Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Devinta diena

BUVAU KINE. 2018 03 24

„Kino pavasario“ dienoraštis. Devinta diena

Baigėsi darbo savaitė, tegyvuoja savaitgalis! Penktadienį baigus visos svaitės darbus ir žinant, kad šio vakaro valandos priklauso tik tau pačiam, ir kad pasirinkęs vienokią ar kitokią vakaro alternatyvą nenuvogsi iš savęs brangių miego valandų, galima pradėti švęsti savaitgalį kine. Kitų variantų, žinia, net nesvarstėme.

Tad jūsų dėmesiui – tai, kas patraukė mūsų dėmesį ir kovo 23-osios dienos, penktadienio, „Kino pavasario repertuaro“.

Andrius:

„Virš galimybių ribos“ (angl. „Over the Limit“, 2017 m., Lenkija) – 7,5/10

Dokumentinis filmas atskleidžia olimpinės čempionės Margaritos Mamun sportinio gyvenimo užkulisius ir žiaurią auksinio medalio kainą. Vyriausioji Rusijos meninės gimnastikos trenerė Irina Viner, kuri yra laikoma viena sėkmingiausių visų laikų meninės gimnastikos trenerių (turbūt sėkmė užprogramuota pavardėje), negaili aštrių kritikos strėlių Margaritai ir primena jai, kad ji yra ne žmogus, o atletė. 74-ios filmo minutės neprailgsta – žiūrėti pakankamai įdomu, juosta įtraukia. Paskutiniai dokumentinio filmo akordai puikiai vainikuoja viso filmo metu siunčiamą žinutę. Juosta primena filmą „Atkirtis“, tik atkirčiai čia skirtingi. Rekomenduoju visiems, kuriems įdomu, kokia kartais žiauri būna pergalės kaina.

„Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“ (pranc.. „Ni juge, ni soumise“, 2017m., Belgija) – 8,5/10

Šiais metais „Kino pavasaris“ gali pasiūlyti santykinai daug unikalių filmų. Nors tam tikra prasme visi filmai yra unikalūs, tačiau kai kurie išskirtinesni už kitus savo forma arba turiniu. Šis vienas iš tokių. Politiškai nekorektiškoje dokumentinėje juostoje teisėja Anne Gruwez įsileidžia žiūrovus į savo pasaulį, apnuogindama nusikaltėlius, su kuriais jai tenka susidurti kiekvieną darbo dieną. Žiūrint šį filmą susidaro jausmas, kad juostos herojai vaidina, tačiau vis primeni sau, kad tai yra dokumentinis filmas ir viskas, kas rodoma, vyksta iš tikro. Šis kino darbas – tai ne tik skirtingų žmonių bylų kratinys. Jame paraleliai rodomas vykdomas nužudymo tyrimas, dėl ko gerokai greičiau slenka peržiūros laikas. Rekomenduotinas visiems teisininkams bei tiems, kuriems patinka juodas humoras. Jis čia gimsta dėka išskirtinį požiūrį į darbą ir gyvenimą turinčios teisėjos.

Titas:

„Mutafukaz“ (pranc. „Mutafukaz“, 2017m., Prancūzija, Japonija) – 7/10
Animacinis filmukas, kuris tikrai neskirtas vaikams. Narkotikai, kraujas, šaudynės ir žudynės prideda savitumo, bet tikrai nėra kažkas tai, ko dar nesame matę. Filmukas ypatingai gražiai atrodo kuomet jame intensyviai vyksta veiksmas ir keičiasi kadrai už veikėjų nugarų, o įprastose scenose vaizdas taip nestebina. Taip pat reginys pasižymi gera muzika, tačiau prastoku jos garsiniu išnaudojimu. Apie ką filmukas? Apie kiek standartišką ir skystoką pagrindinį veikėją, kurį persekioja blogiukai, dėl jo slaptų galių, apie kurias veikėjas nė pats nenutuokia. Tiks paaugliams ir žanro mėgėjams.

Viktė:

„Dievo kraštas“ (angl. „God‘s Own Country“, 2017 m., Didioji Britanija) – 5/10

Tai filmas, lėtai atskleidžiantis dviejų jaunų vyrų dievo pamirštame Anglijos kaime užsimezgantį ir besiplėtojantį ryšį. Galbūt tai bus pati subjektyviausia ir dėl to mažiausiai teisinga apžvalga, bet kitaip šio filmo vertinti tiesiog negaliu. Visų pirma – man niekada gyvenime nepatiko kaimas. O šioje juostoje jo ypač daug – ir ne to turistinio, su žaliuojančiom pievom ir po jas laigančiais veršeliais ir ėriukais. Tai filmas, kuriame viskas tikra ir niekas nepagražinta – žodžiu, purvas, mėšlas, kraujas, negyvi naminių gyvulių jaunikliai, pilkas kraštovaizdis ir kiaurai košiantis vėjas. Antra – nemanau, kad bet kokia dviejų žmonių (kad ir kokių lyčių jie bebūtų) pažintis būtinai turi baigtis seksualiniais santykiais. Deja, šiame filme yra daugmaž būtent taip – nors tam tikru momentu vis tik aiškiai parodomas skirtumas tarp to, kas sieja pagrindinius personažus – vietinį mažakalbį Džonį ir gražuolį garbanių rumuną Georgį – t. y., kad ne „visi su visais“, ir kad be sekso yra šis tas daugiau, vis tik dauguma šio filmo situacijų yra būtent tokios. Tad net jei nykus kraštovaizdis čia atitinkamai turėjo simbolizuoti žmonių atšiaurumą ir dėl to kylantį pagrindinio personažo vienišumą, „artumo jausmo“ paieškas, vis tiek to nepakanka pateisinti šio stereotipo kūrimui. Trečia – galite mesti į mane akmenį, bet „Kuprotas kalnas“ (angl. „The Brokeback Mountain“) nėra geras filmas, ir „Dievo krašto“ lyginimas su juo antrajam daugiau daro žalos nei duoda naudos, nes išskyrus kaimą, dviejų vyrų meilę ir paradoksaliai sutampančią režisieriaus pavardę, šie filmai daugiau niekuo nėra panašūs. Žinoma, dėl to, su kuo yra lyginamas, „Dievo kraštas“ nėra niekaip susijęs, tačiau reziumuojant galima pasakyti, kad tai yra lėtas filmas, su koncentruotos (tik, deja, ne pačios maloniausios) realybės doze, kuri kontrastuoja su gerokai per saldžia (kaip tokiam filmui) pabaiga, o pats filmas, vėlgi, deja, smarkiai pasitarnauja neigiamo stereotipo apie homoseksualius asmenis stiprinimui.