Ar norėtumėte pakeliauti už … tokią sumą, kiek kainuoja bilietas į filmą? Žinoma! Tad pirmyn į nepamirštamą kelionę! Būtent kinas suteikia nepaprastą galimybę per akimirką atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje ar net už jo ribų, arba, priešingai, pasiūlo tyrinėti sąmonės užkaborius, pasinerti į ekrane atgijusius sapnus ar siurrealistines fantazijas. Dar daugiau – kinas suteikia galimybę keliauti ne tik keičiant vietą, bet ir laiką – tai yra, ne tik į „kur“, bet ir į „kada“ – panašiai, kaip animaciniame filme „Mano mažoji sesutė Mirai“ (jap. „Mirai no mirai“) keliauja mažasis Kun.

„Kino pavasario“ programoje visada daug tokių kelionių. Akies mirksniu atsidursite Kinijoje ar Argentinoje, Japonijoje ar Kanadoje. Tad į kokias keliones „Kino pavasario“ sparnai nunešė vakar?

Viktė:

„Balčiausi yra pelenai“ (kin. „Jiang hu er nv“) – 7/10

Paprastai nepaprasta istorija, lėtai besivyniodama, užsukdama už kiekvieno siužeto vingio, dėliojanti pagrindinių personažų paveikslus, kurie ilgainiui lupasi sluoksnis po sluoksnio kaip svogūno lukštai, atskleisdami kai ką, ko dar nežinojome ir net nesitikėjome. Filmas prasideda vaizdais iš Kinijos mafijos aplinkos – iš išorės blizgantis lengva prabanga, tačiau neteisėtas ir pavojingas gyvenimas neleidžia Kiao ir Binui jaustis saugiems. Grėsmė lyg Damoklo kardas kybo jiems virš galvų ir ilgai laukti netenka – vėlų vakarą Bino automobilį užpuola agresyviai nusiteikusi gauja. Gindama Biną Kiao panaudoja ginklą – tai jai kainuoja penkerius metus laisvės atėmimo. Atlikusi bausmę Kiao Bino pėdomis keliauja po visą plačią Kiniją, bandydama susigrąžinti ankstesnį gyvenimą ir vyrą, kurį mylėjo. Pasakojimas dėstomas paprastai, tačiau nestokojant vidinės jėgos, o stiprūs personažų portretai (ypač Kiao), palieka tikrai gerą įspūdį.

„35 taurelės romo“ (pranc. 35 rhums“) – 7/10

Juosta iš Claire Denis retrospektyvos, kurią galima įvardyti kaip kasdienybės santykių poetiką. Filmas pasakoja apie Paryžiaus priemiestyje gyvenantį prie pensinio amžiaus beveik priartėjusį našlį Lionelį, kuris mirus žmonai vienas pats užaugino dabar jau studentę dukrą Žozefiną. Su ja jį sieja labai stiprus ryšys, tačiau Lionelis nemano, kad dėl jo ji turėtų aukoti savo gyvenimą. Į tėvo ir dukters santykius įsiterpia tame pačiame name gyvenanti buvusi Lionelio mylimoji Gabrielė ir Žozefinai simpatizuojantis jaunas vaikinas Noė – kartu jie tarsi viena šeima. Tačiau ilgainiui Žozefinos ir Noė ryšys stiprėja, ir tai keičia merginos santykį su tėvu. Šiame filme stebina taip, kaip režisierė minimalistinėmis priemonėmis ir visiškai supaprastintu siužetu (galima sakyti, kad iš tiesų nieko per daug nevyksta), pamažu ir neskubriai plėtoja santykių evoliuciją. Kartais kine to ir trūksta – ne perspaustų ašaringų dramų ir amžinos meilės priesaikų, o tiesiog paprasto žmogiško ryšio.