Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 26 d.

Viktė Džiaugytė. 2019 03 27

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 26 d.

Lietuviškas pavasaris mėgsta stebinti permainingais orais. Nespėji primerktomis akimis nusišypsoti išlindusiai saulei, kai vėl po savaitgalio grįžta kuo tikriausia žiema su sniegu ir atšiauriais vėjais. Bet, kaip sakoma, nėra blogo oro, yra nebent neteisingas požiūris. Priešingai, tokios oro sąlygos yra itin palankios jaukiai įsitaisyti šiltoje kino teatro salėje ir mėgautis „Kino pavasario“ filmais. Juolab, kad pats „Kino pavasaris“ taip pat mėgsta stebinti – jei ir ne permainingais orais, tai siūlomų filmų įvairove.

Tad kodėl nepamaišius skirtingų žanrų, skirtingų šalių, skirtingos stilistikos filmų? Truputis animacijos, truputis lėtos dramos, dar šis tas realistiško iš konkursinės programos ir vieno ilgo kadro kelionė į personažo pasąmonės gelmes.

Benas

„Pasekmės“ (slovėn. „Posledici“) – 9/10

Kadangi esu didelis Balkanų kultūros gerbėjas, „Pasekmės“ buvo mano pirmasis „Kino pavasario“ pasirinkimas. Slovėnų režisieriaus Darko Štante debiutas pasakoja apie Andrėjų, problematišką aštuoniolikmetį, kuris dėl įvairių smulkių nusikaltimų išsiunčiamas į pataisos namus. Bet, kaip dažniausiai būna, pataisos įstaigos tik dar labiau sugadina jį ir įvelia į gaujų, narkotikų ir kitų tabu pasaulį. Norėdamas pritapti, Andrėjus susidraugauja su vietiniu vadeiva Željko, ir yra priverstas rinktis, kaip toliau nori gyventi savo gyvenimą. Vienišumas, artimųjų atstūmimas dėl jų klaidų ir pataisos įstaigų socialinė kritika yra tik keletas temų, kurias išvysite šiame puikiame filme.

„Ilga dienos kelionė į naktį“ (kin. „Di qiu zui hou de ye wan“) – 9/10

Pripažinsiu, tikėjausi kažko labiau panašaus į „Atleidžia tik Dievas“ (angl. „Only God Forgives“), tačiau visiškai nenusivyliau, nes gavau kai ką geriau – kažką panašaus į Tarkovskio „Stalkerį“. Vos 29-erių kinų režisierius Bi Gan kviečia mus į ilgą, tamsią bei vingiuotą kelionę po naktinius Kinijos miestus bei mūsų pačių pasamonę. Pagrindinis herojus Luo dėl savo tėvo laidotuvių grįžta į miestą, kuriame užaugo. Tuo pačiu nusprendžia surasti ir savo seną meilę, tačiau ši užduotis pasirodys sunkesnė nei atrodo. Filmą vainikuoja valandos ilgio vienu kadru nufilmuota kelionė į Luo pasamonę, kurioje jis užduoda klausimus, kuriuos žiūrovas taip pat turėtų sau atsakyti. Labai patariu šį filmą žiūrėti naktį – įspūdžiai bus daug stipresni.

Viktė:

„Mano mažoji sesutė Mirai“ (jap. „Mirai no Mirai“) – 7/10

Japonų animacija visada stebina savo originalumu Čia niekada nežinosi, kaip pasisuks istorija, juolab, kad į filmo realybę dažnai visiškai natūraliai įsipina magiška gija. Taip ir šis filmas, pasakojantis apie keturmetį Kun, kurį visai netikėtai užgriūva „vyresnio brolio“ statusas. Berniukas jaučiasi vienišas, nelaimingas ir apleistas, kadangi tėvai visą dėmesį skiria tik naujagimei Mirai, o sūnų dar ir apibara, net jei jis niekuo nebūna nusikaltęs. Tačiau sode atsitiktinai atradęs stebuklingus vartus, leidžiančius keliauti laiku ir susitikti šeimynykščius įvairiais jų gyvenimo tarpsniais, Kun pamažu daug ko išmoksta – ypač tai jam padeda suprasti, kaip jaučiasi kiti jo šeimos nariai. Nors dauguma šio filmų aprašymų remiasi tradicine kliše apie „pavyduliaujantį vyresnėlį“ (dėl to savaime tampantį bloguoju personažu), iš tikrųjų šis filmas subtiliai atkreipia dėmesį į pakankamai nelengvus pirmagimio vaiko išgyvenimus ir primena, kad net ir atsiradus dar vienam naujagimiui, dėmesį reikėtų dalyti vienodai.

„Laukinė kriaušė“ (turk. „Ahlat Ağaci“) – 7/10

Pamenate 2014 m. Kanų laureatą – trijų valandų trukmės dramą „Žiemos miegas“ (turk. „Kiş Uykusu“)? Jos režisierius Nuri Bilge‘as Ceylanas grįžta su nauja juosta, tačiau visiškai – galima sakyti – netgi identiškai – išlaiko savo pasakojimo manierą, tempą, stilių – netgi filmų trukmė panaši. N. B. Ceylanas nemoka pasakoti greitų istorijų, kad jos visu grožiu ir jėga atsiskleistų kino ekrane jam reikia laiko. Taip ir šiuokart. Tik jei „Žiemos miegas“, kaip galima spręsti iš pavadinimo, yra žiema, tai „Laukinė kriaušė“ – neabejotinas ruduo, nors parodomi ir kiti metų laikai. Daug geltonos spalvos, daug jau šiek tiek prigesusios rudeninės saulės šviesos. Šis filmas pasakoja apie jauną rašytoją Sinaną, po studijų grįžusį į gimtinę ir ieškantį rėmėjo savo būsimai knygai. Tačiau svarbiau ir už knygą, ir už susitikimus su kadaise mylėtomis merginomis, tampa Sinano santykiai su tėvu – beviltiškai prasilošusiu ir dėl to miestelio gyventojų pagarbą praradusiu mokytoju. Trys valandos lėto meditacinio kino, kuriame pokalbiai užsitęsia iki begalybės, Turkijos kraštovaizdis ekrane veriasi įspūdingomis spalvomis, o personažų portretai po trupinį dėliojami iki pat filmo pabaigos.