„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 28 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 28 d.

Ei, nespėjom apsižvalgyti, o „Kino pavasaris“ pasiekė savo pusiaukelę – nuo festivalio pradžios jau prabėgo visa savaitė, pilna juoko, gerų įspūdžių, įdomių susitikimų, netikėtų atradimų, ir, žinoma, gausybės filmų. Ar jau spėjote pamatyti „Vagiliautojus“ (jap. Manbiki kazoku), kurie renka sausakimšas sales? Papildomų seansų jau sulaukė ir „Kafarnaumas“ (pranc. „Caparnaüm“), „Gražus sūnus“ (angl. „Beautiful Boy“), „Neliesk manęs“ (angl. „Touch Me Not“) ir „Netikėta meilė“ (isp. „El amor menos pensado“), papildomi seansai paskirti ir „Laukinei kriaušei“ (turk. „Ahlat ağaci“) bei „Antrąjai aš“ (pranc. „Celle que vous croyez“). O gal jūsų favoritai – visai kiti filmai?

Bet kokiu atveju dar pakankamai daug laiko tiek tiems, kurie nori pasivyti festivalio „traukinį“ ir susižvejoti svarbiausius, labiausiai aptariamus jo programos filmus, tiek tiems, kurių tikslas – pamatyti kiek įmanoma daugiau. Be to, antrąją savaitę tradiciškai didesnis dėmesys skiriamas konkursinės programos filmams – pabandykite, galbūt jūsų festivalio filmas bus kaip tik vienas iš jų?

„Šveicaras Chrisas“ (angl. „Chris the Swiss“) – 8/10

1992 m. jaunas šveicaras Christianas Würtenbergas  išvyko rengti reportažų į karo krečiamą Jugoslaviją. Išvyko ir gyvas negrįžo – jo kūnas buvo grąžintas į gimtinę, tačiau žūties aplinkybės liko neaiškios. Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų jo pusseserė Anja – animatorė ir režisierė, – pati vyksta į Chriso kadaise lankytas vietas dabartinėje Kroatijoje, kalbina tų įvykių liudininkus, kuriems teko susidurti su Chrisu. Filmas sukomponuotas iš archyvinių kadrų, dabar filmuotų interviu, Chriso dienoraščio įrašų ir juodai baltos animacijos, užpildančios pasakojimo spragas ir nuvedančios į fantastikos, sapnų, o kartais – ir košmarų, iš kurių nepabundama, pasaulį. animacijos stilius primena Marjane Satrapi „Persepolio dvimatį juodai baltą vminimaliztinį vaizdavimą, o patį filmą galima klasifikuoti ne tik kaip dokumentiką, bet ir kaip detektyvą – panašiai, kaip ir 2013-ųjų metų festivalio hito „Sugar Man“, taip ir „Šveicaro Chriso“ atveju viskas paaiškėja tik pačioje filmo pabaigoje.

„Angelas“ (isp. „El Ángel“)  – 7/10

Labai stilinga ir netgi – kiek netikėtai – seksuali juosta apie aštuntajame dešimtmetyje Buenos Airėse siautėjusį devyniolikmetį nusikaltėlį Carlosą Robledo Punchą, kuris iki tol, kol buvo sulaikyta padarė 40 apiplėšimų ir 11 nužudymų. Dėl itin švelnių, lėliškų veido bruožų ilgainiui jis įgijo „Juodojo angelo“ arba „Mirties angelo“ pravardes – laikydama pistoletą jo ranka nesudrebėdavo. Jei tai būtų Holivudo filmas – Carlito būtų pavaizduotas kaip (prieš sistemą kovojantis) herojus. Tačiau čia režisierius žaidžia spalvomis, kuria seksualines įtampas ir beveik objektyviai pateikia jaunąjį nusikaltėlį (kuriam šiuo metu yra 67-eri metai).

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles