Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 24 d.

Buvau kine. 2019 03 25

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 24 d.

(„Kino pavasario“) saulutė šviečia, į lauką kviečia. O jei jau išėjote laukan ir taip visai netyčia bevaikščiodami atsidūrėte prie kino teatro, diagnozė aiški – festivalis jau spėjo įsivažiuoti. Tą, ko gero, geriausiai gali paliudyti išgyvenusieji „Pačią trumpiausią naktį“. Taip, taip, naktys trumpos ne tik vidurvasarį – dar pabūk, naktie, palauk, naktele, norisi tarti ir tada, kai tenka atlaikyti visą naktį trunkantį trumpametražių filmų maratoną. O jei dar ir dieną pažiūrėjote vieną, du, tris…penkis filmus…

Bet skųstis tikrai nėra ko. Net jei „Pačią trumpiausią naktį“ iškeitėt į miegą, savaitgalis – kino prasme –  vis tiek praėjo turiningai. Tad kas savaitgalį sukosi „Kino pavasario“ ekranuose?

Viktė:

„Trys veidai“ (pers. „Se rokh“) – 8/10

Pavyzdys, kai filmą tenka kurti iš nieko, ir visai neblogai pavyksta. Žinoma Irano aktorė Behnaz Jafari gauna keistą vaizdo žinutę – joje užfiksuota mergina kalba norinti ištrūkti iš provincijos ir pati tapti aktore, tad prašo Behnaz pagalbos, tačiau įrašo pabaiga fiksuoja merginos savižudybę. Sukrėsta ir apnikta abejonių Behnaz pasivadina savo gerą draugą režisierių Jafarą Panahi ir kartu su juo leidžiasi į tolimą pasienio kaimelį, aiškintis šios keistos žinutės paslapties ir ją išsiuntusios merginos likimo.

Tai filmas, kurį žiūrint privaloma žinoti šiokį tokį jo atsiradimo kontekstą. 2010 m. J. Panahi buvo nuteistas už „propagandą prieš Iraną“ ir jam skirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė (vėliau pakeista į namų areštą) bei 20 metų draudimas kurti filmus. Vis tik J. Panahi sugeba šį draudimą apeiti. Ir tai jau penktas(!) jo „kontrabandinis“ filmas. 2015 m. teismas jam leido išeiti iš namų ir dirbti (su kinu nesusijusį darbą) ir jis, prie priekinio autombilio stiklo pritvirtinęs kamerą, sukūrė juostą „Taksi“ (pers. „Taxi“). Dabar jam jau leidžiama keliauti po šalį – taip atsirado „Trys veidai“, taip pat trinantis ribą tarp tikrovės ir realybės, ir verčiantis žiūrovus abejoti – beveik visi filme pasirodantys asmenys vaidina patys save. Tačiau net to ir nežinant, filmą galima vertinti aukštu balu ir už atskleidžiamas Irano provincijoje įsigalėjusias mizoginiškas tradicijas ir sudėtingą moterų teisių situaciją.

„Paryžietiškas auklėjimas“ (pranc. „Mes provinciales“) – 7/10

Juodai balta juosta pasakoja apie jauną vaikinuką Etjeną, iš Liono atvykusį į Paryžių studijuoti kino meno ir režisūros. Etjenas nori kurti kiną, nors pats sunkiai gali paaiškinti dėl ko – ypač diskusijose su bendramoksliais Žanu-Noeliu ir paslaptinguoju Matjasu, turinčiu tvirtą nuomonę bet kuriuo klausimu ir laikomu savotišku autoritetu. Tačiau ilgainiui tampa akivaizdu, kad Etjeną užvaldo tuštuma – jis nebeturi kūrybinių jėgų, o merginos jo lovoje keičiasi viena po kitos. Etjenas desperatiškai siekia Matjaso pripažinimo, tačiau šis pasirodo tik kaip jaunas mėnulis. Šis filmas apie būsimus kino režisierius atrodo kaip gerokai liūdnesnis Bernardo Bertolucci „Svajotojų“ (angl. „Dreamers“) atspindys – Paryžius, pašalietis naujokas, intelektualios diskusijos apie kiną, literatūrą, filosofiją, politiką; seksas, viena po kitos rūkomos cigaretės… Juodai baltas formatas suteikia juostai papildomos melancholijos, o pats Etjeno tempimas su jo kuriamu filmu išvirsta į savotišką „Belaukiant Godo“. Tad Paryžiaus ir Septintojo meno mėgėjai šio filmo neturėtų praleisti.

„Krovinys“ (serb. „Teret“) – 7/10

1999 m., NATO pajėgų bombarduojama tuometinė Jugoslavija. Vairuotojas Vlada gauna užduotį į Belgradą nugabenti paslaptingą krovinį. Jis nežino, ką veža ir negali atidaryti sunkvežimio. Jam negalima sustoti, privalo vengti intensyvaus eismo ir turi stengtis neatkreipti dėmesio. Lengva pasakyti, sunku padaryti – karo nualintoje šalyje kai kurie keliai uždaryti, tad Vladai tenka sukti į neaiškius ir nepažįstamus šunkelius. Pakeliui Vlada paima į Vokietiją tranzuojantį jauną vaikinuką, kuris sakosi žinąs, kaip nuvažiuoti į Belgradą. Mažakalbis Vlada ir pasišnekėti linkęs jaunuolis būtų klasikinė kelio filmų priešingybių pora, tačiau ši juosta talpina daugiau – visą kelią lydi nežinomo krovinio paslaptis, kuri ilgainiui Vladai tampa našta. Nežinia, nesaugumas, netikrumas dėl dabarties ir ateities ir čia pat, po paviršiumi pulsuojančios šviežios karo žaizdos – „Krovinys“ nukelia ir leidžia prisiminti dar tokią neseną Europos istoriją. Stipri drama iš kinematografiškai visada įdomaus Balkanų regiono.

Vilmantas:

„Gyvenimas aukštybėse“ (angl. „High Life“) – 8/10

Tirštas filmas. Sunkus. Lengvos pramogos kine ir neįpareigojančio pasiplaukiojimo kosmose nesitikėkite. Iš pirmo žvilgsnio, tai turėtų skambėti keistai. Robertas Pattinsonas klajoja po visatos platybes. Tačiau lengvabūdiško nuotykio su saldainiuku R. Pattinsonu galėjom tikėtis nebent „Saulėlydžio“ laikais. Dabar šio aktoriaus kuriami veikėjai – niūrūs, vidinių demonų kamuojami žmonės. Ne išimtis ir „Gyvenimas aukštybėse“, kur R. Pattinsono įkūnijamas Montė – atsiskyrėlis, labiau ne kietas herojus, o stoiškas keliautojas, atsidūręs bekraščiame kosmose. Kosmosas irgi labiau ne idealizuota nuotykių ir įspūdžių erdvė, o nyki ir bekraštė dykuma, kurioje beklaidžiojantis herojus žino, kad kelio gale laukia tik dar daugiau dykumos, o ne išsvajota laisvės oazė. Ir nors R. Pattinsonas šiame filme ne saldainiukas, aistra kūrinyje veržiasi per kraštus. Tik vėlgi, tai labiau naudojama ne kaip pramoga ar žiūrovų geismų patenkinimas, o prigimtinis žmogaus noras ir būtinybė, norint pratęsti giminę. Nors filmo pavadinimas skamba pakiliai – „Gyvenimas aukštybėse“ – didžiąją dalį laiko galite jaustis prislėgti kosmoso tuštybės. Nors, žinote kaip sako, viltis miršta paskutinė.