Sekmadienis – dar viena puiki diena, kurią visą (ar beveik visą) galima skirti „Kino pavasario“ įkvėpimams. Įkvepiam ir mes. Užsimerkiam, atsmerkiam ir žiūrim, kokie stebuklai dedasi kino ekranuose.

Tad kviečiame paskaityti mūsų įspūdžius apie sekmadienį, kovo 18 d. „Kino pavasario“ rodytus filmus.

Viktė:

„Lyčių kova“ (angl. „Battle of the Sexes“, 2017 m., JAV) – 6/10

Šis filmas beveik dokumentiškai preciziškai atkuria 1973-ųjų tikrus įvykius. Ir pavadinimas – ne iš piršto laužtas – taip žiniasklaidoje buvo „pakrikštyta“ ši teniso dvikova tarp tuo metu pirmosios moterų teniso raketės 29-erių metų Billie Jean King ir 55-erių metų buvusio vyrų teniso čempiono Bobby‘io Riggso. Tačiau šiuo atveju teniso korte susikovė ne tik moteris prieš vyrą, tačiau ir progresyvumas, pasisakantis už lygias teises, bei visiškas seksizmas, kuriuos atitinkamai ir įkūnijo B. J. King ir B. Riggsas. B. J. King parodoma kaip savo srities profesionalė, o B. Riggsas – kaip žiniasklaidos produktas, populiarus pats iš savęs. Maža to, paraleliai su pasiruošimu principiniam mačui plėtojama ir asmeninė B. J. King linija ir jos kiek netikėtos jai pačiai naujos seksualinės patirtys. Filmas detaliai ir tiksliai nupasakoja įvykusią istoriją, atkuria tuometinę atmosferą ir aplinką, džiugina stipria Emmos Stone ir Steve‘o Carello vaidyba. Vis tik jei nesate prisiekęs teniso istorijos gerbėjas, filmas gali pasirodyti sausokas ir nuobodus. Tad verta rinktis, jei tuo metu nerandate geresnės alternatyvos.

„Įžeidimas“ (pranc. „L‘insulte“, 2017 m., Libanas) – 8/10

Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje nominuota juosta įtraukia į sudėtingą konfliktą, kylantį iš smulkmenos ir nenoro susikalbėti. Iš tiesų – dėl labai buitiškos ir banalios situacijos, kuri vėliau tarsi nuo kalno paleista gniūžtė sukelia ištisą sniego laviną, o abu pagrindiniai personažai pradeda ilgai minti teismo slenkstį. Tačiau paprastas libaniečio krikščionio garažo mechaniko Tonio ir statybose dirbančio palestiniečio musulmono Jasero apsižodžiavimas dėl lietvamzdžio peržengia ir teismo salės ribas ir  riaušėmis išvirsta į Beiruto gatves.

Tai filmas apie principus ir kvailą užsispyrimą, neleidžiantį tų principų peržengti, apie vidinį ir išorinį konfliktą, apie negebėjimą ir nenorėjimą susikalbėti. Ir nors teismo priimtas sprendimas galbūt ir nėra pats teisingiausias vertinant, kas labiau, o kas mažiau šioje situacijoje liko nuskriaustas, vis tik akivaizdu, kad tai vienintelis galimas protingas variantas, užkertantis kelią tolesnei konflikto eigai, kuri vestų į visišką susinaikinimą ne tik tuos abu bylininkus, bet turėtų neprognozuojamo masto padarinių visai visuomenei. Rekomenduojama stiprių dramų mėgėjams, taip pat teisininkams ir teisės studentams – turėtų būti įdomu stebėti, kaip vyksta baudžiamasis procesas Libane ir palyginti jo skirtumus su Lietuvos teisine sistema.

„Dabar tai jau padėk man, dievuli!“ (pranc. „Ni juge, ni soumise“, 2017 m., Belgija)– 9/10

„Kino pavasario“ „Metų atradimų“ programos filmas iš tiesų tapo netikėtai maloniai nustebinusiu atradimu. Juostos paantraštė skelbia: „Tai ne filmas. Tai – daug blogiau!“. Ir iš tiesų, visos čia rodomos situacijos nėra suvaidintos – čia užfiksuota gryniausia dokumentika. Filmas pasakoja apie Belgijos ikiteisminio tyrimo teisėją Anne Gruwez – tačiau „Dabar tai jau padėk man, dievuli!“ jokiu būdu nėra „kalbančių galvų“ dokumentika, kadangi į teisėjos profesinę rutiną žiūrovai įtraukiami taip, kad net kartais galima užsimiršti, jog ekrane – ne vaidybinis filmas, o realybė. Tokia realybė, kad teisėjai kartais nieko kito nelieka, kaip tik šauktis dangaus pagalbos, nes net ir tiek daug visko per savo gyvenimą mačiusią ją teisiamieji kartais vis tik sugeba nustebinti. Tačiau pati teisėja A. Gruwez, kuri ir yra šio filmo ašis, demonstruoja pavydėtiną šaltakraujiškumą, profesionalumą, jautrumą, humoro jausmą ir gerą nuotaiką – ji tikrai nėra rūsti ar gąsdinanti, ir nesibodi su savo kabineto lankytojais pasijuokti iš ją pribloškiančių gyvenimo detalių. Vėlgi, dėl profesinių sumetimų rekomenduojama visiems teisininkams ir teisės studentams, o apskritai šis filmas turi potencialo tapti šiemetiniu „Kino pavasario“ hitu, kadangi jame yra visi būtini elementai, dėl kurių jis turėtų patikti bet kuriam žiūrovui.

Andrius:

„Jūsų Vincentas“  (angl. „Loving Vincent“, 2017 m., Lenkija, JK) – 9/10

Bendras lenkų ir britų darbas, parodantis melancholišką Vincento van Gogho gyvenimo istoriją. Šis biografinio bei kriminalinio žanro filmas, kuris gali vadintis detektyvu, žavi savo vizualika – daugiau nei šimtas dailininkų 7 metus tapė 65 tūkst. filmo kadrų. Tai pirmasis toks pilno metro kino kūrinys, tad mėgstantiems unikalius darbus nederėtų praleisti šios juostos.

„Žudikė Marlina. Keturių veiksmų istorija“ (tag. „Marlina si pembunuh dalam empat babak“, 2017 m., Indonezija) – 6/10

Keistame, fantasmagoriškame ir tam tikromis akimirkos gan žiaurokame filme pasakojama istorija apie moterį bei jos nesitaikstymą su esama situacija. Kino kūrėjai netiesiogiai siunčia feministines žinutes bei atskleidžia tam tikras socialines problemas. Daug statiškų scenų turintis filmas retkartčiais išspausdavo šypseną, o garso takelis primindavo senuosius vesternus. Gal kiek ištęstas filmas, tačiau labiau įdomus nei nuobodus. Ne visiems.

„Nužudyti Chesusą“ (isp. „Matar a Jesus“ 2017 m., Kolumbija) – 8/10

22-jų metų amžiaus Paulos akyse nužudomas jos tėvas. Darbais apsikrovusi policija tyrimą vykdo lėtai. Paula, įsidėmėjusi žudiko veidą, netikėtai sutinka jį viename naktiniame klube. Kai sužinai, kad juosta iš dalies paremta asmenine režisierės istorija, filmas pakyla į dar aukštesnį lygį. Samdyti neprofesionalius aktorius buvo gan rizikinga, tačiau, panašu, kad pasiteisino – vaidyba įtikino. Nesunkiai galima pajausti Kolumbijoje tvyrančią atmosferą. Istorija gal kiek per daug nuspėjama, tačiau įtraukė nuo pradžios iki pabaigos.

„Aritmija (rus. „Aritmiya“, 2017 m., Rusija) – 7/10

Katia myli Olegą, tačiau jau kurį laiką negali pakęsti, kad pastarajam pacientai ir kolegos rūpi labiau nei ji, tad Katia pareiškia, jog nori skirtis. Simbolišką ir labai taiklų pavadinimą turinti juosta paraleliai ir metaforiškai vaizduoja pagrindinių herojų santykius ir medicininį darbą. Aktoriai vaidina neblogai, tačiau jų personažai iki galo neatskleisti – žiūrovui tenka spėlioti tam tikrų veiksmų priežastis. Kažkiek loginių klaidų turintis, neįspūdinga kinematografija pasižymintis filmas alsuoja paprastumu, tačiau ne prastumu.