Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Dešimta diena

Buvau Kine. 2018 03 25

„Kino pavasario“ dienoraštis. Dešimta diena

Ir vėl savaitgalis! Savaitės ratas apsisuko, o „Kino pavasaris“ vis dar visu smarkumu dalijasi savo įkvėpimais. Tad bandome juos gaudyti – atviromis akimis ir mintimis. Nes nors pažiūrėtų filmų taupyklėje jau tikrai nemažai, tačiau vis dar yra daug ką žiūrėti.
Tad įspūdžiai iš šeštadienio, kovo 24-osios „Kino pavasario“ įkvėpimų ir kino salių.

Andrius:

„Sūnaus globa“ (pranc. „Jusqu‘a la garde“, 2017 m., Prancūzija) – 8/10

Pora nepasidalija sūnaus globos. Psichologinės dramos pirmoje pusėje daug dialogų, mažai veiksmo, tačiau įtampa po truputį auga ir galiausiai pasiekusi kulminaciją sprogsta taip stipriai, kad visa tai atperka gan nuobodoką pradžią. „Sūnaus globa“ nėra tik apie skyrybų sūkuryje atsidūrusius asmenis ir dėl to kenčiančius jų vaikus; filmo kūrėjai kapsto giliau ir parodo dar sudėtingesnę situacijos problematiką. Įdomu tai, kad šis Xaviero Legrando pilno metro darbas yra tęsinys trumpametražio filmo „Prieš viską prarandant“. Pažiūrėjus jį, „Sūnaus globa“ atsiskleidžia dar kitomis spalvomis.

„Veidas“ (lenk. „Twarz“, 2018 m., Lenkija) – 6,5/10

Jacekas labiausiai mėgsta sunkųjį metalą, savo merginą ir šunį. Jaceko darbo metu nutikus baisiam nelaimingam atsitikimui, atsiskleidžia artimųjų ir visų tikinčiųjų tikrieji veidai. Juostos istorija įdomi, tačiau iki galo neišnaudotas jos potencialas. Lenkijos visuomenę šaržuojantis ant stereotipų pastatytas kino darbas turi keletą itin juokingų vietų, tačiau juostos negalėčiau pavadinti nei labai gera komedija, nei puikia drama, ji – kažkur per vidurį.

Viktė:

„Ava“ (2017 m., Prancūzija) – 6/10

Šio filmo plakatas yra apgaulingas. Taip, tokia scena filme yra, bet jei neskaitę filmo aprašymo iš „Avos“ tikitės mažų mažiausiai pasakojimo apie amazonę, tai to nesulauksite. Kita ertus – tai nėra taip ir blogai. „Ava“ – tai dar vienas „Kino pavasario“ programos filmas, kurio veiksmas vyksta per vasaros atostogas. Pasakojimo centre atsiduria nepagydoma akių liga serganti trylikametė mergaitė, kuriai ši vasara yra galbūt paskutinė, kai ji dar gali normaliai matyti. Nors Avos mama nusprendžia bent per atostogas ignoruoti dukros ligą, kad ši vasara Avai taptų įsimintina. Tačiau Ava pati randa savų būdų, kaip šį likusį laiką padaryti įsimenančiu – ir ne tik sau pačiai. Lėtoka juosta šiek tiek primena Maurice‘o Pialat savo laiku buvusį kultinį filmą „Už mūsų meilę“ (pranc. „A nos amour“, 1983 m.) su Sandrine Bonnaire. Tik „Ava“ kai kuriais momentais pagauna savotiško sunkiai paaiškinamo mistiškumo. Gal ir nebūtinai tas filmas, kurio nepamatę nežinosite, kas esminio nutiko per šį „Kino pavasarį“, tačiau pažiūrimas.

Vilmantas:

„Įkvėpimas“ (isp. „El Autor“, 2017 m., Ispanija) – 8,5/10

Vangokai prasidėjęs ir iš lėto įtraukęs filmas, galiausiai, pavergia tavo simpatijas. Istorija apie vyrą, kuris nori parašyti knygą, bet jam niekaip neišeina. Dėl to, jis pradeda rašyti apie realų gyvenimą bei ima juo manipuliuoti ir nukreipti jo tėkmę knygos siužetui reikiama linkme. „Įkvėpimas“ neišsikvepia, o kaip tik, įgauna dar didesnį pagreitį, persiritęs į antrąją savo pusę. Keleto prasminių lygių kūrinys, kurį galima žiūrėti kaip manipuliacinį žaidimą, komišką dramą, ar žmogaus norų ir poreikių įgyvendinimo derinimo su morale analizę. Galima matyti šiek tiek paralelių su praėjusių metų žiūrovų numylėtu festivalio filmu „Tobuli melagiai“ (it. „Perfetti sconosciuti”). Abu filmai savo forma yra labai paprasti, standartiški ir net nuobodoki. Tačiau viską išveža istorija ir joje esantys kabliukai, ant kurių žiūrovai, sprendžiant iš reakcijų salėje, lengvai užkibo.

„Jūsų Vincentas“ (angl. „Lovng Vincent“, 2017 m. Lenkija, Didžioji Britanija) – 7,5/10

Tai labai daug dviprasmiškų jausmų suteikęs kūrinys. „Jūsų Vincentas“ yra beprotiškai gražus filmas! Visiška fantastika, o šios juostos sukūrimo procesas, apie kurį jūs jau daug girdėjote, tad kartotis nėra prasmės, yra kažkur už suvokimo ribos. Tai yra kino įvykis ir jį didžiajame ekrane pamatyti yra, tiesiog, privaloma. Tačiau čia tik viena medalio pusė. Jei filmo vaizdas ir technika tave visiškai ištaško, tai pats siužetas… Na, labai jau vidutiniškas. Detektyvu pretenduojanti tapti istorija, pasakojanti apie legendinio dailininko mirties aplinkybes. Skirtingų veikėjų lūpomis atgyjančios paskutinės menininko dienos gal ir būtų pavirtusios į gerą siužetą, jei visas filmo scenarijus neprimintų liudininkų parodymų policijos suvestinėje ar susistemintų kaimo pletkų. Tad jei nors trumpai nukreipsite savo dėmesį nuo įtraukiančios magiškos animacijos ir susikoncentruosite į siužetą, galite šiek tiek nusivilti.

Titas:

„Į vakarus nuo Jordano upės“ (angl. „West to the Jordan River“, 2017 m., Izraelis, Prancūzija) – 6/10

Dokumentinis filmas, kurio turinį sufleruoja jo pavadinimas. Tai probleminė teritorija artimuosiuose rytuose, dėl kurios nesutaria žydai ir palestiniečiai. Šiame filme pernelyg daug laiko užima taip vadinamos “kalbančios galvos”, kurių pasirinkimas taip pat nedžiugina. Vienoje iš pusių daugiausiai kalbinami valdžios atstovai, kitoje – paprasti ir skurdžiai gyvenantys palestiniečiai. Šitaip žiūrovui sukuriamas prielankumo jausmas vieniems ir nepasitikėjimas kitais. Negana to, ir filmo autorius ganėtinai aiškiai išsako savo šališką poziciją, o tai dokumentiniame filme nėra menkas minusas. Istorikui ar istorija besidominčiam žmogui tai yra nieko naujo neparodantis filmas, o paprastam žiūrovui susipažinti su situacija būtų kur kas naudingiau iš tam skirtų straipsnių bei knygų. Vienintelis pradžiuginęs epizodas – autentiški interviu su Ichaku Rabinu.

„Įniršio pabaiga“ (“Outrage Coda”, 2017 m., Japonija) – 6/10
Turbūt nesuklysiu pavadindamas Takeshi Kitano legendiniu Japonijos režisieriumi ir aktoriumi. Ir „Kino pavasario“ metu jis grįžo į kino ekranus – grįžo tam, kad užbaigtų savo garsiąją „Įniršio“ trilogiją. Nors man patiko pirmoji trilogijos dalis ir laukiau kol dar kartą išvysiu brutaliai reikalus sprendžiantį Jakudzą, kad ir kaip būtų gaila tai pasakyti, bet geriau jis nebūtų to daręs. Per aštuonerius metus T. Kitano pastebimai paseno ir nebeatrodo taip smagiai žudant konkurentus. Pirmoje filmo pusėje jis net neužima pagrindinės rolės, o filmo pradžioje parodyta pirmoji scena ne visai derėjo su tuo, ką matėme vėliau ir tuo, koks yra jo įkūnijamas veikėjas. Filme nebeatskleidžiamos, kaip anksčiau, Jakudzų tradicijos ir papročiai bei koncentruojamasi tiesiog į vienas kito galabijimą, kas nėra taip įdomu. Vienas iš nedaugelio pagirtinų dalykų – painiai surišta kova dėl valdžios ir tarpusavio intrigos. Mėgstantiems tokio tipo filmus kur kas geriau rinktis pirmąją dalį arba puikius korėjiečių darbus.