filmas plaukia ir praplaukia paviršiumi, niekur taip ir neužsikabinęs nei užkabinęs. Visas siužetas remiasi stereotipine ydinga kliše apie išžaginimu neteisingai apkaltintą jauną juodaodį vaikiną Fonį, dėl kurio jo dar jaunesnė nėščia sužadėtinė Tiša yra pasiryžusi nueiti kryžiaus kelius. Vizualiai gražus, apipintas puikiu garso takeliu šis filmas iš esmės stumdo pagrindinį leitmotyvą – Fonis nekaltas, jis tiesiog negalėtų to padaryti, o sulaikytas vien dėl to, kad yra juodaodis, – bei taip ir nepajuda iš vietos ir tiesiog buksuoja pradiniame taške.

„Muziejus“ (isp. „Museo“) – 5/10

Filmas, pasakojantis apie tai, kaip du veterinarijos studentai Chuanas ir Vilsonas Kalėdų vakarą sugeba apšvarinti Meksiko muziejų ir iš jo išnešti neįkainojamus majų dirbinius, prasideda daug žadančiai, tačiau ilgainiui nuvėsta. Prasidėjęs gana šmaikščiai (ypač smagi scena, kai Chuanas sugadina visiems giminės vaikams Kalėdas), vėliau, nors ir lyg ir nestokodamas veiksmo, filmas išskysta ir nebesugeba susigrąžinti žiūrovų dėmesio. Paskui dar bandoma griebtis tokio pobūdžio filmams įprasto „Nusikaltimo ir bausmės“ šiaudo, tačiau skęstančio „Muziejaus“ su klaikia kinematografija neišgelbsti net puikusis Gaelis Garcia Bernalis.