Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 4 d.

Buvau kine. 2019 04 05

„Kino pavasario“ dienoraštis. Balandžio 4 d.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Pavyzdžiui, reguliarusis „Žalgirio“ Eurolygos sezonas. Arba „Kino pavasaris“. Nes „Kino pavasaris“ visada baigiasi gerai. Žinoma, kaip ir kasmet truputį gaila, kad jau viskas – po dviejų ilgų savaičių nebeliks to jau beveik įprastiniu tapusiu šurmulio, prie populiariausių seansų kino salių nusidriekusių žiūrovų eilių, truputį pakvaišusio filmų tvarkaraščio. Bet „Kino pavasaris“ – tarsi Karlsonas iš seno animacinio filmo: išskrido, tačiau pažadėjo būtinai sugrįžti. Ir kitąmet – net neabejojame – ant savo sparnų atsineš lygiai tiek pat džiugių akimirkų ir įsimintinų filmų.

Kaip per Olimpinių žaidynių uždarymą, sakoma, kad tai buvo geriausios žaidynės (net jei tai nebūtinai atitinka objektyviąją tiesą), taip ir iki kitų metų atsisveikinant su „Kino pavasariu“ norisi ištarti – tai buvo geriausias festivalis. Tikimės, kad pavyko atrasti TĄ filmą, kuris mintyse liks dar ilgai po festivalio. Ir paskutinį kartą žvilgtelkim į tai, kas festivalio uždarymo dieną dar sukosi „Kino pavasario“ ekranuose.

Eglė:

„Degantis“ 6,5/10

Lėtas ir sunkus filmas apie jaunuolio Džongsu ir jo vaikystės draugę Haemi, kurie netikėtai susitinka po ilgos pertraukos. Susižavėję vienas kitu jie pasineria į keistą ir mistinę draugystę, kol vieną dieną po kelionės į Afriką grįžusi Haemi pristato draugą Beną. Istorija pastatyta ant rašytojo H. Murakami novelės pamatų, tad kokia novelė  – toks ir filmas – keistas, miglotas ir labiau primenantis hipnozės, o ne kino seansą. Nepagražinta aplinkos estetika susiliejusi su apnuogintomis veikėjų emocijomis virsta viena didele metafora, kuri galvoje sukasi dar ilgai po seanso. Tačiau tam, kad istorija atsikleistų visomis tamsiomis ir siurealistiškomis spalvomis, prireikia nemažai laiko – juostos trukmė kiek daugiau nei dvi valandos. Ir nors nesinori išduoti filmo pabaigos, bet užkietėję detektyvų mylėtojai turėtų greitai perprasti juostoje gvildenamą nusikaltimo mįslę.

Titas:

„Antroji aš“ (pranc. „Celle qui vous croyez“)  – 8/10

Prancūziška drama apie 50 metų sulaukusią Kler. Išsiskyrus su vyru, vienišumo jausmas ją pastumia į daug jaunesnio vyro glėbį, tačiau ir jame pagrindinė veikėja nesijaučia pilnaverčių santykių dalis, kol galiausiai ir vėl lieka atstumta. Įskaudinta moteris griebiasi kraštutinių priemonių – apsimesdama jauna mergina ji bando suvilioti savo buvusio jaunojo partnerio draugą. Jai tai pavyksta ir atrodo pasaulis vėl nušvinta gražiausiomis spalvomis, bet kiek tai tikra?

Neišsemiama ir įdomi tema – vienišumas ir nepilnavertiškumo jausmas, kuomet netenkina tai, kas esame, ir bandome būti kažkas kitas. Apsimetame dėl kitų, valgome dėl kitų, kalbame dėl kitų, praktiškai viską darome dėl kitų, o ar tokiomis sąlygomis nėra lengva pamiršti, kas esame iš tikrųjų? O jei vis tik išdrįsime išlipti iš burbulo bei būti savimi ir jei visa tai seksis ne ką blogiau, sulauksime ne mažiau to taip trokštamo aplinkinių pripažinimo, ar tada sugebėsime nesusipainioti ir negrįžti atgal? Ar nepradėsime galvoti, kad vis tiek esame mylimi ne dėl to, kas esame, o dėl to, kokie bandome būti? Viską įvilkus į šiuolaikinį socialinių tinklų rūbą, kuriame dažniausiai ir bandome slėptis ar apsimesti, gauname visą šūsnį problemų, iš kurių išsikapanoti dažnam yra per sunku.

Viktė:

„Artimi priešai“ (pranc. „Fréres ennemis“) – 6/10

Visai kokybiškas europietiškas kriminalinis filmas, gerąja prasme nustebinantis realistiškumu ir neatitrūkimu nuo tikrovės. Juosta pasakoja apie du jau suaugusius vaikystės draugus – arabų kilmės Drisas tapo Paryžiaus policijos kapitonu, o Manuelis pasuko nusikalstamais keliais ir įsisuko į prekybą narkotikais. Vienas toks nepavykęs sandoris ir su juo susijusi žmogžudystė Drisą ir Manuelį vėl suveda draugėn – abu supranta, kad gali vienas kitam padėti ir kad vienas be kito neišsivers. Pakankamai realistiškas, brutalus, negražinantis tikrovės ir neidealizuojantis savo personažų – toks yra šis filmas. Dar vienas pliusas – dėmesys pagrindinių veikėjų portretams – nors ir epizodiškai trumpai šmėkšteli detalės apie jų šeiminę padėtį ir kilmę. Tad tokio žanro mėgėjams „Artimi priešai“ gali tapti visai nebloga alternatyva holivudinei pompastikai.

Ilga dienos kelionė į naktį“ (angl. „Long Day‘s Journey into Night“) – 6/10

Vizualiai gražus, stilingas, technine prasme – dėl valandos trukmės vientiso 3D kadro  – ypatingas, tačiau turiniu per daug neišsiskiriantis filmas. Tai pasakojimas apie Lu Hongvu, dėl tėvo laidotuvių grįžusį į gimtąjį miestą ir bandantį čia surasti kadaise mylėtą merginą. Tačiau Lu Hongvu grįžta ne tik į gimtinę – filmo viražai sugrąžina į prisiminimus ir vedžioja pasąmonės labirintais. Tad jei išorinis grožis ir technikos viražai jus domina labiau nei turinys – visai verta patirti šią neoninę kino kelionę.